Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Pažinimas ir emocijos

parašė: Rosenkreuzer · 2016-06-12 · 1 komentaras

Kartais linkime žmonėms sėkmės dėl to, kad jie yra padarę mums ką nors gero arba juos tiesiog mėgstame ar net norime būti kaip jie. Kartais nepalaikome kokio nors žmogaus, dėl to, kad jaučiamės už jį prastesni arba manome, kad tas žmogus yra padaręs nemažai blogų dalykų, gal net pakenkęs asmeniškai, todėl pasąmoningai ar net atvirai jam linkime nesėkmės. Pavyzdžiai: tavo draugas nusipirko automobilį, bet dar neturi vairuotojo pažymėjimo. Tu jam linki neišlaikyti teisių, nes pavydi jam. Yra tokių piktybinių žmonių. Gali būti ir, kad linkėsi jam išlaikyti egzaminą, nes sieksi asmeninės naudos, pvz. manysi, kad tave nuveš ar parveš. Žinoma nemokamai, nes šiais laikais viskas nemokamai, žmonėms nekainuoja nei kuras, nei eksploatacija - jei nusipirko mašiną, turės ir kuro už ką pilti.

Juokauju, žinoma. Noriu perteikti naudingas žinias, todėl mėginsiu papasakoti vaizdžiai. 9 iš dešimties žmonių mąsto primityviai, pasverdami pliusus ir minusus, įvertindami situacijos rizikingumą, naudą ir kaštus (kainą). Likę 10% žmonių yra neperprantami. Jie priima sprendimus nelogiškai arba neperprantamai. Šis paprastas mąstymo triukas padės jums pajausti, ką jaučia tie keistuoliai.

Įsivaizduok, kad tu nemėgsti žmogaus. Manai, kad jis tiesiog asilas ir nenori daugiau gilintis. Nenori apie jį nieko žinoti ir nemanai, kad jis pasikeis, nes tokie kaip jis nesikeičia. Jei tavęs paklaustų nuomonės apie tą žmogų, greičiausiai išpyškintum visus jo trūkumus ar minusus. Net jei ir anonimiškai apklaustų. Taip yra, kad žmonės linkę matyti tik dvi spalvas - raudoną arba žalią. Raudoną, jei jam kelia neigiamas emocijas, žalią, jei teigiamas. Jeigu tu sugebi žmoguje matyti ne vien jo blogas savybes, bet ir geras, tai jame matysi žalią ir raudoną spalvą. Jei jo žalia ar raudona spalva tau sukelia kokias nors emocijas, pvz. žmogus turi nepaprastai gerą humoro jausmą ir yra sąmoningas, tačiau mėgsta meluoti, o melas tave verčia jaustis nemaloniai, tuomet žvelgdamas į to žmogaus paveikslą, tu apjungi raudoną ir žalią spalvas papildoma spalva - geltona. Jeigu sugebi žmogų vertinti objektyviai, įžvelgti jo trūkumus, minusus, suvokti jo sprendimus, įvertindamas, kas jam naudinga, kodėl jis tai padarė, tai jo asmenybės raudonus ir žalius taškus tu apjungsi mėlyna spalva. Matysi raudonai, žaliai ir mėlynai. Gebėjimas įsispirti į svetimas klumpes, t.y. suvokti aplinką kito žmogaus akimis yra išmokstamas ir labai naudingas. Jeigu esi svetimose klumpėse ir jo akimis žvelgdamas į save matai raudoną, žalią ir mėlyną, gali būti, kad jūs gerai sutarsite. Nepamiršk, kad tai tik tavo įžvalgos ir kad gali klysti :)

Pabaigai medinis pokštas iš mano pasąmoningų minčių pasaulio :) Jeigu filmuose kai kurie aktoriai negali atlikti kokių nors vaidmenų ar suvaidinti kokiose nors scenose, tai jie turi dublerius arba kaskadininkus, kurie tai atlieka už juos. Įsivaizduokite, jei tai būtų ir tikrame gyvenime. Pvz. moteris nenori mylėtis vienu ar kitu būdu, nes mano, kad jai skaudės, todėl savo “užduotį” perleidžia “dublerei”, o jei užduotis ypatingai sudėtinga - “kaskadininkei”. Žinoma, atitinkamai ir vyrams :D #medinis

Beje, visiškai ne į temą - internete radau įdomų testą, kuris susideda iš 36 klausimų, rezultate parodo tavo politines pažiūras :) Čia mano rezultatas. Jei norėsite, galite savo rezultatą papostinti komentaruose :)

Rodyk draugams

Temos: Psichodelika · mindfuck

Dėdė Tratas. Inception

parašė: Rosenkreuzer · 2015-08-29 · 2 komentarai

Dėdė Tratas - mano naujas personažas. Jo vardas toks dėl to, kad jis mėgsta tratinti.

Dėdė Tratas pažiūrėjo filmą Inception. Jam labai patiko mintis, kad galima sapnuoti sapną sapne ir dar jį valdyti. O kai jį įvaldai, gali sapnuoti sapną sapno sapne ir dar giliau. Taigi, Dėdė Tratas, sužavėtas šio filmo nusprendė pats sapnuoti sapne. Kadangi iškart jam nepavyko, nusprendė Dėdė Tratas pasitratinti. Kadangi pasitranti nebuvo su kuo, pasitratino su ranka. Kadangi tai irgi nepadėjo, nusprendė išgerti.

Dėdė Tratas taip užgėrė, kad prabudo valgydamas kopūstų sriubą prie stalo, kažkokiam “larioke”. Dėdė Tratas nenorėjo tratintis, nes labai skaudėjo galvą. Valgant kopūstų sriubą arba kitaip tariant “kopūstienę” Dėdė Tratas pateko į sapną, kuriame prisiminė, kaip buvo kaime ir turėjo rinkti kopūstų galvas. Kadangi tų galvų buvo labai daug, tai dėdė jas spardė, įsivaizduodamas, kad kažką spardo ir tratina. Spardydamas kopūstų galvas, Dėdė Tratas pateko į dar vieną sapną, kuriame valgė jūros kopūstus. Valgydamas jūros kopūstus, Dėdė Tratas aliejumi apliejo klaviatūrą ir labai susinervavo. Iš tų nervų įsijungė pornografijos ir mėgino nuimti įtampą. Nuėmęs įtampą, toliau valgė jūros kopūstus ir pateko į dar vieną sapną. Prisiminė, kaip prekybos centre ėjo pro žuvies skyrių. Eidamas pro žuvies skyrių, Dėdė Tratas pateko į dar vieną sapną, kuriame prie jūros tratino savo moterį. Staiga atėjo padavėja ir atnešė Dėdei Tratui sąskaitą su labai didele suma. Dėdė Tratas taip išsigando, jog norėjo, kad tai būtų dar vienas sapnas. Taip ir buvo Dėdė Tratas sapnavo, kad valgo kopūstų sriubą. Jis pabėgo iš sapno ir pabudo. Pabudo prie buto durų, apsivėmęs ir išvargęs. Apsivėmęs, nes pametė buto raktus, pavargęs, nes gėrė. Pabaiga.

Rodyk draugams

Temos: Dėdė Tratas

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos