Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Įrašai su tema 'Rimtuolis'

Turtingieji ir jų turtai

parašė: Rosenkreuzer · 2017-01-13 · Nėra komentarų

Žmonės, kurie turi daug ir mato kitus turinčius mažiau, pernelyg nesidžiaugia. Kaip sakoma, iš dainos žodžių neišimsi, o yra vienoje dainoje tokie žodžiai “Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės”? Žinoma, laimė ir džiaugsmas nelygu pinigams, bet tos sąvokos gerai koreliuoja tarpusavyje ir iš pinigų įmanoma išspausti likusias dvi. Panašiai yra ir su dvasiniu pasauliu. Jei skaitai Jurgos Ivanauskaitės knygas, gebi pajausti hipišką dvasią, įsivaizduoti, matyti, nusipiešti paveikslą iš pateikto teksto, jautiesi labai turtingas. Dvasiškai. Ar dvasinis turtas turi būti toks pat kaip pinigai? Nesigirti, kuklintis, slėpti, jog turi daugiau, nesipuikuoti, nes gali įsigyti priešų ar pavydūs žmonės norės tave apvogti? Ar tikrai dvasinis turtas yra nepagrobiamas? Štai, kur klausimai. Manau, kad dvasinis turčius taip pat liūdi būdamas vienas ir savo turtu jis mieliau pasidalintų kitais. Na, turtingi verslininkai dažnai spaudžia kiekvieną centą ir skaičiuoja savo išlaidas, jokiu būdu kitų nešelpdami, nes nori, kad jie irgi praeitų tą kelią, kurį praėjo jie ir patys užsidirbtų. Panašūs gali būti ir dvasiniai verslininkai: būdami dvasiškai turtingi, gali kitiems tų turtų nedalinti, nepadėti sėkmės receptų ant lėkštės, bet duoti meškerę, kad žuvį pasigautų pats. Arba duoti paskatinamąją žuvį. Per sprandą.

Ar matėte turtingą žmogų, kuris bendrautų su vargšais? Ne dėl reklamos, ne kartą metuose per šventes, bet kasdien, nuolat? Dažniausiai, taip jau susiklosto, kad pasiturtintys žmonės laiką leidžia su pasiturinčiais, nes jei leistų laiką su skurdžiais, jie nuolat jaustųsi prastesni už jį, jis tikriausiai turėtų juos šelpti ir neturėtų kur tobulėti, nes visada žiūrėtų tik žemyn. Kodėl dvasiniai turtuoliai tokie nėra? Kodėl jie žvalgosi žemyn, į apačią, manydami, kad tiems, kurie turi mažiau, galės padėti? Kodėl dvasinis turtuolis nenori bendrauti su kitais dvasiniais turtuoliais? Kodėl jie švaisto turtą? Beje, kuo turtingesnis, tuo gobšesnis - visada bus maža. Jei esi dvasinis turčius - sakysi sau, kad turi mažai ir gali turėti daugiau, taip pat ir su pinigais. Jei pasakysi sau, kad tau visko gana ir nieko nereikia, tai tu būsi tiek dvasinis, tiek materialus ūbagas :) Rinkis vidurį arba vieną iš kraštutinumų, pešk gyvenimą kaip žąsį!!! Arba priimk, ką kiti tau sako ir liepia ;)

Rodyk draugams

Temos: Rimtuolis · biški apie žmones

Laiko atgal neatsuksi

parašė: Rosenkreuzer · 2016-12-06 · Nėra komentarų

Sakoma, kad nereikia gailėtis dėl to, ką padarei, verčiau gailėtis dėl to, ko nepadarei. Arba, kaip atlikėjas Avicii viename iš savo tekstų dainuoja “Prieš mirdamas aš prisiminsiu gyvenimą, kurį gyvenau, bet ne pinigus, kuriuos uždirbau”. Sutinku su šiais posakiais, bet turiu argumentų ir į kitą svarstyklių pusę, kad atsverčiau tuos pozityvius akmenis ir norą gyventi, viską išmėginti.

Prieš 3-4 m. norėjau patirti kuo daugiau nuotykių. Kurį laiką puikiai sekėsi, bet greitai įvykiai ir veikla ėmė kartotis, tai nebebuvo nuotykiai ar kažkas naujo. Tiesiog beprotiškas studentiškas gyvenimas. Leidau sau daug. Žmonės sakydavo, kad ateityje galiu gailėtis ar gėdytis arba man bus sunku išlaikyti tokį tempą ir kilti aukščiau tiesėmis, bet ne kreivėmis. Tada maniau, kad taip sako dėl to, kad patys negali sau to leisti, nedrįsta sakyti, ką galvoja ir save drąsindavau, jog man pavydi ir nereikia kreipti į tai dėmesio.

Sustoti pavyko, medžiagos savianalizei daugiau nei pakankamai. Bėda ta, kad tie prisiminimai ne kiek džiuginantys, bet labiau bauginantys. Pavyzdžiui, Facebooke yra funkcija, kuri parodo, ką postinau tą pačią dieną ankstesniais metais ir dažniausiai išmesti iš archyvo postai atrodo abejotinai. Tenka pagalvoti, ką norėjau jais pasakyti. Ar perteikti rimtą mintį, ar pajuokauti. Dažniausiai prieinu išvados, kad juokavau, bet tas juokas netikęs. Dabar pats neigiamai žiūriu į žmones, kurie juokauja. Negaliu sakyti, kad nemėgstu tų žmonių, kurie primena man mane patį, bet atrodo, norisi juos sustabdyti, pasakyti, kad tie lėkšti pokštai jiems nesuteiks geresnės savijautos. Lygiai taip pat kaip man sakydavo žmonės, kai aš darydavau taip. Gal tai socialinis reiškinys atsirandantis dėl kartų kaitos? Gal dabar aš jiems pavydžiu? Nemanau. Nesakau, kad norėčiau juos apsaugoti, kad jie po to gailėsis ar grauš save. Toks dvejopas jausmas. Aš irgi nesigailiu dėl to, ką rašydavau ar apie ką juokaudavau, tuo metu tai buvo mano įkvėpimas, rašydavau iš savanaudiškų paskatų, galbūt tikėdamasis tokių pat bendraminčių pripažinimo.

Šiandien Facebook archyvas išmetė vieną postą, kuris man parodė, kad aš buvau neteisus. Tiesiog perskaičiau postą, komentarus ir supratau - aš be reikalo užsipuoliau žmogų ir tas žmogus nenorėjo man pakenkti. Neabejoju, kad tokių situacijų yra buvę n ir aš jų visų neprisiminsiu ir tikriausiai nemažai žmonių mane gali laikyti nevispročiu, nežinodami, kad tą akimirką man tai buvo juokinga, o mano žodžiai, kurie juos galimai įžeidė, tebuvo pokštas. Trumpai papasakosiu to posto reikšmę.

Papostinau, kad nuo šiandien esu žmogus, nes iš lovos keliuosi iškart suskambus žadintuvui. Po postu pakomentavo viena mergina. Ji dirbo tame pačiame pastate, bet niekada pernelyg nebendravome. Maniau, jog ji manęs nemėgsta, todėl norėjosi jai įgelti. Tiesiog pats buvau taip susigalvojęs, apgaulingai pasiklioviau intuicija. Ji parašė, kad jai nutiko tas pats, kad pradėjo keltis suskambus žadintuvui. Tuomet pradėjau savo “puolimą”, parašydamas, kad vienintelis skirtumas tarp jos ir mano atsikėlimo buvo tas, kad man stovėjo, o jai ne. Tuo metu man atrodė, jog tai labai geras būdas pajuokauti, dabar gėda už save. Na, ir toliau gavosi konfliktas. Tiksliau, aš ją išvariau iš komentarų, tikriausiai tai buvo vienas iš tų kartų, po kurių komentarai tapo retas reiškinys po mano tekstais.

Žinoma, tai smulkmena, bet nesmagu suprasti, kad buvai neteisus po keturių metų. Iš kitos pusės, geriau suprasti vėliau nei niekada. Dabar būtų kvaila parašyti: labas, čia prieš keturis metus aš “biški” ne taip tave supratau ir užsipuoliau, tai sorry. Žinoma, nedarysiu to, nes jei pradėti atsiprašyti, tai visų. Be to, manau, kad atsiprašymai nieko nekeičia, daug svarbiau susivokti, kad darei kažką negerai. Laiko atgal neatsuksiu, kaip žvirblis išskridusių žodžių nesugaudysiu, bet galiu patarti jaunesniems už save: jei vyresni (nebūtinai tėvai), jums ką nors pataria, nepabijokite jų paklausti, kodėl jie tai sako, gali būti, kad jie tai sako ne iš neturėjimo ką veikti, ne dėl to, kad jaučiasi už jus gudresni ar labiau patyrę, bet todėl, kad jie kažkur nudegė ir nori jus apsaugoti nuo nemalonios patirties. BET. Mėginti apsaugoti kitą nuo nemalonios patirties, tai mėginti jį sulaikyti nuo bandymo patirti tai savo kailiu, žmogus iš savo klaidų mokosi geriausiai, kartais iš kito klaidų pats tik pasijuokia ir paskui nemirktelėmas pats suklysta taip pat ar rimčiau :)

Nepamenu, kieno tiksliai tai citata, radau kažkur internete, bet noriu pasidalinti: Jaunystėje mes norime visiems patikti, o vėliau vis rečiau randame tuos, kurie patinka. Tai yra dėl to, kad mums nepatinka tie žmonės, kokie buvome mes. Jei dabar nebūsime bjaurūs ir šalti, vėliau mums patiks daug žmonių :) Jeigu būsime šlykštynės, tikriausiai teks pasistengti, kad būtume bent jau turtingi, nes gyventi vienatvėje, būti visų nemėgiamam ir neturėti pinigų - rimtas išbandymas :)

Taigi, laikas atgal atsukamas tik paskutinį spalio sekmadienį, nes prisitaikoma prie žiemos, bet tai ne save ir load rėžimai kompiuteriniame žaidime, realiame gyvenime atgal įvykiai negrąžinami :) Dažniausiai graužtis tenka ne dėl veiksmų, o dėl žodžių, todėl juokauti derėtų su tais, kurie tavo pokštus supras, vengti neapgalvotų emocingų pasisakymų. Vokiečiai turi patarlę: kalbėjimas - sidabras, tyla - auksas :)

Šiandien šiek tiek moralo, pabaiga :)

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Koks aš maladiec · Rimtuolis · biški apie žmones · biški išminties

Aš ir tikėjimas

parašė: Rosenkreuzer · 2016-11-23 · Nėra komentarų

Kartais užduodu sau klausimą - ar aš esu tikintis?

Nemoku visų poterių, bet prie kapo persižegnoju ir sukalbu Tėve Mūsų ar Amžinąjį atilsį.

Sekmadieniais į bažnyčią neinu, o jei ir švenčiu sekmadienį, tai tik dėl to, kad tai būna šeštadienio pratęsimas.

Savęs paklausiu, tai yra Dievas ar nėra? Tikslaus atsakymo nežinau. Žinau tik, kad nėra jokio žmogaus, kuris

neturėtų nuodėmės, kuris gyventų ilgiau nei 116 metų, bet žinau, kad yra kažkas, kas aukščiau už bet kurį pasaulio žmogų.

Galbūt tai tikėjimas į tobulą save. Galbūt žmogus meldžiasi savo idealui, kuris neklysta, nepyksta, nekeršija, nevėluoja ir yra

tobulas pagal to žmogaus prizmę?

Aš kartais irgi meldžiuosi. Tarkim gulėdamas lovoje ar važiuodamas automobilyje. Rankų gestais nesižegnoju, bet persižegnoju mintyse. Tik

greitai, kad jei suklysčiau, likčiau nepastebėtas. Tuomet taktiškai pradedu dėkoti už tai, kas nepasikeitė. Pvz. už tai, kad vis dar esu gyvas

ir gyvi man brangūs žmonės. Po padėkos eina prašymas, bet kartais prigaunu save, kad mano malda nėra nuoširdi. Jeigu pirma prašyčiau, o po to

dėkočiau, padėka nublanktų ir atrodytų, kad dėkojau tik tam, kad išsipildytų prašymas. Taigi, net į maldą žiūriu ne tik pro savo prizmę, bet įsivaizduoju

tą, kuris galbūt jos klausytų. Štai kodėl ji nėra nuoširdi. Kai prašau, tai irgi prašau ne paprastų dalykų: ne pinigų, ne malonumų ir ne dovanų, o

tokių, kaip kad nepakliūčiau į avariją, kad nepramiegočiau darbo, kad žmonės mane išklausytų ir tinkamai suprastų, kad rasčiau savyje stiprybės

nebendrauti su netinkamais žmonėmis, kad nekramtyčiau nagų ar nerūkyčiau. Jeigu trumpa malda vyksta automobilyje pakeliui į krepšinio varžybas, tai niekada

neprašau silpnesnio varžovo, jo traumos ar tiesiog, kad iškovotume pergalę. Prašau, kad rasčiau jėgų įveikti startinį jaudulį, kad įmesčiau bent vieną

tašką. Prašau mažų dalykų, nes kartais maži dalykai pralaužia ledus ir po to jau ateina dideli.

Esu ne kartą spjovęs į viską ir pagalvojęs: Dievo nėra. Tikėjimas tik silpniems ir kvailiems. Religija - tai pelningiausias verslas su ištikimiausiais klientais. Jėzus - antras pagal populiariarumą marketingo sukurtas brandas po Coca Colos. Po to užsimiršdavau ir kai nesisekdavo, vėl prisimindavau savo įsivaizduojamą Dievą.

Bet aš tikiu į tą, kuris niekada nebuvo žmogus, niekada nebuvo žemėje, už nieką nesiaukojo, nenurodinėjo ką ir kas turi daryti, neskirstė į gerus ar blogus, bet jis visada atsirasdavo, kai į jį kreipdavausi. Nesvarbu, ar tai darydavau, kai nesisekdavo, ar kai sekdavosi ir bijodavau, kad pradės nesisekti.

Taigi, aš iš dalies esu tikintis. Bet mano tikėjimas kitoks. Man nereikia mokėti pinigų už tai, kad Dievas atsilieptų į mano kreipimąsį.

Man nereikia jam duoti ataskaitų, prieš kiek laiko su juo bendravau, nesiteisinu, kur buvau pradingęs. Jis viską žino. Daugiau nei aš.

Suvokiu, kad tai yra tik mano tikėjimas ir neapriboju savęs, kad jis negali keistis. Žinau, kad kiti žmonės kitaip tiki į Dievą, dievus ar netiki į nieką.

Tai jų pasirinkimas, nes jie absoliučiai nuo nieko nepriklausomi. Jei jie tikintys ar apsimeta tokiais, tikriausiai turi savo ritualus, gal laikosi ar

parodo, kad laikosi tam tikrų taisyklių, jei netiki, galbūt savo netikėjimą parodo savais būdais. Man tai netrukdo ir manau, kad neturiu teisės

kitiems nurodinėti kaip į ką tikėti, ką garbinti ir kaip gyventi. Aš ne tik juos toleruoju, bet ir kažkiek prisitaikau. Jei reikia, prie šventinio stalo

sukalbu poterį, jei dėl kažkokių aplinkybių atvykau į bažnyčią ir esu pakviečiamas skaityti skaitinį, jį perskaitau ir bandau suprasti potekstę, ką buvo

norima perteikti žmonėms. Retai pasigilinu į sąmokslo teorijas, kad religija padeda kontroliuoti žmones ar pasidomiu religijos teikiama nauda suburiant pavienius žmones į grupes, kad jie būtų stipresni. Man tai turi įtakos panašiai kaip ir orų prognozė. Minimaliai. Jeigu atvykstu į užsienio šalį, kuri išpažįsta kitą tikėjimą, suvokiu, jog esu svečias ir darau, ką lieptas: pvz. nusiauti batus prie jų šventyklos, nekalbėti, neliesti tam tikrų objektų, nefotografuoti ar kitaip neįžeisti ten gyvenančių žmonių.

Esu skaitęs ne vieną religinę knygą, nagrinėjęs jų istoriją ir bendravęs su skirtingas religijas išpažįstančiais žmonėmis. Jie skirtingi, kaip ir visi kiti žmonės. Visi mes skirtingi, tikriausiai todėl esu užgyvenęs tiek mažai tikrų draugų. Niekada su jais nekalbėjau apie religiją, apie politiką irgi vengiu kalbėti, nes nenorėčiau bereikalingai su jais pyktis. Prieš šventes nesistengiu būti geresnis. Laikau tai apsimetinėjimu. Juk negaliu visą gruodį būti pavyzdingas jaunuolis, o sausį padugnė. Esu toks pat visą laiką, jei turiu galimybę padėti, padedu. Padedu suvokdamas, kad geriausia pagalba parodyti kitam, kad jis pats sugebės susitvarkyti be kito pagalbos, paneigdamas jo įsitikinimą, kad jis silpnas ir priklausomas nuo kitų.

Mano požiūris į religiją, tikėjimą ir Dievą yra gal net ne liberalus, o labiau anarchistinis. Laikau tai absoliučiai individualiu kiekvieno pasirinkimu. Už tikėjimą žmogus neturi būti teisiamas ir smerkiamas, kaip ir už savo sapnus. Kai turiu tokį požiūrį, man labai keista žiniasklaidoje išvysti pranešimus apie žmones, kurie prisidengdami Dievu moko kitus gyventi ir net gi naudoja žodį “reikia”. Tas žmogus nesuvokia, kad jo Dievas kitiems net neegizstuoja. Kad kito Dievas yra visai kitoks nei jo. Šiandien žiniasklaidoje pasirodė vienos moters pareiškimas apie neigiamą požiūrį į prezervatyvus. Vienas iš akcentuojamų argumentų buvo religija ir jos propagandinė kontraceptinė priemonė - susilaikymas. Tai ne to žmogaus reikalas, kas ir kiek dažnai užsiima seksu ir saugosi ar ne.

Tai kyšimąsis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tai piktavališkas kenkimas, prisidengiant religija.

Noriu akcentuoti, kad toleravimas yra žmonių priėmimas tokių, kokie jie yra iki tol, kol jie nesikiša į tavo gyvenimą ir tavo tikėjimą. Kai tu nurodinėji kitiems į ką tikėti, tu esi nebe tikintis, o netikintis ir skatini ne tikėjimą, o netikėjimą. O, jei žmogus užsileidžia to, kurį toleravo, jis tampa nebe tolerantišku, o apsileidusiu, todėl raginu neužsileisti, o su išsišokėliais, kuriuos prieš tai toleravote, geriausias būdas kovoti - ignoravimas ir negirdėjimas. Bet kokia kritika, sarkastiškas juokelis, asmeninės nuomonės pareiškimas jiems suteiks pretekstą jaustis auka, įsižeisti ir jus paversti netolerantišku, bedieviu, bejausmiu gyvuliu. Įsivaizduok, kad turi sunkiu darbu uždirbtus pinigus ir visada yra žmonių, kurie norės jų iš tavęs gauti. Jei žmogus turi mažiau ir tu jam pasakysi savo nuomonę, kuri skirsis su jo, jis gali teigti, kad diskriminavai jį, nes jis mažiau turi. Žmonės po truputį gyvulėja, o gyvuliški instinktai moko prisitaikyti, sugalvoti būtų gauti tai, ko jiems reikia. Ar tie būdai sąžiningi? Jam galbūt atrodo, kad taip, nes jis tiki savaip, jo pasaulis kitoks, jis individas kaip ir aš ar tu. Todėl geriausia atsirinkti žmones pagal savo tikėjimą ar netikėjimą. Tikėjimas iš dalies ne tik vienija žmones, bet tuo pačiu juos ir skaido. Kol tavo tikėjimas nėra nuteiktas pakenkti kitam, tol gali manyti, kad tiki tinkamai. Tau nereikia, kad kiti tave laikytų geru žmogu. Geras kitiems - jiems palankus. Kol jautiesi geras sau, gali manyti, kad rasi savyje gėrio padėti ir kitiems.

Dalinuosi dviejomis savo sumąstytomis metaforomis:

Geriausias būdas sutriuškinti savo priešus yra jiems atleisti ir suteikti progą pasikeisti. O, kai priešas bus silpnas ir pažeidžiamas… Priminti jam, jog atleidai ir esi pasirengęs padėti. Jei priešas norės tau kerštauti už tai, kad nekerštavai jam, priimk jo kerštą ir sutriuškink jį dar kartą lygiai taip pat.

Antroje metaforoje tiltais vadinu daiktus, pažintis, kurios tau kažkada atrodė žūtbūt reikalingos ir manei, jog be jų neišsiversi: Jeigu visi tiltai, kuriuos kadaise sudeginau, būtų nušvietę man kelią, dabar nebūčiau tamsoje. Toje tikroje ir jaukioje tamsoje.

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Psichodelika · Rimtuolis · beprasmybė · biški išminties · mindfuck · sarkazmas