Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Antrininkas

parašė: Rosenkreuzer · 2014-03-24 · 3 komentarai

Noriu pasidžiaugti, kad jau kurį laiką visiškai negeriu alkoholio. Maniau, kad gal reikės koduotis, pradėti sportuoti ar net susirasti moterį, kad surimtėčiau. Nepaisant mano žymių pokyčių gyvenime, nuolat sulaukiu laiškų iš savo “gerbėjų”, neva jie mane matė besišlaistantį girtą Vilniaus baruose. Pasirodo turiu antrininką! Jeigu kas nors pasakytų, kad esu panašus į jį - pisčiau į snukį. Iškart. Kodėl? Gerai, nepisčiau, bet norėčiau. O gi todėl, kad jis panašus į mane, bet ne aš! Aš nenoriu būti į nieką panašus, noriu būti išskirtinis.

Taigi, įsivaizduoji, mano antrininkas, ne tik, kad geria, kai aš tuo tarpu negeriu, bet baruose kalbina nepažįstamas moteris ir dar joms siūlo pistis! Viršūnė! Nors, ne. Dar ne viršūnė. Labiausiai nervina tai, kad jos sutinka, manydamos, kad ten aš! Visa laimė, pasak man rašiusių moterų, kad antrininkas taip pat moka pistis ir taip pat turi neblogą. Bent tai gelbsti. Bet vis tiek, taip pikta viduje… Jaučiuosi, tarsi būčiau iš filmo “Prestižas” tas antrininkas, kuris stovi po scena, kuomet išlindusiam iš niekur žmogui, ploja visa salė.

Nekreipt dėmesio? Tai žinoma, ką čia prikreipsi tą dėmesį dėl kažkokio išsišokėlio. Gerai, jei pagertų, pašnekėtų ir viskas taip praeitų. Supranti, jis ne tik, kad prisistato manim, bet dar ir palieka blogo nuorodą su mano parašu ir mano kontaktinius duomenis! Vakar sulaukiau laiško iš vienos merginos, kuriai jis paliko mano kontaktus po sekso:

Po tokio laiško išvis netekau žado. Čia juk tobulos moters laiškas. O jam teko su ja bendrauti gyvai… Gal aš pats kaltas, kad nedrįstu užkalbinti man patinkančių arba nuteikiu save, kad esu vertas prastesnių?

Rašydamas padariau pertraukėlę ir išėjau parūkyti. Fone groja:

Gerai, užteks apie antrininką, dabar truputį apie save. Kadangi mečiau gerti, nereiškia, kad mečiau gyventi. Einu į barus su savo ruda užrašų knygele ir vis užrašau ką nors įdomaus.
Ginčas tarp “sportininkų vyrų” prie Amatininkų:
- Tu neįsivaizduoji, koks jis buvo plonas, o dabar koks storas!
- Tai ne nx. Gal kokios metankės užėdė?
- Jis ne tai, kad storas, jis gražiai storas

Patiko žodis “gražiai storas”. Užsirašiau šį komplimentą į užrašų knygelę ir eidamas pasakiau jį kelioms merginoms:
- Labas, tu stora! Bet ne šiaip stora, tu gražiai stora!
Mergina kuklinosi ir komplimento nepriėmė, bet buvau įsitikinęs, kad viduje ji puikavosi prieš savo vaikiną, kuris ją vedė paėmęs už rankos.

Vaikščiodamas pamačiau pačią nemėgstamiausią sektą - krišnaitus. Kaip jų nemėgstu. Net nėra ko lyginti su mormonais. Jie bent jau turi strategiją, argumentus, istoriją ir puikiai bullshitina. Šie tiesiog dedasi pačiais geriausiais pasaulyje, nepriima jokios kitos nuomonės, bet persivers per galvą, kad tik išklausytum! Ypač nemėgstu tų jų paradų, eisenų. Įdomu, ar jie turi leidimą? Klausiau, bet neatsakė tik dainavo “haris kiškis, haris kiškis”. Pamėginau iškviesti policiją, bet jie atsisakė atvykti ir patikrinti ar turi leidimą. Sumąsčiau padaryti Flying Spaghetti Monster paradą be jokio leidimo ir dainuoti įkyrias dainas! Arba ne, geriau leisti žoliapjovės skleidžiamą garsą ir visi rankose čaižytų balionus.

Sėdėdamas kitame bare stebėjau žmones, kurių tipas “aš žinau”. Vyras, kurio visi argumentai “aš žinau” arba “man sakė” ginčijosi su mergina apie situaciją Sirijoje. Vyras vadino moterį durne, ūbage ir debile, nes ji nesupranta, ką sako. Moteris į jį nekreipė dėmesio, bet susimėčiusi išėjo į kiemą parūkyti. Išėjau ir aš.
- Kas jis toks?
- Mano draugės vyras
- Kodėl jis tave taip negražiai išvadino?
- Todėl, kad nesutikau su juo
- Kodėl nesutikai su juo?
- Nes jis nieko nenusimano apie Siriją
- O tu nusimanai?
- Aš ten dirbau pusę metų, aš žurnalistė, jeigu ką
Tuomet susimąsčiau, kokia ji taktiška ir protinga moteris. Ji galėjo jam atsikirsti:
- Pats tu durnius, aš ten buvau, viską savo akimis mačiau, o tu tik internete prisiskaitęs.
Bet ji tylėjo ir davė durniui kelią. Tą akimirką užsimaniau surasti durnių ir duoti jam kelią.

Išėjau iš baro, vaikščiodamas miestu ieškojau durniaus arba durnės, kad galėčiau duoti kelią arba parodyti jį iki savo namų.

Durnių ieškoti sekėsi sunkiai, nes aš buvau negėręs, o kiti irgi nepakankamai girti. Atsisėdau ant suolo, išsitraukiau telefoną ir tikrinau, kas vyksta Facebooke. Man patinka žodis Facebookas, nes dažnai į jį užėjęs aš Facepalm’inu. Nesuprantu tų žmonių, kurie rašo postus, kur supras “tik savi”. Pvz. išgirdo kokią prancūzišką dainą ir įmetė du sakinius. Paklausiau, kas čia? Atrašė: tu nesuprasi, supras tik mano draugė ir aš. Kodėl neparašei jai to privačiai? Ne tavo reikalas. Išjungiau Facebooką ir ėjau ieškoti ko nors protingo, kol dar neradau durnių.

Prie nočnyko stovėjo girtas vyras ir telefonu kalbėjo su mergina:
- Kokį butelį paimt? Vyno ar šampano?
- Aš geriu viską
- Nejuokauk taip smarkiai, tokiais dalykais niekas neužsiima išgėręs. Paimsiu vyno, mažiau skaudės

Neįsivaizduoju, ką jis ruošėsi daryti su tuo buteliu, bet supratęs, kad vis dėlto durnių mieste jau yra, patraukiau link namų. Kai jau beveik buvau grįžęs, gavau sms iš merginos, kuri pakvietė pas save.
Gerai, kad negėriau! Šoksiu į mašiną ir per 10min būsiu! Blet, kaip zajabys yra negerti! Didžiuojuosi savimi…

Padanga buvo kiaura, vos spėjau į paskutinį truliką. Vykau apie 40min į patį miesto galą. Išlipau stotelėje ir man reikėjo surasti 21 namą. Aplink buvo 7, 9 , 11 , 23 , 19, bet niekur nebuvo 21. Eina nx, kur tas namas?! Išsikviečiau taksi, bet paklaustas iš kur į kur važiuosiu, buvau pasiųstas toli, nes jiems neapsimoka važiuoti dėl kelių litų. Įlipau į bet kokį troleibusą, nuvykau nuo tos vietos tris stoteles link miesto centro. Tuomet išsikviečiau taksi ir grįžau beveik į tą pačią vietą, tik jis įsuko į kiemą ir parodė kur yra durys. Sumokėjau 20lt. Taksometras nebuvo įjungtas, todėl bandžiau atlikti triuką:
- Man reikia čekio
- Ko blet? Ganyk pinigus nachui arba …
- Arba kas? Paskambinsiu mokesčių inspekcijai
- Girdi blet, mokėsi ar nori į snukį?
Sumokėjau ir išlipau. Dar reikės pasitreniruoti šiam triukui.

Rodyk draugams

Temos: Laisvalaikis · Psichodelika · Šizo

Ateik į svečius

parašė: Rosenkreuzer · 2014-02-04 · Nėra komentarų

- Prašau ateik pas mane, aš vienas ir man liūdna

- Ką veiksime?

- Nežinau, tiesiog noriu kompanijos

- Turiu daug darbų, nėra laiko

***

- Prašau ateik pas mane ir švęskime

- Kokia proga kvieti?

- Kviečiu ateiti “ant” cepelinų, “ant” kavos, “ant” skyrybų, ANT bybio, “ant” naujo gyvenimo pradžios, “ant” šventės, jog išėjau iš darbo

- Dabar tau tikrai reikia kompanijos, nes dabar tikrai yra ką švęsti. Būsiu už valandos

Rodyk draugams

Temos: Šizo

Sąmoningas sapnas

parašė: Rosenkreuzer · 2013-06-21 · Nėra komentarų

- Edgarai, Edgarai,- išgirdau ploną, ploną balselį,- o tau į darbą šiandien nereikia?
- Tu kurv…., mano rytinis pasisveikinimas
Čiupau žadintuvą, 7:45. Dar įmanoma pavėluoti nepastebėtam. Nusprendžiau, kad gimtadienio, diplomo įteikimo ar kitos progos metu norėčiau gauti ne prabangią dovaną, ne meilės, bet žadintuvą. Kokį nors atominį, kuris pakeltų, net jei būčiau miręs prieš dvi valandas.
Sapnas buvo keistas, bet tikroviškas. Keisčiausias dalykas, kad susivokiau, jog sapnuoju:
Nusiėmiau visus pinigus iš bankomato ir ėjau siauru, banguotu koridoriumi. Vėliau apsičiupinėjęs pastebėjau, kad kišenės kiauros ir viską pamečiau. Tuomet sapne jutau nerimą, šaltį ir baimę. Kažkokia nepaprasta jėga iš vidaus atskubėjo raminti. Realiame gyvenime turiu tokią apgaulingą jėgą, kai man nesiseka, kai jau ateina laikas jausti gėdą ar dėl kažko nerimauti, tada ateina ta paslaptinga jėga ir viską sugeria, kad man pačiam nereiktų pergyvent ir per tą laiką, kol ji permirks ir būsiu nepaliestas blogų emocijų, galėčiau priimti sprendimą, kaip viską pataisyti. Atskubėjus šiai jėgai supratau, kad esu sapne ir mano daiktai, pinigai yra saugūs. Aš jų neturiu tik sapne, kuriame daiktai ir nereikalingi, čia viskas įsivaizduojama ir iškreipta. Stengiausi bet kokiu atveju nepabusti ir nepradėti kontroliuoti sapno. Jei mažas svajojau per sapnus “stalkinti”, stebėti kitus, tai dabar norėjau visiškai leisti sapną pasilakstyti. Pamenu, kai namie vyko vakarėlis ir niekas neišvedė į lauką šuns. Aš, būdamas sunkios būsenos, atidariau duris ir tariau:
- Šunie, pasivedžiok
Panašiai buvo ir sapne:
- Sapne, vesk mane, įdomu, kokį pokštą sumanei, manęs niekas neišgąsdins
Ir sapnas buvo draugiškas. Jis - kaip knygos lyrinis subjektas, vedžiojo mane ir balsas iš niekur pasakojo apie tam tikrus dalykus. Jaučiau, kad tas sapno vedlys, yra smalsioji mano pusė, kuri atsakinėjo į klausimus, kuriuos kažkada buvau išsikėlęs.
Nuvedė mane į tamsų požemį, kur stovėjo didelė karvė juokingu snukiu:
- Spėk kas čia
- Karvė
Tuo metu ji žvilgtelėjo tokiu juokingu snukiu, kad net sapne susijuokiau
- Ne. Tai velnias. Tu kažkada mąstei, kodėl Dievas turi žmogaus pavidalą ir jį piešia bažnyčiose ir kitur kaip vyrą, o ne kokį avinėlį ar dar kažką, o velnias neturi pavidalo. Atsakymas paprastas - velnias, piktoji jėga ar bet kas, ko mes bijome, bet mus domina yra mūsų pačių susikurta motiloginė būtybė. Vieniems tai gali būti karvė, kitiems ožys, o kas neturi vaizduotės, tai kažkoks ragų ir kaulų mišinys.
- O kodėl ta karvė tokia juokinga?
- Ar kada nors buvai durnyne?
- Nenoriu girtis, bet teko
- Už ką ten patekai?
- Na, nebuvau uždarytas, aplilankiau vedamas smalsumo
- Ir kaip atrodė durniai, ar jie juokėsi?
- Na, juokėsi
- Ar likus vienam su durnium tau būtų juokinga?
- Nežinau…
Tuo metu prieš akis išniro šis matytas video:

Tuomet supratau, kad ta juokinga ir kvaila karvė tikrai demonas.

Paslaptingasis balsas toliau tęsė pasakojimą apie durnyną, o sapne tuo metu matėsi besikariantys žmonės, serijiniai žudikai ir kraujo klanai:

“Laisvėje tiek daug psichinių ligonių, kad visų nepavyktų uždaryti psichiatrinėse ligoninėse ar reabilitacijos klinikose. Žmones galima gydyti nebent masiškai, per prievartą, kaip kad buvo krikštijami pagonys prieš savo valią, tikintis, kad tai atneš jiems naudos ir padarys vieningais. Tik šiuo atveju reiktų ne sumesti visus į upę, bet nustumti nuo olos arba privilioti nemokamomis pramogomis, nes jie įpratę gauti viską dykai. Geriausias būdas juos suburti akcentuojant alkoholinius gėrimus, psichotropines medžiagas, pop muzikos koncertus, žinomus vardus ir visa tai įvelkant į gražų rėmelį, pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Tada spręsti kokį gydymo metodą taikyti: kokias reklamines priemones taikyti, kokiomis kalbomis išvaryti blogį ir atverti protą. Jų pasąmonė gyvena olose, visas angas, per kurias įmanoma gauti naudingą informaciją, užsidengę akmenimis, taip nykstantys tamsoje…”

Jutau, kaip su manimi kalbėjo pats blogis, bandantis nuteikti prieš mases. Susimąsčiau, kad manyje kartais pabunda noras mokyti siauro mąstymo žmones, noras pasakoti jiems savo išgyvenimus, bet niekada nemaniau su jais susidoroti. Pajutau, kaip šis balsas neturi nieko bendro su manimi, kaip maniau sapno pradžioje.

Tuomet sapno vedlys man bandė įteigti, kad labai svarbu atsirinkti vadą, kuriuo tikėtum:

Rinkdamasis vadą, rinkis tą, kuris už tave galvą deda, kuris tai ne kartą įrodė ne žodžiais, o darbais. Kad jis aukojasi už tave. Kad jam aukotis už tave yra garbė.

Pajutau, kaip sapnas virto propaganda ir norėjau pričiupti tą balsą ir išperti jam kailį už tokias nesąmones.

Dingo visos blogos būtybės, vaizdas ėmė šviesėti, dingo ola. Jutau, kaip balsas ėmė vengti manęs.

Tai irgi buvo iliuzija, kad nusiraminčiau ir nesistengčiau jo pričiupti. Jis buvo bejėgis. Supratau, kad blogis gali veikti tik tuomet, kai tau daro kažkokią įtaką, gali sukelti baimę ar kitaip atkreipti tavo dėmesį. Aplinka ėmė raibuliuoti, fone matėsi spalva, kaip išpiltas benzinas ant asfalto…

Jo pričiupti nepavyko, mane prikėlė. Šio sapno dėka supratau, kad neegzistuoja nieko, ko reiktų bijoti, mes patys tai susikuriame.

O jeigu atvirai, tai sapnavau ciklinį sapną:

dulkinau liekną, gražią moterį ir bijojau, kad pabusiu anksčiau negu baigsiu. Ir tik jau pajausdavau, kad “pareina”, viskas prasidėdavo iš pradžių. Ir paskui prikėlė. Pabudau piktas ir su stovinčiu

Rodyk draugams

Temos: Be temos