Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Pasaka: Kaip Dėdė Tratas nusprendė eiti į politiką

parašė: Rosenkreuzer · 2017-01-14 · Nėra komentarų

Dėdė Tratas “biški” užgėrė. Ir taip jau kelias dienas. Spjovė į gyvenimą, “katram” kabinasi už atlapų ir nusprendė prisiminti senus draugus. Išgėrus prisiminti senas pažintis nėra gera patirtis, nes labai malonu susitikti su senais pažįstamais ir iš jų išgirsti kažką panašaus į “Kaip tu pasikeitei”, “Koks tu surimtėjęs”, “Tu dabar kitoks nei buvai”, bet kai esi išgėręs, dažniausiai tik pateisinsi savo vardą. Nėra to blogo, kas neišeitų į chujovą - jeigu žmonės su dabartiniu tavim bendrauja kaip su senuoju, galima manyti, kad senos patirtys su tavimi tiem žmonėm buvo malonios ir jie mielai apsilankys pas tave ar pagerbs tavo vizitą pas juos, todėl gali ir surizikuoti susitikti išgėręs. Iš tikro, tas tylos, nebendravimo laikas yra kaip kokie kaupiamieji karmos taškai - kuo ilgiau nebendrausi, tuo daugiau paslapties sukursi. Jeigu pastarasis kartas, kai bendravai su žmogumi baigėsi ilgomis išgertuvėmis, keiksmažodžiais ir apsilankymu “nočnyke” bei pratęsimu po užmigimo “takse”, tai visą tą nebendravimo laiką, tavo sugėrovai galėjo manyti, kad tu taip ir tęsei gyvenimą: tik ritaisi žemyn ir neaišku, ar išvis tu gyvas, ir neaišku, kuo tu gyvas. Žinoma, būtų smagu, po ilgo nebendravimo susitikti su tais pažįstamais, stovėti ištiesus nugarą, avint nublizgintus batus, dėvint tvarkingus rūbus ir bendrauti kultūringai, mokėti išklausyti, turėti ką pasakyti, kad būtų išvengta tylos ar nejaukių temų. Bet tai gyvenimas, tu neturi pergyventi, kad išgėrei, kad tave pamatys nepasikeitusį, kad tavim nusivils. Svarbiausia - priims.

Taigi, Dėdė Tratas išgėręs surizikavo po ilgos pertraukos parašyti užmirštiems draugams, su kuriais siaubdavo Vilnių, su kuriais iš naktinio klubo su vėjeliu skrisdavo išmesti apsaugos, su kuriais turėjo daugybę nuotykių, ištvėrė negandas ir šventė pergales. Atvyko tik ištikimiausi. Išgėrė vyrai, išvadino Tratą nė kiek nepasikeitusiu, iškritikavo, kad jis paseno ir kad tegul skutasi nachui tą barzdą. Tratas atsikirto originaliu kontraargumentu: “Vyrai, kas jums pasidarė? Pidarastais patapot, kad vyrų išvaizdą kritikuojat? Jūs gi nepisit manęs, aš jūsų irgi ne, kuo mano barzda jums trukdo?”. Vyrai susimąstė ir pasimetė. Tema buvo nukreipta. Buvo prieita prie politikos.

Visi balsavo už koncervus ir liberalus, bet dabar nedrįsta kritikuoti Karbo. Visi atsargiai pasisako prieš naują valdžią. Tarsi, lyg ir nedrįsta jai pritarti, bet per aplinkui bando pasisakyti, kad jos pernelyg ir nekritikuoja. Kažkas meta argumentą dėl priimto įstatymo, kad nemažai įpūtę vairuotojai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn:
- Anksčiau pakviesdavo išgert, neišsikvieti takso ir pochui, sėdi į mašiną ir važiuoji, o paskui parvairuoji namo. Arba ne… O dabar? Dabar žinai, kad jei pripisęs į baką sėsi už vairo, pagaus ir pizda, rūkysi dešrą. Todėl mąstai iš anksto, planuoji, pasiskaičiuoji, žiūri, ar ant takso užteks, ar pasiklausi, ar bus kur nakvot. Karbas nėra blogai.

Dėdė Tratas įsikiša:
- Nauja valdžia pagalvoja apie negalvojantį, bet netrukdys mąstyti mąstančiam. Kitos partijos dėjo bybį ant ūbagų ir negalvojančių, atseit jiems rūpi nedarbo lygio regionuose kėlimas, iš tikro, jie mąsto tik apie turtinguosius ir gerai uždirbančius, kad uždirbtų daugiau ar bent tiek pat, bet tai demokratiška demagogija, su kuria Karbas susitvarkė ir pasodino į vežimėlį. Naują valdžią opoziciją bandys stabdyti, kad galutiniame paveiksle galėtų pavaizdudoti kuo įmanoma labiau neįgalią, bet ši valdžia turi kiaušinius.

Dėdė Tratas įpiso du po penkiasdešimt Jėgerę. Kažkas pasiūlė tekės tris šotus. Iš kažkur atsirado vikskio. Dėdei Tratui jau zdrebėjo rankos, jo kūnas buvo nutirpęs ir pasiekęs aukštą temperatūrą, kurią įžiebė nenaudėlis alkoholis. Tratas nebajautė net skausmo, o norėdamas tai pabrėžti nulaužė dešinės kojos nykščio nagą, visiems jį demonstravo sakydamas: aš užsiregistruosiu į žaliuosius! Aš prisidėsiu savo idėjomis ir geležiniu charakteriu!

Kažkas iš šalies šaukė: palauk… ne… nedaryk to…

Dėdė Tratas nieko negirdėjo, išskyrus “bzzzz…” ir ” tu gali!!!!”. Čiupo loptopą, išsigooglino žaliųjų naujo nario priėmimo anketą ir išsiuntė prašymą. Vos tik išsiuntė, iškart nulūžo. Ryte pabudo, burnoje nekažkas. Galva plyšta. Pirmas sutiktas žmogus sako: žmogau, tu vakar užpildei prašymą įstot į partiją…

- Į kokią?
- Jokio skirtumo į kokią. Su tavo praeitimi tave suvalgys. Tu užsibaigsi kilpoje, žmones tave sudraskys į gabalus

Tratas palūžo, čiupo kompiuterį, susirado kontaktų formą ir parašė atsiprašymo laišką:

- Sveiki, vakar kažkas pasinaudojo mano kompiuteriu ir mano vardo užpildė prašymą įstoti į jūsų partiją. Prašau šį prašymą laikyti negaliojančiu, kad ir kaip norėčiau…

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Dėdės Trato patarimai
Temos: , , ,

Turtingieji ir jų turtai

parašė: Rosenkreuzer · 2017-01-13 · Nėra komentarų

Žmonės, kurie turi daug ir mato kitus turinčius mažiau, pernelyg nesidžiaugia. Kaip sakoma, iš dainos žodžių neišimsi, o yra vienoje dainoje tokie žodžiai “Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės”? Žinoma, laimė ir džiaugsmas nelygu pinigams, bet tos sąvokos gerai koreliuoja tarpusavyje ir iš pinigų įmanoma išspausti likusias dvi. Panašiai yra ir su dvasiniu pasauliu. Jei skaitai Jurgos Ivanauskaitės knygas, gebi pajausti hipišką dvasią, įsivaizduoti, matyti, nusipiešti paveikslą iš pateikto teksto, jautiesi labai turtingas. Dvasiškai. Ar dvasinis turtas turi būti toks pat kaip pinigai? Nesigirti, kuklintis, slėpti, jog turi daugiau, nesipuikuoti, nes gali įsigyti priešų ar pavydūs žmonės norės tave apvogti? Ar tikrai dvasinis turtas yra nepagrobiamas? Štai, kur klausimai. Manau, kad dvasinis turčius taip pat liūdi būdamas vienas ir savo turtu jis mieliau pasidalintų kitais. Na, turtingi verslininkai dažnai spaudžia kiekvieną centą ir skaičiuoja savo išlaidas, jokiu būdu kitų nešelpdami, nes nori, kad jie irgi praeitų tą kelią, kurį praėjo jie ir patys užsidirbtų. Panašūs gali būti ir dvasiniai verslininkai: būdami dvasiškai turtingi, gali kitiems tų turtų nedalinti, nepadėti sėkmės receptų ant lėkštės, bet duoti meškerę, kad žuvį pasigautų pats. Arba duoti paskatinamąją žuvį. Per sprandą.

Ar matėte turtingą žmogų, kuris bendrautų su vargšais? Ne dėl reklamos, ne kartą metuose per šventes, bet kasdien, nuolat? Dažniausiai, taip jau susiklosto, kad pasiturtintys žmonės laiką leidžia su pasiturinčiais, nes jei leistų laiką su skurdžiais, jie nuolat jaustųsi prastesni už jį, jis tikriausiai turėtų juos šelpti ir neturėtų kur tobulėti, nes visada žiūrėtų tik žemyn. Kodėl dvasiniai turtuoliai tokie nėra? Kodėl jie žvalgosi žemyn, į apačią, manydami, kad tiems, kurie turi mažiau, galės padėti? Kodėl dvasinis turtuolis nenori bendrauti su kitais dvasiniais turtuoliais? Kodėl jie švaisto turtą? Beje, kuo turtingesnis, tuo gobšesnis - visada bus maža. Jei esi dvasinis turčius - sakysi sau, kad turi mažai ir gali turėti daugiau, taip pat ir su pinigais. Jei pasakysi sau, kad tau visko gana ir nieko nereikia, tai tu būsi tiek dvasinis, tiek materialus ūbagas :) Rinkis vidurį arba vieną iš kraštutinumų, pešk gyvenimą kaip žąsį!!! Arba priimk, ką kiti tau sako ir liepia ;)

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Rimtuolis · biški apie žmones
Temos: , , , ,

Kaimynai iš šiaurės ir žiurkės

parašė: Rosenkreuzer · 2017-01-11 · Nėra komentarų

Mėgstu skandinavus, jų ramybę, sąmojingumą, kuklumą. Kiek bandžiau svarstyti, kas lėmė tokį jų mentalitetą, tai susidariau tokią nuomonę: geresnė ekonomika leidžia žmonėms daugiau uždirbti, pinigai suteikia saugumą, saugus žmogus labiau rūpinasi savo sveikata. Sveikas ir gerai besijaučiantis žmogus to paties nori ir kitam, todėl atsiranda ir pagarba tarp žmonių, solidarumas, supratimas. Geresnę ekonomiką lėmė ne tik atrasti gamtiniai ištekliai, bet ir priimti neįprasti sprendimai, šviesūs protai valdžioje, geras vanduo, žmogiškųjų vertybių puoselėjimas, meilė gamtai ir savo šaliai, pagarba tarptautiniu mąstu, galimybė keliauti, reikšti save. Švedams, norvegams, suomiams nereikia juoktis iš kitų tautų, jog jos mažiau turi tam, kad jie geriau jaustųsi. Jie jaučiasi puikiai ir kartais net gi pergyvena, kad turi daugiau už kitus ir gali sau leisti daugiau nei kiti. Jiems nesmagu dėl to, kad patys dėl savo pastangų, dėl savo mąstymo, dėl liberalių pažiūrų turi daugiau. Ar gi ne absurdiška? Ir dar žiauriau, kai žmonės tuo ne žavisi, o mano, jog skandinavai yra kvailiai ir vyksta ten vogti ar kitaip lengvabūdiškai prasimušti. Jausmas dvejopas. Jautiesi, tarsi iš tavo rūsio žiurkės subėgo pas kitoje gatvės pusėje gyvenantį kaimyną. Gerai dėl to, kad pats jautiesi saugiau savo namuose, kad nereikėjo nusižengti ir padaryti galą graužikui, anksčiau nei jis padarė jį tau, bet tuo pačiu labai nesmagu pažiūrėti kaimynui, kuris pedantas, įpratęs, jog viskas turi savo vietą, akis. Bijai pažvelgti jam į akis, nes tau gėda, jog dėl tavo betvarkės rusyje guolį įsisukę graužikai rado sau vietą ir ten dauginęsi perbėgo pas jį. Bet skandinavas įdomus tuo, kad jei jis norėtų, graužikus išmestų lauk, jei norėtų, parneštų juos prie tavo durų, jei norėtų, sumaltų į dešrą, bet realybė kitokia… Jie graužikus dar ir pašeria ir guolį pakloja. Graužikas, nepratęs, kad su juo gali elgtis kaip su žmogumi, tai priima ne kaip gerumo pamoka ir pavyzdį, bet mėgaujasi, kad kitas stengiasi dėl jo ir stengiasi vis rasti progą sugrįžti į rūsį, kuriame augo, pasipuikuoti prieš kitus, nesiryžusius bėgti graužikus.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Apie dalbajobus · beprasmybė · biški apie žmones · biški išminties
Temos: , , , , ,