Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Mano įspūdžiai iš festivalio Devilstone

parašė: Rosenkreuzer · 2016-07-17 · Nėra komentarų

Prieš geras dvi valandas su drauge grįžom iš Devilstone festivalio. Kol dar viską prisimenu, aprašysiu, kaip festas atrodė mano akimis. Pamačiau ne visas grupes, nesudalyvavau visose rungtyse ir atrakcijose, bet įspūdžių buvo pakankamai.

Pirma diena

Kad smagiau skaitytųsi, gali pasileisti šitą gabalą:

Supažindinu su situacija

Prieš važiuodamas daug lūkesčių neturėjau. Svarbiausia buvo pamatyti ir išgirsti Behemoth atlikėjus. Kitas slaptas noras tai, kad nebūtų nuobodu draugei, nes ji nėra sunkiosios muzikos gerbėja arba bent jau iki šiol nebuvo. Dėl to pernelyg nepergyvenau, žinojau, jog bus ne tik black metal grupės, bet ir kitų stilių - lengvesnio roko ar post punk. Iš aplinkos taip pat nesitikėjau kažko pižoniško, įsivaizdavau, kad bus dvi didelės scenos (steidžai), keli kioskai, kuriuose prekiaus alų, o dauguma žmonių bus metalistai (metalheadai), apsirengę juodai ir juokaus apie velnią ir šūdus. Deja, aplinka ir organizuotumas nustebino gerąja prasme kaip ir nustebino aplinkos įvairiapusiškumas. Žmonių buvo visokių.

Apsiprekinom

Į Anykščius atvykome penktadienį apie antrą dienos. Nors festivalis prasidėjo dar ketvirtadienį ir abu buvome pasiėmę po laisvą dieną, nutarėme ketvirtadienį pailsėti, susitvarkyti ir gerai išsimiegoti, kad gerai nusiteiktume ir tas dvi dienas būtume energingi bei pozityvūs. Pirmas aplankytas objektas - Anykščių centrinė Maxima. Netrukome pajausti festivalio dvelksmo: pamatėme žmones dėvinčius “Devilstone” marškinėlius ar kitaip išsiskiriančius iš aplinkinių išoriškai dėl tamsesnės atributikos. Žmonės atvyko į parduotuvę apsiprekinti, užkalbinti noriai kalbėjo. Persimetėme keliais sakiniais, paklausiau svarbiausių dalykų: kada atvyko, kaip praėjo pirma diena, ar bandė į festivalį prasinešti alkoholį ir ar pavyko. Dauguma atvyko ketvirtadienį, alkoholį prasinešti bandė visi, visiems pavyko, nes kaip jie patys sakė - “žinojo vietą pro kurią reikėjo nešti”.

Palapinės statymas ir alkoholio prasinešimas

Gavę patikimos informacijos nusipirkome dėžę alaus, litrą viskio, 0.7 džino ir “zagirono”. Nuo Maximos toli važiuoti nereikėjo, festas buvo vos už kelių kilometrų, nesunkiai radome pagal ta kryptimi traukiančius žmones. Idėja prisiparkuoti nemokamai nesužavėjo, pagalvojau negailėti parkingui. Sumokėjau 13 eurų, gavau vietą prie pat įėjimo. Pirmiausia nusprendėme užsicheckinti, gauti apyrankes, susirasti vietą palapinei ir įmesti miegmaišius. Gavome apyrankes, prie įėjimo buvome patikrinti ar neturime alkoholio ir draudžiamų daiktų. Pažįstami turėjo būti rezervavę vietą palapinei, bet į skambučius neatsiliepė, per Facebooką neatrašė, tai pamaniau, kad arba jau užtūsino, arba gal tiesiog pamiršo, kad prašiau. Neieškojau kaltų, radau vietelę šalia tinklinio aikštelės. Gal tai nebuvo pati geriausia vieta palapinei, nes ją įspraudžiau visiškai prie pat kitų dviejų (girdėjosi, kai palapinėje atsiraugoja ar atkemša alų). Girdėjosi ir daugiau dalykų, bet nebūtina komentuoti smulkmenų :D Vėliau sugalvojome pamėginti atsinešti alų iki palapinės. Teisingai parašiau “pamėginti”, nes mano planas nebuvo pats tobuliausias. Pamaniau, kad iš vienos pusės perkelsiu kuprinę į kitą pusę, tada apeisiu iš kitos pusės ir nunešiu į palapinę. Gerai, kad neperkėliau kuprinės anksčiau laiko, nes ta vieta buvo aptverta tvora ir būtume ne tik, kad alaus netekę, bet ir kuprinės :) Nusprendžiau, kad alų paliksime mašinoje, karts nuo karto ateisime ir atsigersime, jei netingėsime, o viskio tiesiog įsipyliau į bokalą ir laikydamas rankoje praėjau pro apsauginį. Tai to bokalo viskio man visai pakako, kad neblogai apšilčiau.

Palapinėje

Nunešiau daiktus prie palapinės, bet jos neradau. Kadangi mes pirkome Hi-Tec palapinę už Rimi lipdukus, tai nebuvome vieninteliai tokie “gudročiai”, todėl tikimybė pirmu taikymu pataikyti į svetimą palapinę buvo nemenka. Nusprendžiau, kaip skiriamąjį ženklą, ant palapinės galo uždėti tentą su Arba Arba logotipu.

Tikriausiai daugelis man pritartų, kad geriau išvis nekabinti tento, nei jį užkabinti taip kaip aš tai padariau, bet dėl to galvos nesukau, nes tentą kabinau ne reklamos tikslais, o kaip skiriamąjį ženklą, kad rastume patys ir draugai. Palapinėje, pasidarėme selfį, aptingę gulėjome, nes kaip tik ėmė krapnoti lietus. Žiūrėjau kas įdomaus vyksta internete, kas gero papostinta

VTF

(Facebook grupėje Valstybinis tautos frontas). Tuomet naujas pažįstamas pakvietė prisijungti prie jo ir kompanijos. Aš su juo susipažinau visiškai atsitiktinai prieš kelias savaites grupės Diktatūra konce. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų kompanijos susibičiuliaus ir didžiąją festivalio dalį leisime naujoje chebroje.

Nauja kompanija

Atėjome pas juos. Niekas žodžio kišenėje neieškojo. Nuo pirmų akimirkų visi buvo šnekūs, sarkastiški, bet ne kandūs, atviri. Atmosfera (vaibas) buvo geras ir jautėsi, kad viskas tik gerės. Būna, kad susipažįsti su žmonėmis ir jauti, kad arba jie tave greitai užpis ir daugiau nenorėsi jų regėti akyse, arba jauti, kad gresia muštynėmis ir nesutampa energetiniai laukai, arba jauti, kad tai tavo žmonės, kad jie tave supras ir tavęs klausys, o tu norėsi jiems pasakoti ir jų klausyti. Na, aš turiu problemų su klausymu. Kas liečia neoficialų, neformalų bendravimą, pats dažniausiai mėgstu kalbėti, nei klausyti. O kalbėjom daug. Ir buvo apie ką. Nuo to, kas ir už kiek pirko rūbus festivaliui (pointas girtis buvo ne už kuo brangiau, bet už kuo pigiau). Pvz. Arijus įsigijo airišką skrybėlę už pusantro euro ir ja labai džiaugėsi, be to sulaukė nemažai dėmesio ir net iš Airijos fanų. Apie tai vėliau, jei nepamiršiu. Svečiai mus sutiko karštu vynu ir karšta arbata. Buvo specialiai atsivežę mini virtuvėlę, kurioje kepė vištieną ir virė arbatą. Kiek atsimenu, ta višta (sparneliai) kepė kokias tris valandas, o aš visas jas neužsičiaupdamas kalbėjau. Na, karts nuo karto įsiterpdavo ir kiti, eteriu pasidalinome. Iš dalies pasidalinome, aš tikrai nepasigrobiau viso vakaro, nes savaime suprantama, kalbėjimas žmogų išvargina, o dar tas viskis, dar alus… O dar karštas vynas… Turbūt suprantate, kuo viskas baigėsi :) Nuėjau “prigulti” ir eterį perleidau jau kitiems “vedėjams” ir chebra toliau bendravo, tik šįkart be manęs.

Prisikėliau naktį

Draugė su nauja chebra stebėjo Batushkos koncą. Muzika jai patiko, bet kadangi stovėjo prie pat scenos, ji išsigando, kai pradėję pogintis (šokis, kai stumdosi rankomis ir pečiais, bet tai daro atsakingai, o pargriuvusius pakelia, kad išvengtų sužeidimų) metalistai netyčia pataikė į plaučius. Ji išsigandusi grįžo į palapinę ir kaip tik tuo metu aš pabudau. Kai pabundi pramiegojęs įdomiausią festivalio vietą, jausmas nėra pats geriausias - klausi savęs - kiek dabar valandų ir ar aš pramiegojau visą festą?
Pabudau ir užmigti nebegalėjau. Vieną kartą išėjau apeiti ratą, antrąkart. Išėjau ir trečią. Patraukiau link post punk scenos. Atmosfera - fantastiška. Kas anksčiau vykdavo į festivalį Supynės, tai čia buvo Supynių atmosfera. Nesivaržė relaksuoti ir šokti pagal post punk’ą ir metalistai. Didelė skirtingą muziką mėgstančių žmonių grupė mėgavosi gyvenimu, klausėsi muzikos, lingavo į taktą, valgė pusryčius iš čia pat dirbančių užkandžių prekybviečių. Pirmoji naktis pernelyg neišsiskyrė, bet ir taip paprastai nesibaigė. Sutikau vieną vaikiną, kuris anksčiau buvo Arba Arba fanas. Pakankamai įdomus žmogus, bet kadangi kalbėjo daugiau nei aš ir dažnai mane pertraukdavo, man buvo sunku su juo užmegzti dialogą. Kaip žmogus - labai nuoširdus. Papasakojo, kad žaidžia pokerį, kad dauguma dienų jam vienodos, nesvarbu ar tai darbo diena, ar savaitgalis. Man tai kas - vis kitoks žmogus, o žmones analizuoti mėgstu. Pašnekėjome, parodė delno linijas, paprašė, kad paskaityčiau. Tuomet prie mūsų priėjo vienas rimto veido vyras, pirštu parodė į besitūsinančią chebrą ir tarė:
- Jie švenčia mano bernvakarį
Atrodė labai juokingai, nes pats nesidžiaugė ir net nebandė apsimesti :D

Hardcoriniai metalistai prie upės ir jų prikolai apie šūdus

Atsiveikinom ir jau traukiau į palapinę, bet dar susigundžiau pakalbinti metalistų grupelę prie upės. Pats buvau apgirtęs, kalba nebuvo labai rišli, bet mano žodynas ir iškalba leido tai kažkiek užmaskuoti. Kitaip ir būti negalėjo, todėl penki vyrai prie ežero šeštą ryto juokavo ne apie kažką kitą, o gi apie… spėkit iš vieno karto… Taip … Apie šūdus. O vienas buvo tikras žinovas. Dauguma pokštų buvo apie visokias žarnas ir t.t. Man nebuvo juokingi jo bajeriai, bet aš pats kaltas. Nes kaip sakoma apie tikro vyro humoro jausmą , išgėręs vyras juokauja arba antrą galą, arba apie šūdus. Man bajeriai apie antrą galą juokingesni, o tų kitų nesuprantu. Tai žmogus juokavo, juokavo, aš gal net kažkiek nejaukiai pasijutau ir norėjau eiti, bet gerai, kad nepraleidau juokingiausios tą dieną man nutikusios situacijos. Tas metalistų lyderis pasakojo savo pokštus, kurie buvo pakankamai aštrūs, kad po kiekvieno pasigirsdavo tokios reakcijos:
- aaaaai
Ir pro šalį ėjęs vaikinas prisėdo šalia mūsų ir tarė:
- Aš privalau tai išgirst!
Tie jo žodžiai skambėjo labai žaviai. Pati situacija, kai toks paros metas, kai realiai žmonės miega, kai tema nėra aktuali ir tu jos niekur gyvenime nepritaikysi, o jis taip teatrališkai ateina ir pareiškia:
- Aš turiu tai išgirst.

Nemaniau, kad jis gali tapti kompanijos žvaigžde. Bet jis tapo. Padavė “skarbonkę” tam kiečiausiam metalistui ir tarė:
- Įpilk man vandens
- Iš upės?
- Taip iš upės
Metalistas nuėjo prie upės ir pasiteiravo:
- O tau su buožgalviais ar be?
- Būtų geriau su
Prisėmė tris ketvirtadalius skardinės ir padavė naujam žmogui. Jis dviem maukais išgėrė pusę turinio ir atsidūso
- Kaip troškiana…. (troškina)

Supratau, kad tą vakarą jau pamačiau pakankamai ir nusprendžiau eiti miegoti, pasiruošti naujai dienai. O antra diena / naktis nuo pirmosios skyrėsi 360 laipsnių, įspūdžių buvo žymiai daugiau.

Antra diena

Rytas

Pabudome. Nusimaudėme upėje, išsivalėme dantis - atsigavome. Nupirkau kavos, nuėję prie upės mėgavomės gaiviu rytu, kalbėjome tarpusavyje ir su kitais, kurie norėjo pabendrauti. Priėjo jaunas vaikinukas, pasigyrė, kad vakar dalyvavo bugnų konkurse ir laimėjo pirmą vietą. Paatviravo, kad norėtų dabar groti būgnais ir kiti matytų, kaip jis groja. Aš jam liepiau varyti prie instrumentų, kuriuos ką tik išsipakavo kažkokia grupė prie upės ir jau buvo pradėjusi koncertą. Vaikinukas būtų taip ir padaręs, bet koncertas jau prasidėjęs. Tada nuėjome pavalgyti. Užteko 14 eurų, kad abu sočiai pavalgytume. Svarbiausias dalykas - sriuba, o kaip antrą pasiėmėmė meksikietišką troškinį. Kadangi buvo ir mėsos, ir pupelių, tai visko net gi nesuvalgėme, bet sotūs buvome iki vakaro. Šiaip, žinojome, kad festivalyje brangus maistas, tai buvome iš namų įsidėję dvi dėžutes vištos sparnų, keptų ant BBQ, bet aš juos suvalgiau dar pirmą dieną. Net užmigau įkišęs ranką į vištą. Ne, gal kiek per rimtai pasakyta. Ne į vištą, bet į indą su višta.

Laiko stumimas parkinge

Pavalgę ėjome paklausyti įdomios paskaitos. Kadangi neturėjau programėlės, o į paskaitą vėlavome, buvo nelengva susiorientuoti apie ką ji yra, bet greitai susiorientavome. Labai patiko paskaitos vedėjo profesionalumas ir jo užduodami klausimai. Atlikėjai, diskusijos dalyviai taip pat buvo paprasti, konkretūs, bet atviri. Buvo kalbama apie tai, kaip portaluose antraštėmis medžiojami paspaudimai, ką turi daryti sėkmingi atlikėjai, kad būtų pastebėti ir turėtų pelningų užsakymų, kaip reikia atrodyti socialiniuose tinkluose ir t.t. Vien ta mintis, kad yra tokių žmonių man glostė širdį. Paskaita sukėlė geras emocijas ir jos dalyvius imsiu sekti soc. tinkluose.

Vėliau patraukėme į parkingą. To, ko nepavyko perkelti kuprine per tvorą. Kelias iki parkingo neprailgo, nes sutikome nemažai pažįstamų. Vieno jų iš mandagumo paklausiau, ką veiks, o jis pasakė, kad dalyvaus šachmatų turnyre. Iki turnyro buvo likę 10min. Tekinas nubėgau į registraciją, prašiau, kad leistų dalyvauti, bet deja - pavėlavau. Bet nepasidaviau, ambicingai įrodinėjau, kad esu vertas dalyvauti turrnyje ir man pasisekė - vienas dalyvis neatėjo ir aš užėmiau jo vietą. Gavau malkų ir nuliūdau. Tada kaip mažas vaikas buvau piktas kelias minutes, bet greitai nuotaika pagerėjo, nes vyko MC GROWL pasirodymas. Kas su metalu neturi nieko bendra, pasufleruosiu, GROWL’as, tai specifinis garso išgavimas, primenantis riaumojimą. Yra įvairiausių GROWL’o rūšių, tembrų ir tonų, todėl tai nėra tiesiog pariaumojimas ar ožio pamūkimas į mikrofoną. Kas tai sugeba meistriškai atlikti, iššaukia tam tikras emocijas, kurias publika išreiškia šūkavimais, rėkimu ar plojimais. Praėjęs pro publikos emocijų bangą, pasinaudojau dar viena pramoga - įkišau galvą į iškirptą kartono gabąlą, kur galima nusifotkint. Nuotrauka gavosi kieta. Tokia kieta, kad nedrįstu jos kelti :) Tada nuėjome į parkingą. Parkinge atsisėdome į bagažinę, gėrėme alų, šnekėjomės, juokavome, praeinantiems žmonėms spaudėme ranką ir kiekvienam ką nors palinkėdavome. Dažniausiai tai būdavo sueitis, bet karts nuo karto sugalvodavome ir ką nors originalesnio. Pro šalį ėjo dvi merginos. Norėjau joms pasakyti ką nors malonaus, bet kadangi buvau išgėręs, pasakiau šiek tiek priešingai. Dominuojanti mergina priėjo prie manęs ir kelis kartus bandė kumščiu trenkti man į galvą. Su drauge apsitarę nusprendėme, kad tikriausiai likau neteisingai suprastas arba netinkamai bandžiau pakelti merginoms nuotaiką. Nusprendžiau kaltę išpirkti nunešdamas po skardinę alaus. Merginos atsiprašymą priėmė. Pasakiau, kad jos kietos ir grįžau į bagažinę.

Laikas iki vakaro

Po parkingo paklausėme kelių grupių pasirodymų. Sutikom vaikinus, kurie laimėjo futbolo turnyrą. Jie už tai gavo dėžę alaus. Juokais paprašiau skardinės ir jie ją davę. Pasijaučiau nemaloniai, bet ką jau čia, teko išgerti. Jei skaitote šį postą, susisiekite - grąžinsiu alų :) Vėliau nuėjome pas tą pačią chebrytę, su kuriais buvome miške. Jie kepė maistą ir virė sriubą. Aš pasakojau mano draugei jau du šimtus kartu girdėtas mano istorijas iš paauglystės, kelis kartus ji man bandė parodyti, kad leisčiau ir kitiems įsiterpti. Tuomet susivokdavau ir vykdavo diskusija. Tuomet iš kažkur atėjo tamsaus gymio vaikinas. Norėjau jam įdėti pravardę čečėnas, bet nepavyko. Jis kažką pasakė man, kad pasijutau nemaloniai ir nuėjau miegoti.

Behemoth

Šįkart nepramigau headlinerių. Vos tik suskambo pirmoji Behemoth daina, kaip mat pabudau. Čiupau savo juodą apsiaustą su gobtuvu ir nuvykome prie didžiausios scenos. Apsiaustas - mano senas aksesuaras. Aš jį į festivalius veždavausi dar tuomet, kai tai nebuvo mada. Nebūsiu susireikšminęs, pasakydamas, kad aš ir užvedžiau tų apsiaustų festivaliuose madą, todėl man būna kiek keista, kai kas nors sako: dabar daug su tokiais apsiaustais vaikšto :) Gerai, tegul vaikšto, vadinasi žmonės gerai jaučiasi - arba išsiskiria, arba dėmesio gauna, arba jaučiasi paslaptingi, kai nesimato veido :) Nuvykau prie scenos ir laukiau, kada suintensyvės ritmas ir prasidės pog’as (susistumdymai šokių aikštelėje). Sekėsi neblogai, bet greitai sušilau ir “gavau pompą”.

Naktinis gyvenimas

Po koncerto nuėjome prie upės. Stebėjome upę, žvaigždes, kalbėjomės tarpusavyje ir su kitais. Tuomet nusprendėme apeiti ratelį. Pamatėme, kad vyksta kinas po atviru dangumi. Atsinešėme sėdmaišius, įsitaisėme gale ir kaip ponai stebėjome filmą. Filmas buvo apgailėtinas. Turiu galvoje, gerąja prasme :) Jokiu būdu nenoriu įžeisti, kas tą filmą parinko, bet tai buvo geras sprendimas. Tai kinų ar japonų filmas, kai kovos scenos trūkdavo po kelias minutes, smūgių garsai vėluodavo, pats filmas senas ir scenos tokios pompastiškai dramatizuotos :) Todėl žiūrovai buvo linkę garsiai komentuoti ir vertinti filmą. Šis procesas leido daugybei žmonių susipažinti, pajuokauti ir kurti dar geresnę atmosferą. Žinoma, tikriausiai trukdėme tiems, kas iš tiesų atėjo ramiai pabūti ir pažiūrėti filmą. Sorry, chebra, aš buvau vienas tų, kuris komentavo ar net tai inicijavo.

Po traukėme link palapinės ir sutikome savo šaiką. Pasakiau jiems, kad eidamas išgirdau grupės Karališka erdvė gabalą “OOoo iš lėto leidžiasi saulė” ir klausiau ar tai įmanoma, kad šiame feste grotų tokia grupė? Tada iškėlėme egzistencinį klausimą, ar ta grupė apskritai egzistuoja? Sakiau žmonėm, kad tikrai girdėjau tą dainą ir primygtinai prašiau jų nueiti prie tos scenos, kur girdėjau grojant tą dainą. Atėjome. Buvo nerealus ir keista. Nerealu, nes visi buvo absoliučiai astipūtę ir gerai nusiteikę, o muzika - dj leido bet ką, kas jam šovė į galvą. Rimtai. Nuo Cicino Lietaus dukra iki Naujųjų Lietuvių gabalo “Mane užpisa tavo skambučiai”. Tada galvoje buvo įvairiausių minčių, bet jos nebuvo blogos ar kažką pašiepiančios. Įprasta žmogaus reakcija būtų “kokį čia šūdą leidžia?”, bet aš galvojau, kad tokia muzika ir parodo, kokie žmonės iš tikro yra. Nes daugiau mažiau visi paaulystėje esame tusinę pagal panašią muziką. Aišku, buvo minčių ir apie tai, kad tai performansas, arba kad DJ’ui visiškai px ir jis leido tai, ką norėjo, arba kad ši scena buvo tiems, kurie atvyko ne dėl metalo, o dėl tų, kurie Facebooke gerai pareklamavo… Atėjo apsauga. Galvojau, kad išjungs muziką, o DJ bus pripažintas apsišaukėliu ar nutiks kažkas panašaus. Deja… Apsauga pasiėmė alaus iš mažo šaldytuvėlio ir išėjo. Tūsas tęsėsi.

Nuėjome prie post punk scenos. Ten tūsas ne prastesnis nei prieš tai. Su draugais susėdome ant žemės, gėrėme, kalbėjomės, aš kartais šokdavau. Prie manęs priėjo galingai atrodantis vyras su koža. Jis atvyko iš Estijos. Pašnekėjom taip nuo dūšios, papasakojo, kad neseniai išsiskyrė su pana, kad jo pana buvo gotė, kad be metalo jis dar klauso industrial ir ebm muzikos, kad jį labai žavi Šiaurės Airija ir šiaip Airija, nes jis gyveno Belfaste ir jaučia, kad jo širdis Airiška. Tada parodė, kaip moka Growl’inti, tada susipažino su mano nauju draugu, rado bendros kalbos, nes jų abiejų mėgstamiausia grupė Metallica ir paskui galiausiai užpisęs mus savo pasakojimais paliko mus ramybėje ir išėjo savais keliais.

Tada su drauge dar pasėdėjome prie upės ant suoliuko. Šalia mūsų vienas šviesiaplaukis fotografas sėdėjo apsikabinęs paną, o jos draugė atėjo ir bandė ją išvaduoti iš jo glėbio. Vėliau aš prisijungiau prie vienos poros, kuri gulėjo ant tilto ir žiūrėjo į dangų. Užkalbinau vyrą, paklausiau kaip jiems sekasi ir iš kur jis yra. Pasakė, kad iš Kauno. Tada paprašiau nesupykti ir uždaviau banalų klausimą, ar iš tiesų Kaune įmanoma gyventi? Jis nesupyko ir atsakė:
- Žinoma. Taip įmanoma, kad dabar Kopenhagoj gyvenu
Bet po to pridūrė, kad viskas normaliai su Kaunu ir taip, ten gyventi galima

Latvio gaivinimas

Dar šiek tiek pašnekėjom ir nuėjom miegoti. Man miegas neėmė ir vis rasdavau priežasčių atsikelti. Pirmoji buvo tai, kad išgirdau senos oldschoolinės rusiškos grupės Grazhdanskaja Oborona gabalą, kurį kažkas grojo gitara ir dainavo. Nuvariau iki tos chebros, pasisveikinau su viena pažįstama, pakalbinau tą, kuris grojo, paklausiau ar galėtų pagroti vieną dainą, kurios pavadinimas iš “N” raidės ,bet jis sakė, kad galėtų tik padainuoti. Tada nuėjau prie tulikų ir pamačiau įtempą situaciją: ten buvo nualpęs vyras, kuris išbalęs, pamėlynavusiomis lūpomis. Iš kalbų supratau, jog tai latvis. Šalia stovėjusios panos užsiminė, kad jis visą vakarą joms statė gerti, o dabar nulūžo, matyt padaugino alkoholio. Stebėjau jo gaivinimo operaciją. Viskas buvo daroma profesionaliai. Renginio organizatoriai net gi tokiu metu nebuvo nei išgėrę, nei apsvaigę, o jį gaivinę vyrai, atrodo, darė tikrai, tai, ką reikia: paguldė ant šono, judino galūnes, pylė į burną vandenį, po truputį, atsargiai gaivino, kol važiavo greitoji. Nemeluosiu, visi ten stovėję buvo susimąstę, kad latvis gali mirti, bet visi vieningai mintimis norėjo, kad jis atsigautų. Nenorėdami skleisti įtampos ir baimės, žmonės skleidė juodus bajerius. Keletas tokių: greitoji nežino kur važiuoti, įkiškite pirštą į … kad pagerintumėte kraujotaką, paimkite piniginę, jei netyčia mirtų ir t.t. Žinau, kad tai žiauru, bet tai metalo festas, o metalistai su bajeriais kartais persistengia. Kaip supratau, jį atgaivino ir visi laimingi išsiskirstė.

Nuėjau prie ežero. Ten bendravau su dviejomis kompanijomis. Su viena pakankamai atvirai bendravome apie viską, o prie kitos kompanijos jau performinau aš. Pasakojau jiems savo įvairiausias istorijas, o jie juokėsi susiėmę už pilvų. Ir vakaro vinis…

Festivalio FREAKAS

Festivalio freakas, keistuolis nr. 1 tapo vyras mėlynai/raudonai išsidažęs veidą, kuris nuogas nusprendė nusimaudyti, tada numetė į vandenį maikę, ant jos pamižo ir po to ją užsidėjo. O išlipęs iš vandens gyrėsi, kad ta maikė iš Švedijos. Žmonės buvo šokiruoti. Net gi paryčiais į teritoriją patekę vietiniai marozai sakė: jau atrodo, kad jis nebegali niekuo nustebinti, bet jis vis tiek nustebina. Man buvo nejauku ir net gi nemalonu stebėti, ką jis daro, kaip jis performina, bet jis nebuvo įkyrus. Kai norėjo prieiti prie kompanijos, su kuria bendravau ir pasakiau, kad link mūsų neitų - jis nėjo. Vadinasi, jis adekvatus. Pasiėmęs gitarą nuogas dainavo dainą: bybis - rabinas, bybis - pinigai. Ir taip kaip užsuktas. Visa tai, ką jis darė, sukūrė psichiškai nesveiko ar net visuomenei pavojingo žmogaus įvaizdį, bet iš tikro buvo kitaip. Dar prieš tai, kai aš ėjau pro šalį, jis man tarė: aš šūdas. Sakau, nekalbėk taip apie save. Ir jau po jo performanso, po visų jo cirkų, kai į paplūdimį išlindo kiti festivalio gyventojai, jis miegojo ant liepto. Kas norėdavo nerti nuo to liepto, į jį visiškai nekreipdavo dėmesio. Gulėjo jis sukepęs ant saulės kelias valandas, kol susimąsčiau, kad koks jis bebūtų žmogus, bet jis žmogus ir jam reikės po to gyventi. Atėjau jo pasiteirauti, ar gyvas ir viskas gerai. Kai priėjau aš, tuomet priėjo ir daugiau žmonių, ėmė domėtis, kaip jo sveikata. Jis atsakė, kad jo sveikata gera, kad jam viskas pochui, kad nori greičiau “iškeliauti pas šėtoną”, kaip pats teigė. Matėsi jo akyse liūdesys ir jis atrodė visiškai vienišas ir niekam nereikalingas. Paklausiau ar turi draugų, kuriuos galėčiau pakviest? Pasakė, kad jie atvarė dviese - jis ir gitara. Ir dar paprašė cigaretės. Cigaretę suveikiau, o jis pragulėjęs visą dieną atsikėlė, atsistojo ir lyg niekur nieko, lyg nebūtų gėręs nuėjo… Beje, čia tos kartos pankas, kur be parkių žaizdavo strazdanėlę, ramunėlę, saulutę ir kitus žaidimus :)

Pabaiga

Išsiblaivėm, grįžom saugiai ir laimingai :)

Apibendrinant - Devilstone buvo labai gerai organizuotas festivalis, kuriame buvo labai daug įvairiausios veiklos, bet kokiam žmogui. Nuo stalo žaidimų mėgėjo ar konkursų dalyvio iki absoliutaus black metal freako ir visi skirtingi žmonės tilpo vienoje teritorijoje. Matydami skirtingus žmones, kiti tampa tolerantiškesni ir plačiau mąstantys :) Kaip pasakė keletas žmonių, linkiu, kad festivalis netaptų popsinis, kad nesirinktų vietiniai ir kad neprisiveistų negatyvių žmonių :)

P.s. buvau užsiminęs dėl VTF. Nors savaitgalį jie postino, kad laiką leidžia Šventojoje Paršelio Rojuje, o jiems nepatinka įkyrios žmonių kaukės, iš tikro, jie buvo Devilstone ir neblogai pasirodė viktorinoje, su tuo juos ir sveikinu! O kaukės, apie kurias kalbėjo, tai tų vyrų, kurie su manimi nusifotkino :)

Rodyk draugams

Temos: Laisvalaikis · biški apie žmones

Etikečių klijuotojas

parašė: Rosenkreuzer · 2015-04-28 · Nėra komentarų

Žmones skirstau į vienokius ar kitokius. Turiu labai daug kategorijų, pagal kurias vienas pranašesnis, kitas silpnesnis ar apgailėtinas, tačiau tas pats žmogus gali būti netinkamas bendrauti pagal vienus kriterijus, o pagal kitus būti pavyzdžiu, todėl privalau sugebėti pasverti kito gebėjimus ir su juo bendrauti taip, kad galetų geriausiai save atskleisti. Pvz. viena kategorija: žmones skirstomi į elementus. Ne, ne batareikas, kurias reikia mokėti už vaikus, ai, tai alimentai, ne elementai… Bet į stichijas, kaip žemė, oras, ugnis ir vanduo. Žeme - dabartis, materialios vertybės, gebėjimas susikaupti ir dirbti, atiduoti save šiandien. Oras - ateitis, planavimas, vanduo - prisiminimai, nuoskaudos, keršto troškimas, laki vaizduotė ir skaudžios pamokos, kurias išmokęs žmogus labai stiprus, nes patyręs sunkumų praeityje, bus sunkiau pažeidziamas ir žinos, kaip reikalui esant, priversti kitą pajausti tai, ką jaute pats. Nepaisant to, tokie žmonės linkę šiek tiek apsimetinėti, pagražinti, perdėti ir apsimesti aukomis, kad gautų naudos. Ugniniai - nagli, tiesmukiški, kovojantys už “teisybę”, dažnai ir nepagrįstai, bet neieškantys žodžio kišenėje - jie netyli, dažnai net ir tada, kai tai pasitarnautų.

Manau, kad rašytojas turi buti turtingas, nes ūbagai dažnai išlieka nešališki, jaučiasi jų nuoskaudos ir keista klausyti, kaip jie gali mokyti gyventi, kalbėti apie išmintį, kai yra ubagai. Juk, jei jis išmintingas, nors ir ne materialistas, gi gali sukaupti tą turtą, jei jau toks protingesnis už kitus. O jei jis teigia, jog nereikia turtų, kad būtum laimingas, tai mažai ką gali patarti kitiems, nebent, kaip stumdyti plikį tualete ar džiaugtis gamta, vogdamas trupinius iš laukinių paukščių, kuriuos sumeta turistai. Na, o turtingas, kuris nesureikšmina to, ką užgyvena, išlieka paprastu, todėl gali daug daugiau pamokyti ir atsiras daugiau kas jo klausys, nes jo žodžiai nebus tušti. Galvos, va, jis ne šiaip šika pinigais, galetų “dėti” ant ūbagų ir gyventi savo prašmatnų gyvenimą, o jam, pasirodo, rūpi žmonės, nes jis pats - žmogus. Dar priklauso iš kur jo turtai, jei pats užgyveno, tai turėjo nemažai nuopolių ir sunkumų praeiti, pažinti ir šaltį , badą ir prabangą. Gal pasaulio matęs, turi su kuo palyginti, nes jei neturi su kuo palyginti, o tauški tik iš vienos varpinės, tai ir tavo patarimai verti tik tai varpos ir tai menkos. Pvz. kai vyras sako: visos moterys tokios ir anokios, ar moteris sako, kad visi vyrai kiaulės, tai suprask, kad nekokius žmones ji ar jis sutinka, kad taip šneka. Priežasties reiktų ieškoti savyje, kad rastų geresnes pažintis. O gal priešingai, gal sutiko tinkamus žmones, tik nesugebėjo tinkamai jų įvertinti arba pastebėjo juos tik tose kategorijose, kur jie silpni. Juk ne aš vienas skirstau į apgailetinus ir vertus dėmesio. O ir skirstau ne pagal vieną kriterijų, o imu bendra vidurkį arba medianą.

Lengva vertinti kitus. Tik tuomet, kai prieš tai ilgą laiką vertinai save, kišai į ivairiausius kriterijus, testavai išbadymais ir avantiūromis, darei išvadas ir kas kart, pajutęs, kad esi geras, perorientvai kriterijus, kad atsirastum žemiau vidurkio ir turėtum, kur judeti toliau! Oi!

Patarimas, kai vertini save, nereikia gailėti kritikos, bet visada žinoti, kas esi (geriausias - sau).
Ši dainelė labai smagi apie savikritiškumą, bet ji sarkastiška, ne kaip šis įrašas, oi ne.

Ai, dar šis tas…

Visais laikais žmones sekdavo vaikams pasakas. Dažniausiai sekdavo tie, kurie patys jomis tikėdavo ar jas sugalvodavo. Kiekviena tauta turi savų pasakaičių su savais herojais ir vietovėmis. Kai kurios pasakos perpasakojamos visame pasaulyje, tik skiriasi kai kurios detalės. Viena įdomiausia pasakų rūšis yra apie velnę ir dievą. Jos gal net pačios populiariausios, tik daug kur varoma į vienus vartus, kaip dievas bandė velnę suriesti į ragą, nes pastarasis lindo prie žmoniu, monijo jų pinigus, gundė, viliojo, nes matai, dievas sukūrė žmogu su klaidom , o velnes kaip koks testuotojas turi tas klaidas surasti ir jomis nepasinaudoti. Negali ir pasakyti apie jas, nes tada įžeis dievą, jog prastai sukūrė, apsižioplino, paskubėjo, per mažai testavo, devynis kartus nepamatavo. Jei pasirodytų žmogui, žmogus prisišiktų iš baimės. Kas keisčiausia tose pasakose, kad sakoma nedaryk to ar ano, nes dievas tave nubaus. Keistuolis, baudžia tą, ką susikūręs. Jei motina vaiko neįspės, jog negalima žaisti su degtukais , o tas supleškins tvartą, tai iš dalies kalta motina, nes vaiko nemokė ir jis nežinodamas tą tvartą sutarabanino. Kita vertus, tas tvartas ne toks jau svarbus jam. Tai ir dievas, jei iš tikro kūrė žmogų, tai galejo įdiegti jam bent bazinių žinių paketą, kad paskui nereiktų bausti. Labai gražu, kad dievas dar turi velnę, nes jeigu jo nebūtų, tai jis niekam nebūtų idomus, kaip koks gazpromas - kaip pasakytų, taip turėtų būti. Pvz. Krepšinio čempionatas, kai Žalgiris daužo visokius autsaiderius, nes nėra konkurentų. Bet kai kurios pasakos apie dievą būna pamokančios, o kai kurios juokingos. Pvz yra serijų, kai su juo kartu geria dar ir dvylika ar trylika lėbautojų. Dievas nusprendžia, kad jiems reikia pakeist vardus, nes jie jam tiesiog nepatinka. Įsivaizudok, geri su kokiais rusais, sakai, koks tavo vardas? Sako Saša, o tu jam atkerti: nuo šiol tu būsi Remigijus, nes esi Lietuvoj. arba koks Dainius.

Arba dar iš juokingesniu epizodų, kai dievas išvis nebevaidina jokio vaidmens, o viską daro jo sūnus… Gerai, kad pats pasakų neskaitau, o man jas teko išgirsti kokiose sugertuvėse ar festivalyje, todėl ir dalinuosi tokiomis nuogirdomis. Pats prieš Dievą nieko neturiu, tik tokie pasapaliojimai kartais priverčia susimąstyti. Tikriausiai keista perorientuoti savo vertybes ir skaityti mane, kai dar pernai vasarą rašydavau, kaip girtas miškuose vartydavaus, o dabar apie Dievą ir išmintį kalbu :D Gali pasirodyti, kad paskutinioji artėja, visai jau pasenau ir nupezau per tuos metus… Visai ne. Va, apie Dievą ir jo sūnų pagalvojau vakar važiuodamas namo, kai stovėjau kamštyje ir prieš save išvydau reklaminį stendą, kuriame puikavosi dvi mergaitės ir prie jų tekstas: “Mamyte, sveikiname tave su mamos diena” ir po tuo tekstu parašyti abiejų mergaičių vardai ir tėtuko pavardytė , kuris praeityje buvo garsus krepšininkas ir užkalė gražaus pinigėlio. Tą akimirką ir kilo nepasitenkinimas, kodėl vaikai yra verčiami šildytis tėvo šešėlyje? Gerai, žmogus užsitarnavo, daug lakstė aikštėj paskui tą pūslę, išplėšė nemažai pergalių, garsino šalį, sukūrė šeimą, padeda ir gyvena. Visada laikiau jį rimtu ne tik krepšininku, bet ir žmogum, atrodydavo, pasisakydavo konkrečiai, žmogus nedarantis nesąmonių, o kam dabar vaikus į stendus kelt ir reklamuot mamos diena, kuri daugeliui pati brangiausia? Nemanau, kad tai geriausias būdas reklamuoti savo giminę ar dar kažką. Nebėra nieko švento ant šio svieto, net brangiausias šventes bando sukomercinti. Tai va, tiek daug padrikų minčių, iš pirmo žvilgsnio, bet visos jos pagimdė pačios viena kitą.

Rodyk draugams

Temos: Koks aš maladiec · Rimtuolis · beprasmybė · biški apie žmones · biški išminties

Мне не нравится дождь

parašė: Rosenkreuzer · 2013-06-11 · 9 komentarai

Daugiau prikaištų sulaukiau ne dėl foto, kur nuogas žemę ariau, o todėl, kad nežinau, kas yra Frida. Menininkės draugės pradėjo mane mokyti ir šviesti, jog tai viena garsiausių Meksikos dailininkių, kuri tapė gulėdama lovoje, nes dalininko įgūdžius labiausiai tobulino po avarijos, kuri ją ir sukaustė lovoje. Dalininkė buvo tikra aktyvistė, dalyvavo protestuose ir mitinguose, būdama lovoje. Jos vyras - dvigubai vyresnis, jie būtų susilaukę vaiko, bet nepavyko dėl avarijos metu deformuotų dubens kaulų. Vėliau dalininkei buvo amputuota koja ir galiausiai ji mirė. Ji išgarsėjo po to, kai paveikslus pamatė prancūzų poetas ir siurrealistas André Breton. Daugiau info apie Frida Kahlo rasite čia:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Frida_Kahlo

Šeštadienį biški pasivažinėjau pirmyn atgal, tuda - siuda iš Vilniaus į savo miestą ir atgal. Važiuodamas atgal susiradau pekeleivį. Nežinojau, nei kas jis, nei ką veikia, tiesiog paprasti papildomi penkiolika litų, kad kelionė būtų pigesnė.

- Suvalgom ledų?, paklausė

- Nu, suvalgom

Į automobilį įlipo nešinas dviejomis porcijomis plombyro, neaukštas, rudų akių, tvirtas vyras.

Pradėjom bendrauti ir nuo pradžių jaučiaus nejaukiai. Jo žvilgsnis buvo dviprasmiškas - viena pusė sakė, kad įdomus ir patikimas, kita , kad jis mane išmes iš važiuojančios mašinos ir sušers briedžiams.

- Kuo dirbi?

- Tą ir tą…

- Kiek uždirbi?

- Tiek ir tiek… (pasakiau mažiau, kad nesugalvotų ko nors…)

Tyli, galvoja… Mąsto, Mąsto ne apie tai ar pakankamai, bet kokią man bausmę paskirti, jei meluoju.

Bandau neišsiduoti, kad bijau. Prisimenu visus siaubekus su pekeleiviais, kur nužudo vairuotoją.

Palaikau pokalbį:

- Ima miegas, visą naktį nemiegojau, dar į Biržus turėjau važiuot…

- Duok, aš pavairuosiu.

Supratau, kad kuo daugiau kalbėsiu, tuo prastesnė bus situacija. Tylėjau, drebėjo rankos ir kojos, nuo jo sklido bloga energija, jautėsi dvasios stiprumas.

- Kuo domiesi?, paklausiau

- Niekuo

- Visiškai?

- Taip, visiškai niekuo

- Krepšiniu?

- Ne (tvirtai)

- Mašinom?

- Ne (užtikrintai)

Vairavau toliau, susikoncentravau į kelią.

- Ko nutilai? Kalbėk kalbėk. Ir ką tu į tai, kad aš nieko neveikiu gyvenime?

Tuo metu pamaniau, kad čiups mane už gerklė ir kelionė bus baigta. Mes dviese, kažkur autostradoje.

- Manau, kad viskas normaliai, yra gi žmonių, kurie niekuo nesidomi

- Papasakok ką tu veiki be darbo, leido man

- Domiuosi astrologija

- Kodėl domiesi?

Nežinojau kaip paaiškint. Susimąsčiau pats. Kodėl? Gal nenorėjau aiškint net?

- Iš smalsumo, noriu žinot, kiek yra tiesos, kiek melo, esu smalsus, mėgstu stebėti žmones

- Neįdomu. Kuo dar domies?

- Satanizmu ir illiuminati.

Maniau, kad bent kiek sutriks ir jausiuos saugiau

- O. Kažkas įdomaus…

Ir pradėjom kalbėti. Pasirodo, aš be reikalo jo bijojau, tai išmintingas ir pasiturintis žmogus, turintis butą Vilniuje, dirbantis kitame mieste. Kodėl važiuoja per Facebooką, o ne su savo mašina? Čia irgi paslaptingas dalykas - dirba kitame mieste, jo mergina gyvena Vilniuje ir atvažiuoja pas ją beveik kasdien, todėl būtų per brangu. Gal ir logiška. Jis man nieko nemelavo, kas būtų akivaizdu, todėl galiu daryti prielaidą, kad ir šis faktas tikras.

Sužinojau dar daugiau apie illuminatus, apie jų kaupiamą kapitalą, apie akcijas, paskolas, bankus ir kita.

Į Vilnių atvykau kaip po šalto dušo, supratau, kad man pasisekė, kad paėmiau protingą žmogų, o jei būtume dviese važiavę su kokiu manijaku? Va, niekad negali žinot…

Jei prieš tai jaučiausi įdomiai ir be jėgų, tai dabar jaučiausi dar keisčiau ir norėjau kažką veikt. Gavau sms’ą iš užsienietiško numerio. Parašė Katė. Blogerė. Kiek netikėtai, bet susitarėm susitikt.

Atėjau ankčiau ir gavau sms’ą, kad kas vėluoja, tas perka cigaretes. Sėdėjau ir lūkuriavau. Vis dar drebėjo rankos, tai užsidėdavau, tai nusiimdavau akinius. Galiausiai pasirodė ji. Aš ją buvau matęs. Prieš dvi dienas, ant kalno, kuomet po diplominio gynimo turėjau fotosesiją. Pro šalį ėjo mergina, kurios neįmanoma nepastebėti. Naglai ją palydėjau akimis ir po to fotografei pašnibždėjau, kad norėčiau nuodėmės su ja. Dabar ta nuodėmė stovi prieš mane. Ėjome blynų. Valgėme ir kalbėjomės. Ji visai kitokia, nei įsivaizdavau. Maniau, kad bus mizantropiška, kiek paaugliška, naivi. Iš tikro sutikau vieną paprasčiausių, įdomiausių žmonių. Kadangi atsirenku žmones, tai panašių esu atrinkęs ir daugiau, pastaraisiais metais sutinku vis daugiau įdomių žmonių. Ji buvo vienas iš jų. Paprastumą čia reiktų suprasti, kaip vertybę, kad nereikia verstis per galvą, kad rastum bendros kalbos. Apie išvaizdą išvis nebešneku. Čiupti, gatvėj einančią ir statyti į prabangių rubų vitriną. 9,5 balo iš dešimties. Bet, kai žinia, su ja tikausi ne dėl išvaizdos, ji mano blogą skaito nuo senų senovės, tai žinojau, kad kažko tikėtis būtų naivu.

Vėliau vaikščiojome miestu ir ėjome per barus. Po truputį vis girtėjom, juokaudami, kad jei tokiais tempais gersime, tai nueisime ir į Salento. Taip ir padarėme. Pasirodo, Katė moka šokti ant stulpo. Pasirodo, aš norėjau pamatyti, kaip ji šoka. Storos mergo trynė lašinį į stulpą, stebimos kebabų. Palaukėme, kol nueis ir pasirodymas prasidėjo. Apsauginis vaizdą stebėjo geriausioje vietoje. Aš buvau apsauginis, laikiau batus ir kojines, Katė užsilipo ant pakylos ir prasidėjo šou. Ji buvo žvaigždė ir viskas, ką darė, nėkėlė jokių abejonių, kad jai tai patinka ir tinka. Kaip alkani vilkai švilpė babajai, norėjo paliesti. Apsauginis nustūmė babajus. Babajai klausė apsauginio. Vėliau gėrėme toliau ir kalbėjomės. Radom daug bendrų temų. Aptarėme blogerius ir sutapo nuomonės, kad fainiausias bloge yra atfatf, o keisčiausia Renata. Piktuoju nieko neminėjome, gal tik iškėlėme klausimą, kad mane ne visi mėgsta ir kad paskutiniu metu rašau truputį įdomiau.

Aštuonios ryto, aš jau nebepaeinu, Katei reikia į bažnyčią, susitikti su teta. Neįsivaizduoju kaip ji ištvėrė, bet aš grįžau ir nulūžau. Pabudau lyg pragare. Nenorėjau nieko veikti, net valgyti. Nusiprausęs, susitvarkęs, ėjau į kiniečius saldžiarūgštės sriubos.

Tą vakarą įsiminė Amatininkuose buvęs vyras. Vytas. Maždaug 55 metų, išgyvenantis viduriniojo, o gal vėlesniojo amžiaus krizę. Kalbėjo vien tik apie bybius, čiulpimą ir grasino, kad nusirengs. Iš darbuotojų elgesio supratau, kad arba jis vadovas, arba šiap įtakingas žmogus. Kaip tik jis nereikalavo dėmesio: ir dainavo, ir šoko, ir mėgino kelnes nusimautė. Atsisėdo ant sofos, sodėjo delną vieną ant kito ir ėmė ūkti kaip pelėda. Priėjau prie jo ir tariau:

- Vytai, išmokinkite ir mane

- Gerai, atsakė Vytas, tik prieš tai reikės pačiulpti bybį

- Na, jei reikia, tai reikia… , atsakiau atsisekdamas savo užtrauktuką, klynu stovėdamas prieš jo veidą.

Vytas sutriko ir mane sustabdė. Jis juto, kad tokie bajeriai manęs ne tik, kad ne šokiruoja, bet ir visai įtraukia į provokacijas. Jis turėjo pakalikų, žmonių, kurie gyrė kiekvieną jo poelgį, dainuojant, prisidėdavo. Ta prasme, tai ne kokie menininkai, bet jauni, pasportavę bachūrai. Jie į mane žiūrėjo pakankamai įtariai, kaip aš toks jaunas, kalbu su tokiu vyru.

Tuo tarpu man Vytas priminė bjaurųjį mane, kuomet aš šneku vien tik apie kitą galą. Tai tikrai gali šokiruoti, sukrėsti ar paveikti neigiamai žmones, bet tuo pačiu ir įdomu. Kyla klausimai, kodėl tas žmogus tai kalba, ar jam tai rūpi. Taigi, matydamas tą vyrą, aš puikiai supratau, kad jis tik šneka taip, norėdamas pralinksminti save. Ne kitus. Kiti jam pochui, jam gera nuotaika, todėl sau ir leidžia. Aš taip kartais darau, tik atsargiau, vyrams pačiulpti nesiūlau. Išvis nesiūlau pačiulpt niekam. Nebent eidamas namo, praeivėms pasiūlau pasipist, bet ir tai tik kokius 3 kartus. Žiauriausia, kai sutinka, tuomet reikia sukti galvą, kaip čia jų atsikratyt.

Grįžęs iš kiniečių dribau į lovą, pasiėmiau knygą “Šėtono išvarymas” ir skaičiau šiurpias scenas. Susidomėjau Mesapotamijos mitologija, ypatingai demonu “Pazuzu”. Info apie jį:

http://en.wikipedia.org/wiki/Pazuzu

Patiko ši vieta apie jį: šiurkštūs sparnai, nagai ant kojų, kolbos formos išsišovęs kresnas penis ir ištempta į fatališką šypsnį burna. Demonas Pazuzu

Ir dabar šiek tiek išminties.

Vyro kvepalai lemia labai mažai: arba gaus, arba ne. Tik tiek. Pasikvėpinęs suteikia laiko limitą, kol kvepalai kvepės, tol bus patrauklus. Nereikia perskubėti, nes aitrus kvapas atbaidys, nereikia perlaukti, nes kvapas išgaruos. Reikia jausti, kada ir kaip. Geriausias kvapas - žmogaus kvapas, jis niekada neišgaruos. Bet nėra lengva būti žmogum.

Vakar vėl gėrėm su kate ir žiūrėjom filmą “Paprika”. Žiauriai šizovas, net stogą nurovė. Nors buvau lieptas paimti tik vieną vyno, paėmiau du. Vynas baigėsi, išėjom ieškot nočnyko. Neradom. Atsidūrėme kazino, kur alkani vyrai mėtė monetas, mėgindami išsilošti vakarienei, ant stalo pasidėję iš namų atsineštą arielkos butelį.

Grįžom namo ir leidome rusiškus gabalus. Tarp jų buvo ir senas geras šitas:


Čia šiaip paveisklėlis, kad dažniau užsuktumėt

Čia vakar Facebooke juoką sukėlę susirašinėjimai:

O čia tiesiog, kad atsiminčiau filmą:

Rodyk draugams

Temos: Kasdienybė · Laisvalaikis