Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Mano šizovų minčių paaiškinimas. I

parašė: Rosenkreuzer · 2013-11-02 · Nėra komentarų

Šiandien mąsčiau, ar man svarbu, ką žmonės apie mane mano? Nusprendžiau, kad pats sau meluoju - jog nesvarbu. Iš tiesų, man svarbiau ne ką jie galvoja ir kokios jų reakcijos bendraujant su manimi, bet kaip mane supranta. Dedu daug pastangų, kad būčiau suprastas teisingai, todėl tenka prisitaikyti prie skaitytojo-klausytojo, viską aiškinant išsamiai, kaip mažam vaikui. Tai kainuoja subtilumą - pateikęs informaciją-pokštą ant lėkštutės, tampu banalus, prarandu intelektualią publiką, nebent jie turi geležinę kantrybę arba daug laisvo laiko.

Visuomet stengiuosi rašyti, vedamas emocijos. Be jos galiu rašyti, bet man tai neteiks malonumo ir kartais net gi galiu savimi nusivilti. Noriu papasakoti, kaip sudarau pokštą. Jie mano galvoje dažniausiai gimsta akimirksniu ir susivynioja į keletą sluoksnių. Įsivaizduok gimtadienio pučiamą dūdelę, kuri įpūtus oro išsivinioja, o vėliau susitraukia. Tai mano mintys užšifruojamos savaime. Paaiškinsiu, kas slypi viduje.

Kaip pavyzdį paimsiu šį savo pokštą:

“Apie protingus žmones nerašo žurnalai ir jie nesifilmuoja TV laidose. Protingi žmonės filmuojasi porno filmuose”. Atrodo, banalus, kaimiškas bajeris, kurio pirmame sakinyje galime įžvelgti “tiesos”. Mano tekstai ir pokštai yra neurolingvistiniai (NLP). Tai nėra teksto gabalas, aš patenku į žmogaus galvą, nuspėdamas jo reakcijas. Jei žmogus mane pažįsta, žino, kad aš pats esu dalyvavęs ir TV laidose ir apie mane rašė kažkur kažką. Iš to išplaukia mintys:

1. Prieštarauju pats sau ir laikau save kvailu (arba nelaikau protingu)

2. Nesuvokiu, ką rašau

Atsakymai:

1. Kiekvienas save laiko protingu, koks jis bebūtų, todėl galbūt blogai suformuluotas sakinys, turėtų būti sakinys: kiekvienas, išskyrus mane. Toks išsireiškimas sutrauktų dėmesį į mane ir pokštas netektų prasmės, jis taptų susireikšminimu. Šis variantas atkrenta

2. Turiu suvokti, ką rašau, nes dabar viską paaiškinu.

Atsakius į šiuos klausimus žmogus mintyse ieško naujų paaiškinimų, gali jaustis mulkinamas. Žmogus pradeda manyti, kad bandžiau ne pasakyti kažką pikto apie kitus, nes tai liestų ir mane, o priima tai kaip metaforą, paaiškinimo ieškodamas kitame sakinyje. Kitas sakinys - absurdiškas. Kokias mintis gali sukelti žmogui:

1. Kas jau kas, bet protingas tikrai nesifilmuos porno

2. Žmogui gali iškilti filosofinis pamąstymas, ką aš laikau protingu žmogumi? Nes mano tapomas “protingas žmogus” negerbiantis savęs ir kitų. Aš jį vėl atitraukiu prie savęs. Jis tarsi nori surasti kažkokią intymią detalę apie mane, kažkokią užuominą, kad patenkintų savo smalsumą ir išspręstų jam užduotą mįslę. Jei taip nutinka, pasiekiu savo tikslą, priverčiu jį susimąstyti, vagiu jo dėmesį.

Vis gi, pokšto tikslas turėtų būti ne tik sukelti apmąstymus, bet ir prajuokinti. Absurdas sukuriamas pirmuoju sakiniu paperkant žmogų, nes žmonės iš prigimties yra linkę nemėgti tų, kuriems sekasi, kurie turi daugiau dėmesio. Vieni gali tiesiog pašaipiai nusišypsoti, kiti gali rimtai nemėgti tų, apie kuriuos kalbama. Taigi, pasakydamas kažką negero apie juos pirmame sakinyje, suteikiu viltį žmogui galvoti, kad antrajame sakinyje atskleisiu, ką iš tikro veikia protingi žmonės. Skaitytojas/klausytojas, giliai pasąmonėje tikisi, kad bus paminėta kažkokia veikla, kuria užsiima jis, kad irgi pakliūtų į protingųjų aibę. O paminima visiems žinoma, bet tuo pačiu visiškai nežinoma grupė - porno žmonės.

Gimsta emocija, kuri atmintyje išsaugo informaciją ir skatina norą klausti, reikšti nepasitenkinimą. Žmogus verčiamas galvoti, vagiamas jo laikas ir jis įtraukiamas į diskusiją.

Pritrūkau kantrybės aiškinti, nes jau turiu išvykti, galbūt išbaigsiu ryt ar perrašysiu iš naujo. Ką norėjau pasakyti, kad užuot parašęs vientisą tekstą, kurį norėjau parašyti, įsivaizduoju įvairaus intelekto žmones ir jų mintis skaitant, tai ką rašau. Įsivaizduoju, kaip jie man užduoda klausimus, o aš į tuos klausimus atsakau. Iš pradžių įprastai, įprastai, jaukinu, jaukinu ir paskui smogiu, tarsi išverčiu jį iš vežimo.

Įsivaizduokite, po pralaimėtų krepšinio rungtynių iš trenerio imamas interviu:

- Treneri, kokios priežastys lėmė pralaimėjimą?

(Standartinis atsakymas)
- Tenka pripažinti, kad šiandien varžovai turėjo ne tik aikštės pranašumą, bet ir geriau žaidė, rodė daugiau noro laimėti. Didelės reikšmės turėjo pralaimėta kova dėl atšokusių kamuolių, vyrai išėjo nenusiteikę.

Viskas kaip įprasta - normalu.

- Kaip ruošitės kitoms rungtynėms?

(Tikimasi, kad treneris pasakys, jog stengis nuteikti žaidėjus, analizuoti varžovų žaidimą, daryti pakeitimus ir kas būtų, jei jis atsakytų taip)

- Ai, bybi dėjau ant tų asilų. Be šansų su jais kažką laimėt, varysim šiandien prisigert

Iškart pirma mintis - jį atleis. Jį primuš. Kaip jis drįso?

Ir treneris būtų talentas, jei sugebėtų nesiteisindamas išsisukti taip, kad niekas to neprisimintų arba priimtų kaip pokštą.

Taigi, aš neleidžiu skaitytojui užmigti, pagalvoju apie įvairaus plauko žmones ir apie jų pažįstamus. Tarsi atsargiai prisitaikydamas, iš tikro visiškai neprisitaikau, pasakau tai, ką norėjau vienu ar dviem sakiniais, o visa kita tik viršelis.

Pirmos dalies pabaiga.

Rodyk draugams

Temos: Laisvalaikis · Rimtuolis · Šizo

Pasipiršti - ne taip lengva

parašė: Rosenkreuzer · 2013-01-20 · 3 komentarai

Skaičiau internete nuvalkiotus straipsnius, kaip reikia pirštis. Geriausia, tai turėti kažkiek pinigų, nupirkti skrydį į Paryžių, atvykti prie tevelizijos bokšto (Eifelio), tada priklaupti ir sakyti “Žiūrėk kokį žiedą turiu. Gal davai pabandom?”. Na, trumpiau tariant, labiausiai merginos trokšta, kad joms pasipirštų Paryžiuje, Barselonoje, Valensijoje… Paprastesni variantai: Nida, Palanga. Nemanau, kad geriausia mintis yra pirštis ten, kur tai daro dauguma. Pvz. jei dauguma savo vaikui įdės vardą Agnė, tai tavo vaikas klasėje bus Agnė numeris keturi. Ir nebūtina perlenkt lazdos išradingumu , pvz. įdėti vaikui vardą Kaspisijus ar Drotvydas Hūdas.

Grįžtu prie pasipiršimų. Pirmoji situacija nutiko mano neblogam pažįstamam, rimtam, ištikimam vaikinui, kuris galbūt tam ruošėsi iš anksto. Su mergina nuvyko į vieną didžiausių Europos miestų, išsirinko įžymią vietą, prieš merginą priklaupė ant vieno kelio, išsitraukė žiedą ir … Prie jo priėjo moteris, pradėjo tampyti už peties ir prašė, kad nufotografuotų. Tuo metu jo mergina nežinojo ar juoktis ar verkti, o jis norėjo tą moterį perlaužt pusiau ir padegt. Gerai, kad buvo pasislėpęs draugas, kuris turėjo nufotografuoti, kaip jis peršasi. Draugas nupaveikslavo ne tik tą moterį, bet ir patį siužetą.

Kita originali situacija, kuri tikriausiai yra paimta iš anekdoto: vyras iškepė tortą. Kai jo mergina atvyko į svečius, ant stalo garavo kava ir lėkštutėje gulėjo naminis, labai gardaus torto gabalėlis. Porelė įprastai šnekučiavosi, meilikavo, bet mergina nevalgė torto…
“Paragau, paragauk”, meiliai tarė vaikinas
“Nenoriu, namie sočiai pavalgiau”
“Tigi maža kąsniuką, prašau, dėl tavęs iškepiau”
“Aš gi tau sakau, kad nenoriu! Skauda man pilvą, blet”
Vaikinas paėmė lėkštutę, pridėjo merginai prie veido ir rėkia:
“Duche, tu bet, viduj žiedas įdėtas, aš tave vest noriu”.

Na, ir pabaigai, tikriausiai romantiškiausia istorija: vaikinas gėrė su draugais ir nusprendė, jog metas vesti merginą, su kuria draugauja aštuonis metus… Iš akmens metė į trečiame aukšte esantį balkono langą, tačiau niekas nereagavo. Tuomet susirado didžiulį plytos gabalą, metė… Nedametė, išpiso kaimynų balkono langą. Po to rado išgertą vyno butelį, išdaužė ir savo merginos langą. Kaimynai ir mergina išlindę pasmalsauti, kas dedasi lauke, išvydo ant sniego išmižtą užrašą: “Nataša, aš noriu vesti tu”

Tiek santykiuose, tiek bet kurioje draugystėje labai svarbu pasitikėjimas. Tam patikrinti yra testai. Pateikiu pasitikėjimo testą:

Pabaiga

Rodyk draugams

Temos: Svarbių įvykių planavimas