Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Kaimynai iš šiaurės ir žiurkės

parašė: Rosenkreuzer · 2017-01-11 · Nėra komentarų

Mėgstu skandinavus, jų ramybę, sąmojingumą, kuklumą. Kiek bandžiau svarstyti, kas lėmė tokį jų mentalitetą, tai susidariau tokią nuomonę: geresnė ekonomika leidžia žmonėms daugiau uždirbti, pinigai suteikia saugumą, saugus žmogus labiau rūpinasi savo sveikata. Sveikas ir gerai besijaučiantis žmogus to paties nori ir kitam, todėl atsiranda ir pagarba tarp žmonių, solidarumas, supratimas. Geresnę ekonomiką lėmė ne tik atrasti gamtiniai ištekliai, bet ir priimti neįprasti sprendimai, šviesūs protai valdžioje, geras vanduo, žmogiškųjų vertybių puoselėjimas, meilė gamtai ir savo šaliai, pagarba tarptautiniu mąstu, galimybė keliauti, reikšti save. Švedams, norvegams, suomiams nereikia juoktis iš kitų tautų, jog jos mažiau turi tam, kad jie geriau jaustųsi. Jie jaučiasi puikiai ir kartais net gi pergyvena, kad turi daugiau už kitus ir gali sau leisti daugiau nei kiti. Jiems nesmagu dėl to, kad patys dėl savo pastangų, dėl savo mąstymo, dėl liberalių pažiūrų turi daugiau. Ar gi ne absurdiška? Ir dar žiauriau, kai žmonės tuo ne žavisi, o mano, jog skandinavai yra kvailiai ir vyksta ten vogti ar kitaip lengvabūdiškai prasimušti. Jausmas dvejopas. Jautiesi, tarsi iš tavo rūsio žiurkės subėgo pas kitoje gatvės pusėje gyvenantį kaimyną. Gerai dėl to, kad pats jautiesi saugiau savo namuose, kad nereikėjo nusižengti ir padaryti galą graužikui, anksčiau nei jis padarė jį tau, bet tuo pačiu labai nesmagu pažiūrėti kaimynui, kuris pedantas, įpratęs, jog viskas turi savo vietą, akis. Bijai pažvelgti jam į akis, nes tau gėda, jog dėl tavo betvarkės rusyje guolį įsisukę graužikai rado sau vietą ir ten dauginęsi perbėgo pas jį. Bet skandinavas įdomus tuo, kad jei jis norėtų, graužikus išmestų lauk, jei norėtų, parneštų juos prie tavo durų, jei norėtų, sumaltų į dešrą, bet realybė kitokia… Jie graužikus dar ir pašeria ir guolį pakloja. Graužikas, nepratęs, kad su juo gali elgtis kaip su žmogumi, tai priima ne kaip gerumo pamoka ir pavyzdį, bet mėgaujasi, kad kitas stengiasi dėl jo ir stengiasi vis rasti progą sugrįžti į rūsį, kuriame augo, pasipuikuoti prieš kitus, nesiryžusius bėgti graužikus.

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · beprasmybė · biški apie žmones · biški išminties

Įbaugintos bezdžionės

parašė: Rosenkreuzer · 2014-06-16 · 5 komentarai

Kartą mokslininkai atliko tyrimą: narvo viršuje pakabino bananą, apačioje pastatė krūvą dėžių ir įleido daug beždžionių. Bananas buvo padėtas taip, kad beždžionės jo niekaip nepasiektų, mėgindamos lipti narvo grotomis arba pašokdamos. Kad pasiektų bananą, reikia truputį pagalvoti - sustatyti dėžes vieną ant kitos. Laikui bėgant, viena beždžionė suprato, ką reikia daryti ir ji sudėjo iš dėžių laiptus. Vos tik jais užlipo, čiupo bananą ir visą narvą užliejo stipri šalto vandens srovė. Beždžionės išsigando, o bananas liko kabėti kaip kabėjęs. Po kiek laiko tą patį mėgino padaryti kita beždžionė, bet pasikartojo tas pats scenarijus, tik šįkart dar daugiau vandens ir dar šaltesnis. Kai buvo bandoma paliesti bananą trečiąjį kartą, beždžionės supuolė ant tos, kuri lipo laiptais ir ją primušė. Daugiau niekas nedrįso lipti laiptais, kad nuskintų bananą.

Mokslininkai išėmė iš narvo vieną beždžionę ir vietoj jos įleido naują. Nauja bezdžionė mėgino paimti bananą, bet ją taip pat sumušė kitos beždžionės. Laikui bėgant buvo išimamos senos beždžionės ir įleidžiamos naujos tol, kol liko tik naujos beždžionės. Nė viena iš jų nelipo laiptais ir nemėgino nuskinti banano. Jos nežinojo, kas bus palietus bananą, bet žinojo, kad negalima ir už tai bus sumuštos. Jos buvo įbaugintos nežinios.

Galima ilgai diskutuoti ir primąstyti teorijų, koks buvo mokslininkų tikslas, bet aš padariau savas interpretacijas. Eksperimentas parodė, kad įbaugintos beždžionės nenori rizikuoti ir bando pasimokyti iš kitų klaidų. Bet kas sakė, kad tai klaida? Bananas - tai tarsi tikslas, kuriam pasiekti reikia kažko atsisakyti, šiuo atveju būti apipiltam šaltu vandeniu, iškentėti kitų pykti ar pavydą, jei būtų nuskinusi bananą. Kas būtų buvę, jei ta pati pirma beždžionė būtų nuskinusi bananą, nuraminusi sušlapusias beždžiones ir bananu pasidalinusi su likusiomis narvo draugėmis? Kas būtų, jei būtų viena valgiusi bananą ir nedavusi kitoms, kurios per ją turėjo sušlapti? Įbauginimas - vidutinioko, neturinčio svajonių požymis. Nereikia bijoti sušlapti ar būti sumuštam.

Eksperimentas su beždžionėmis man priminė žmones. Gyvenime pamatau žmogų ir mąstau, kokiuose narvuose jis buvo uždarytas: namuose? Mokykloje? Draugų rate? Įbauginti žmonės turi polinkį sumušti ar bet kaip kitaip pakenkti kiekvienam, kuris turi tikslų, svajonių ir dėl jų stengiasi. Pavyzdys iš gyvenimo: kiekvieną vakarą kieme susirenka jaunuoliai ir geria. Visi vakarai vienodi, bet tėvai jiems nepriekaištauja, nes tokie visi to kiemo vyrai. Ir atsiranda vienas, kuris ne tik išgeria, bet dar sugeba ir mokytis, susiranda darbą, išsiskiria. Tuomet kitiems tėvai pradeda priekaištauti, kodėl jie kitokie, nei jis. Kodėl jie tingi. Jie ima elgtis kaip įbaugintos beždžionės elgėsi narve - puola vieną.

Aš stengiuosi vengti įbaugintų ir sugniuždytų žmonių, bet niekada nepraleidžiu progos padėti tokiam žmogui ištrūkti iš narvo ir duoti bent keletą užuominų, kas galėtų būti jo tikslas, kad bent patikėtų savo jėgomis, jog jis iš tiesų gali. Toks mano požiūris į gyvenimą leido susirasti daugybę bendraminčių. Jei nesi įbaugintas, jei vengi įbaugintų žmonių, jei tiki, kad esi kūrėjas arba netiki, bet nori patikėti, gali man parašyti.

Kad nepalūžčiau ir nesileisčiau įbauginamas, nuolat ieškau kūrybiškumo, kad galėčiau mąstyti savarankiškai. Kūrybiškumas pats neateina, jo reikia ieškoti ir kiekvienas tai daro savaip. Mane labiausiai įkvėpia muziką, įdomūs, veržlūs, drąsūs, egocentriški freak’ai - žmonės, kurie netelpa į bet kokius rėmus ir jie net man atrodo keisti, literatūra, filmai, bendraminčiai ir taip pat vertinu kategoriškus, sugebančius argumentuoti, nepasitikinčius kitais, ginančius savo vertybes ir praeitį.

Iš rašytojų man patinka Edgaras Alanas Po, Fredericas Beigbederis, Džekas Keruakas, Henris Milleris. Filmai patinka Kubrick’o, Jodorowsky’io, Lynch’o, Nolan’o, o muzika pati įvairiausia. Svarbi ne tik muzika, ne melodija, beat’as, bet ir atlikėjo asmenybė. Pastaruoju metu esu susidomėmęs švedų atlikėju Björn Rosenström. Šio atlikėjo dainų tekstai labai vulgarūs, nuolat kalbama apie alkoholį ir lytinius santykius. Lietuvoje tokios grupės buvo labai abejotinos reputacijos, o jos publika kaimiečiai arba įbaugintos beždžionės, bet Švedijoje kitaip. Šis atlikėjas ne šiaip koks gatvės muzikantas, bet dainų tekstus kuria analizuodamas girtų žmonių mąstymą, nes studijų laikų organizuodavo vakarėlius baruose, rašė dainas, dainavo , bet pagrindinė specialybė - teisininkas. Žinoma, turi ir aukštąjį išsilavinimą. Jeigu būtų augęs beždžionių narve, nė viena beždžionė nebūtų patikėjus, kad taip įmanoma, o tik atsiliepus:

“Jeigu nori būti teisininkas, privalai būti rimtas, turėti švarią praeitį”. O štai, koks jis šiandien - kiek žmonių mėgsta ir gerbia jį ne dėl muzikinių gabumų, o dėl atsidavimo tam, ką jis visą gyvenimą norėjo daryti. Vienoje iš jo grupių koncertuoja ir jo mama.
Kad būtų linksmiau, siūlau su žodynu išsiversti bent dviejų dainų žodžius:
Pojkarna som busar ir Ditt javla luder

P.s. nekenčiu Bukowskio, nes jis rašo panašiai kaip aš.
P.p.s. žinau, kad reikia rašyti “beždžionė”, o ne “bezdžionė”. Čia tiems, kurie skaito tai, ką mato, o ne ką supranta. Kadangi smegenys nedirba, reikia jas šiek tiek pažadinti, kad intensyviau skaitytų ir ne tik klaidas taisytų, bet ir suprastų ką nors :)

Rodyk draugams

Temos: Koks aš maladiec