Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Komplimentai ir įžeidimai

parašė: Rosenkreuzer · 2014-08-28 · Nėra komentarų

Kai pasidžiaugi ar pasakai ką nors gero apie save, tau pritaikomas posakis: “kas gi kitas šuniui pakels uodegą, jei ne jis pats”? Dažniausiai tai sako moterys, sieja vyrą su šunimi. Kaip sakoma, apie kitą sprendžia pagal save. Jeigu merginos sulaukia komplimentų ir saldžių žodžių, dažniausiai dėl to, kad nori pakelti joms uodegą ir užeiti vidun. Viskas dėl to užėjimo į vidų.

Taip jau yra gyvenime, kad apie save mažai ką išgirstame, ypač gražaus. Taigi, kai moteris išgirsta kokį komplimentą, mano, kad jame daugiau tiesos, nei melo, nes geras žodis retas. Galvojama, kad pasakyta nuoširdžiai, o kas nuoširdu, tas tikra, o kas tikra, tas tikriausiai ir gražu. O, kas gražu, tas abejotina. Jeigu pasakysi apvaliai moteriai, kad “atrodai sukūdus”, ji tai supras dvejopai. Pirmiausia pamanys “kaip faina, pastebėjo!”. O po to suveiks tas abejingumas “nejaugi aš BUVAU tokia stora?”

Vyrai komplimentų sulaukia rečiau. Dažniausiai tai būna “tu gražus”, “tu man patinki”, “koks tavo didelis”. Į akis moterys pasako tai, ką mato. Ką jaučia, pvz. jeigu patinka vyro protas, humoro jausmas, tai išsako arba virtualiai, arba pasako draugėms, arba sau pasilieka, bet retai sako kaip komplimentą.

Mano teiginiui, kad moterys sulaukia mažai komplimentų, paprieštarautų daugybė moterų. Sakytų, kad tu žinotum, kokių laiškų ir žinučių aš sulaukiu. Kaip iš pravažiuojančio automobilio žmogus gyrė mano kojas ar sakė, kad mane pistų. Tai žodžiai, kuriuos tą dieną, tikriausiai, išgirdo ne jos vienos arba žinutės, kurios buvo kopijuotos kelioms arba keliolikai adresačių. Pažinties pradžia nuo komplimento tolygi vyro nusižeminimui.

Daug labiau žavimasi įžvalgomis ir pastebėjimais, nei šimtą kartų girdėtu komplimentu, kuris kartais asocijuojasi su keiksmažodžiu. Šiandien retai žmogus drįsta sakyti kritiką į akis. Žmonės bijo susipykti, bijo likti nesuprasti. Dažniausiai kritiką išsako draugai ar antros pusės, nes kritikuojame tuos, kurie mums rūpi, apie kuriuos galvojame ir žinome, kad jie gali pasitempti. Ne visi moka priimti kritiką. Kai kurie žmonės buvo užguiti visą gyvenimą: keitė mokyklas, atsiribojo nuo šeimos, keitė gyvenimo būdą ir įpročius, kad tik jų niekas nekritikuotų.

Kritika asocijuojasi su įžeidimu. Žmonės nelinkę priimti gražių žodžių, manydami, kad už jų slypi klasta. Jeigu nepažįstamas vyras garsiai žavisi tavo krūtine, kyla nesaugumo jausmas, kad jis norėtų tavęs. Tu gal irgi jo norėtum, bet tik ne po to, ką jis pasakė. Tiesiog suveikia savisaugos instinktai. Komplimentai baugina žmones. Kritika, net jei ji suprantama kaip įžeidimas, gali leisti susibendrauti su žmogumi, nes jam patvirtini tai, ką jis žinojo, arba primeni, tai, ką mato ir kiti, bet apie tai nekalba, praveri jam akis.

Mano mėgstamiausias komplimentas yra stambioms moterims. Jis yra ir kritika, ir įžeidimas, ir komplimentas viename: prieini prie stambios moters ir sakai: “Labas, senokai pisau storą”. Pirmiausia ji išgirsta žodį “stora”. Paskui išgirsta žodį “pisau”. Visiškai tavimi nusivilia, išsigąsta, nori pradingti, pasiskųsti arba sužaloti. Vėliau, sujungia tuos du žodžius “pisti storą” ir pagalvoja: “oho, jis ir storas pisa, nebūčiau pagalvojus”. Tai sužadina jai viltį, nes ją kažkas užkalbino ir dar taip nuoširdžiai. Tuomet su tuo žmogumi galima gerai pabendrauti, neliečiant jokių intymių temų. Tiesiog pažadini smegenis, įeini, praskaidrini nuotaiką ir išeini ;)

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · Biški apie jausmus · Kasdienybė · Laisvalaikis · Paaiškinimai

Crossing the line

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-29 · 5 komentarai

Rašyti kitiems yra viena, bet rašyti sau - kita. Norėjau aprašyti paskutinių keturių dienų įvykius sau ant lapelio, pasidėti į stalčių ir kada nors gyvenime atsivertęs skaityti. Turiu prirašęs krūvą lapų, be jokių pagražinimų ir meninių formų, tik su daug palyginimų. Palyginimai - mano stiprioji pusė, galiu sugalvoti daugybę metaforų ir pavyzdžių. Vištos kojos raštu prirašyti lapai, gulint lovoje, pasiekiami ištiesus ilgą kampuotą ranką. Niekada neskaitau, ką esu parašęs, nes perskaitęs manyčiau, jog viskas galėjo būti geriau: arba geriau galėjau pasielgti, arba geriau aprašyti.

Kai rašau kitiems, turiu daug ko atsisakyti - negaliu rašyti apie savo šeimą, apie darbą, apie žmones, su kuriais bendrauju, apie žmones, su kuriais kadaise bendravau. Negaliu rašyti apie esamus santykius, romanus, apie buvusius santykius - tam, kad neapkalbėčiau ir kas nors nepasijaustų nejaukiai. Kartais atrodo viskas taip nuoširdu ir tiesmukiška, bet tai kaip Rusijos tankai pastatyti 1km atstumu nuo Ukrainos sienos, kurios nekerta. Mėgstu kalbėti ties riba, kraštutinumų riba, bet retai išdrįstu peržengti ją.

Kodėl apskritai peržengiu ribą? Kas yra ta riba? Kiekvienas nusibraižo sau daug ribų, o jos gali sudaryti gražią figūrą. Tarkime, merginai nuo mažens tėvai ir draugai suformuoja nuomonę, kad per pirmą pasimatymą bučiuotis yra negerai. Ji eidama susitikti turi ribą - nesibučiuoti. Bet jeigu nori? Bučiuodamasi ji gali būti atsipalaidavus arba gali turėti kitą ribą, kuri ją saugo, pvz. neleisti paliesti krūtinės. Bet jeigu ji nori, kad ją paliestų? Jeigu ji pati ją liečia arba įsivaizduoja, kaip stiprios vyriškos rankos laiko tą mažą 75 A? :D Arba tą kuklų 105 D. Ribų galėčiau išvardinti daugybę, bet jos reikalingos tik tuo atveju, kai bijai, kad nesugebėsi apsisaugoti nuo pagundų. Geriausia yra pačiam žinoti, kas tau patinka ir ko labiausiai nori šiuo metu. Mane visada traukė žmonės, kurie nesigėdija to, kas jiems patinka. Aš visiškai nepanašus į metalistą, bet mėgstu metalą. Man atrodo, kad man neegzistuoja per stipri muzika. Klausydamas automobilyje trankios muzikos, stoviu prie perėjos ar prie šviesoforo, prasidaręs langą laukiu žalio šviesoforo signalo arba praleidinėju žmones, o jie į mane žiūri: “kaip tau negėda klausytis tokio šūdo”? Kaip man gali būti gėda, jei man tai patinka ir aš tai mėgstu? Jeigu žmogus išsižada to, kas jam patinka, jis, tarsi, išsižada savo šaknų. Kai kuriuose miestuose, siauro mąstymo (jeigu tai galima pavadinti mąstymu) žmonių suvokimu medis yra blogas simbolis. Medinis bajeris - nejuokingas pokštas, medinis apskritai - nelankstus, prastos koordinacijos žmogus. Panašiai ir su paukščiais. Yra vyrų, kurių jokiu būdu, nei perkeltine nei tiesiogine prasme negalima sulyginti su paukščiu, nes bet koks paukštis jiems asocijuojasi su gaidžiu, o gaidys su pažeminimu. Tuo tarpu, tie vyrai sporto klube “kačelinasi” labiausiai sureikšmindami krūtinę, “bicą” ir “sparnus”. Taigi, grįžtant prie medžio… Medis- tai gyvybės simbolis. Tik tyras ir žinantis ko nori iš gyvenimo žmogus gali turėti šaknis. Jei žmogus išsižada savo tautybės, savo kultūros, papročių, savo pomėgių ir norų - jis neturi šaknų. Medis be šaknų - tai tik lenta, su kuria kiti gali daryti ką nori: išnaudoti kaip darbo jėgą, pisti kaip mėsą, supykdyti lentas tarpusavyje ar suregzti medinį namelį ir palikti jį supūti. Tai ne mano mintis, jos autorinės teisės priklauso Agrin. Ta prasme, apie medį ir šaknis, ne apie tai, kaip pasinaudoti lentomis, čia jau, savaime suprantama, aš sumąsčiau :D

Yra žmonių, kurie perfekcionistai. Jie stengiasi nedaryti klaidų, viską daryti tobulai. Tai priveda juos prie to, kad tampa kaip robotai, netenka žmogiškųjų savybių ir įgimto žavesio. Tik klysdamas gali būti žmogumi. Didžiąją dalį klaidų galima pataisyti atitinkamais veiksmais. Jei taip visi manytų, tuomet imtų atsirastų galimybė piktnaudžiauti - padarei nuodėmę, nuėjai pas kunigą, prisipažinai ir tu vėl švarus. Arba įžeidei moterį, nunešei gėlių ir tau atleista. Tokie pasirinkimai netinka. Patys įdomiausi tie, kurie sugeba rasti viduriuką ir vaikščioti ties riba tarp galimybės suklysti ir desperatiško klaidos išvengimo.

Nemėgstu mokyklinukių, pirmakursių ir kitų merginų, kurių amžius siekia 18-22. Ne visų, žinoma. Tik tų, kurios labai gražios ir naivios. Jos, tobulų formų, gražių akių, ant veido neturi raukšlių mano, kad yra pasaulio deivės ir visi vyrai joms kris po kojomis, viskas priklauso jų, jos užkariaus pasaulį. Keista, bet tai tiesa! Bet kuri aštuoniolikametė gali užkariauti pasaulį, pavergti bet kurį vyrą - protingą, stiprų, turtingą, bet tik tuo atveju, jei pačios savęs neaukštins ir nesipuikuos savo verte. Tai lyg brangaus rūbo klastotė, dideliu logotipu, kuris keletą kartų išskalbtas suyra.

Kaip ir minėjau, nesigėdiju to, kas man patinka, todėl dalinuosi gražia daina, labanakt

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · Koks aš maladiec · Laisvalaikis · Rimtuolis

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos