Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos

Savianalizė

parašė: Rosenkreuzer · 2013-11-29 · 4 komentarai

Šiandien aplankė dviprasmiškas jausmas. Turiu lakią vaizduotę, mėgstu pagražinti įvykius, daug prisigalvoju situacijų ir įvykių. Norėčiau visą tai nupiešti, nufilmuoti ar kažkur išsisaugoti, kad nepamirščiau. Nesinori niekam išpasakoti savo idėjos, nes manau, kad galbūt ją kada nors panaudosiu ir gausiu naudos. Arba moralinės, arba materialios, arba oralinės.

Todėl prie sugalvotos idėjos, minties pridedu šiek tiek “druskytės” (salt). Užšifravęs mintį, metu ją į viešą erdvę ir, prisiminęs istoriją, sugrįžtu ten, kur ji palikta, nuimi “druską” ir dekoduoju informaciją į pradinę.

Tas dviprasmiškas jausmas, apie kurį užsiminiau pirmame sakinyje, apėmė pagalvojus apie žmones, kuriems tenka skaityti mano druskuotas mintis. Kai šiandieninį įrašą palaikino vaikinas su ūsais, kuris vakar rinko lėšas fondui, kovojančiam su prostatos vežiu, pasijutau nemaloniai. Jis buvo tvarkingas, kalbėjo protingai, nuoširdžiai ir draugiškai. O dabar perskaitė kažką, kas pakeis jo nuomonę apie mane maždaug taip: “Maniau, kad jis visai nieko žmogus, o dabar supratau, kad labai nusišneka ir reikės ateityje jo vengti”. Tada viduje apėmė nerimas. Pašoko, lyg žiogas ir tarsi sprinteris bėgimo taku, pasileidau bėgti per savo atminties labirintus ir viešas virtualias erdves, kad pažiūrėčiau, ką jis dar galėjo pamatyti. Pamačiau išgalvotą įrašą:

“Pasijutau įkvėptas. Bare, vyrų tualete, stovėdamas prie pisuaro, kaip koks čiurlionis, čiurlenau stiprią srovę. Iš kažkur išdygusi mergina kalbėjo telefonu, įjungusi garsiakalbį. Visai čia pat, prie pisuaro, prie srovės. Ir žinoma, telefonas iškrito iš rankų, tiesiai po srovė. Srovė siuntė džiaugsmingus linkėjimus, o tuo tarpu, mergina toliau tęsė pokalbį, pasilenkusi prie telefono. Tikiuosi, nelieps jo atpirkti”

Ir tada susigėdau. Supratau, kas yra gėda. Pamaniau, kaip turėjo jaustis žmonės, kurie buvo su manimi toje pačioje patalpoje ir perskaitė tokį dalyką. Net jei tai ir netiesa, bet tai buvo mano galvoje. Vėliau pagalvojau apie savo merginą, kad jos galvoje taip pat gali atsirasti daugybė minčių, tokių kaip:

* Ar tai buvo iš tiesų?

* Kodėl aš tai rašau?

* Ką kiti mano apie tokius mano pasisakymus?

* Ko aš siekiu

Ir tas nerimas, manyje sustingo. Pasąmoningai mėginau nuspręsti, kaip reikia reaguoti, kokių veiksmų imtis, kad ateityje nesusikurčiau tokios situacijos.

Vienas iš variantų buvo:

* nekreipk dėmesio, daryk, ką turi daryti, niekam nesiteisink, kam reikės, tas supras

pamaniau, kad pernelyg savanaudiškas, bet vienas geriausių variantų

* dalinkis mintimis tik su pažįstamais ir tave suprantančiais

* nepridėk “druskos”, aprašyk viską, kaip yra

Galiausiai supratau, kad tie jausmai, tie šiurpuliukai, tas nerimas, ta gėda, tie apmąstymai ir viso, kas vyksta, suvokimas yra atlygis už minčių ir idėjų pasidalinimą.

Nusprendžiau po truputį uždaryti “Arba Arba” blogą ir atsiriboti nuo personažo, linkusio į kraštutinumus. Karts nuo karto parašysiu čia, o toliau rašysiu naujame bloge. Susimąstysiu, ko sieksiu rašydamas, kam rašysiu ir koks bus mano personažo charakteris ar charakteriai. Nusprendžiau nebesistengti bet kokiu atveju skaitytojui palikti emociją. Sulaukiau daug kritikos dėl gramatikos ir stiliaus, todėl nusipirkau knygelę “Stilistika” (http://www.knyguklubas.lt/stilistika+9786094460180.html)

Beje, jei įdomu, kaip atrodo mintis be “druskelės”, galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Aukščiau pateikiau užšifruotą istoriją apie vyrų WC , moterį ir telefoną. Panašiai nutiko ir iš tikrųjų. Aš stovėjau prie pisuaro, o kabinoje sėdėjo moteris ir kalbėjo telefonu. Stovėdamas susimąsčiau, jei pradėsiu, ar nesutrukdysiu pokalbio, nes jei atėjo čia pakalbėti, gal šneka su vyru ar kažkuo, kas negali žinoti, kad ji išėjus. Tuomet išsitraukęs stovėjau ir kentėjau, nenorėdamas pradėti. Ji kalbėjo toliau, o aš taip smarkiai norėjau, kad įsivaizdavau, kaip iš rankų iškrenta telefonas į pisuarą ir paleidžiu ant jo srovę… Deja, išlaukiau pokalbio galo, ji išėjo ir mano apmąstymai baigėsi, bet kentėdamas parašiau šiokią tokią istoriją, dėl kurios gimė šis įrašas.

Viskas turi savo pradžią.

Vakar iš draugo sulaukiau komplimento:

- Aš niekaip negaliu prieit prie nepažįstamos panos ir pradėt pokalbį. Net po penkių alaus man dreba kinkos, nerimauju, ką ji pagalvos. Dabar supratau, kad jeigu nori pakalbinti, nereikia bijoti sufaillinti, kuo daugiau klysti, tuo stipresnis ir drąsesnis būni. Tu per gyvenimą šitiek faillinęs esi , todėl toks ir esi

Pagalvojau, kodėl jam reikėjo mane pažinoti dešimt metų, kad tik dabar tau suprastų?

Bet geriau dabar, negu stovint prie sukaltos medinės dėžės

Užteks analizių, metas tęsti darbus.

P.s. laukite naujo blogo

P.p.s pabaigai pateiksiu dar vieną pokštą. Kaip ir minėjau, vakar buvo vakaras su mintimi, palaikyti žmones sergančius prostatos vėžiu. Kai grįžau iš kiemo, pamačiau mano draugą, besikalbantį su viena panele, kurią jis visą vakarą norėjau pakalbinti. Paklausiau jo tyliai:

- Viskas gerai? Netrukdyt?

- Jo, gerai, apie prostatą šnekam, atsakė rimtu veidu

Rodyk draugams

Temos: Laisvalaikis · Paaiškinimai

Dvylika sakinių apie save

parašė: Rosenkreuzer · 2013-04-17 · 15 komentarai

Ketvirtame kurse turime tokį dalyką, kurį nėra sunku išlaikyti - profesionalumas ir etika. Iš mano rašymo stiliaus gali pasirodyti, kad nesu ypatingai paisantis etikos normas, o apie profesionalumą spręsti jau ne mano/jūsų kompetencijai. Šįkart buvo paprasta užduotis - parašyti dvyliką sakinių apie save. Nesidomėjau, nei kokia turi būti struktūra, ar reikia rašyti iš profesinės srities, ar iš gyvenimo. Grįžau po darbo, pamiegojau ir pabudęs drėbiau pirmus į galvą šovusius sakinius. Juos pateiksiu įrašo pabaigoje, nes tai per daug asmeniška ir rimta, reikia iki tol šiek tiek pakelti nuotraiką.

Turiu rimtą draugą, kuris labai susitvarkė gyvenimą, tik dirba, miega, valgo ir net pradėjo gaminti valgyti. Šiandien jis gamino blynus ir man sako:
- Žinai kuo skiriasi blynai nuo omleto?
- Ne.
- Pavadinimu
Ir abu smagiai pasijuokėm.

Kita istorija, išgimdyta parūkymo metu. Jis - vaikinas, tvarkingas, batai nuvalyti, džinsai nauji, marškiniai visad išlyginti, nusiprausęs, pasikvėpinęs, plaukai tvarkingi, barzda nuskusti, vidutinio ūgio. Į klubus per dažnai nevaikšto, bet nevengia apsireikšti tokiose įstaigose kaip disco. Iš pirmo žvilgsnio pamanytum “eilinis pacanas” ir tiek. Bet ne. Jis labai daug skaito knygų ir yra įdomus žmogus ir sulaukia daug merginų dėmesio. Man patinka su juo bendrauti, nes galiu skaldyti nešvankius bajerius, pasakoti filosofines idėjas ir šiaip kalbėti su minties šuoliais, kas man labai būdinga.

- Vakar Facebook’e radau paveikslėlį, kuriame lyginama CCCP ir ES pagal 10 punktų. , tariau aš
- Jo, mačiau ir aš tą
Iš kalbos išėjo vienas faktas, kurį pasakė jis:
- Žinojai, kad sovietmečiu buvo viengungio mokestis? Man tėvas pasakojo, kad būdamas 23 - ių turėjo mokėti babkes.
Abu prodėjome samprotauti, kas būtų, jei šiandien būtų toks mokestis. Įsiterpė kitas vaikinas:
- Reikėtų susimokėti už tai, kad duodi saujon
- Cha cha cha, pažvengėm
- Arba, jei įrodai, kad tą mėnesį gavai pist, tada nereikia mokėti.
- Nu jo, o kaip įrodysi?
- Tai mėnesio gale visi turi prisistatyti į valdišką spermos banką ir žiūri kiekybę ir kokybę
- Cha cha cha, pažvengėm
- Jo, o paskui viską supila į bendrą katilą, pamaišo ir apvaisina šeimas, kuriose nevaisingi vyrai
- Ir tada būna valdiška armija, alaviniai kareivėliai

Pasijuokėm, pafilosofavom ir dabar skeliu dvyliką punktų iš savo “.doc” failo:

Dvylika sakinių apie save

1. Būdamas devintoje klasėje, susivokiau, kad visą gyvenimą buvau pareigingas, atsakingas, tačiau kompleksuotas žmogus. Nuo to laiko ėmiau elgtis taip, kaip man patinka, nusprendžiau būti savimi. Iki šiol tai daryti sekasi puikiai, tačiau ne visi mane priima tokį, o aš ir nenoriu visiems patikti. Atsirinkau aplinką.
2. Mane labiausiai motyvuoja nesėkmės. Jei kas nors pasišaipo, pasako, kad man nepavyks – aš nesupyksiu, bet dar įrodysiu sau ir tam žmogui, kad jis klydo. Tai pasiteisina ne visada, nes sugaištu per daug laiko veiklai, kuri nebuvo prioritetų sąraše, tačiau kiekvienas bandymas, nesvarbu, sėkmingas ar nesėkmingas, padarė mane stipresnį.
3. Nepasižymėjau talentu piešti, dainuoti ar šokti, tačiau laikau save menininku, mėgstu rašyti ir esu toks susireikšminęs, kad planuoju parašyti apie save knygą. Vienas rašytojas man pašaipiai yra pasakęs:
- Tu moki rašyti, bet tau dar geriau sekasi nerašyti”. Viena žinoma poetė man yra užrišusi batą sakydama:
- Aš rišu batą naujam Parulskiui. Tuo metu nežinojau, kas yra Parulskis.
4. Noriu tapti turtingu. Ne dėl to, kad esu materialistas ar išlaidus (esu išlaidus), bet dėl to, kad jausčiausi saugus ir man niekas negalėtų papriekaištauti, kad gyvenau klaidingai.
5. Labiausiai bijau motinos mirties, todėl dabar stengiuosi kuo labiau užsigrūdinti, kad kai tai įvyks nepalūžčiau ir gyvenčiau toliau.
6. Domiuosi astrologija, konkrečiau chiromantija. Savarankiškai išmokau skaityti iš delno linijų, nesitikėdamas sulaukti populiarumo. Viskas baigėsi tuo, kad net gi teko dirbti tokį darbą, sulaukti pigaus dėmesio ir net turėti susitikimų su tikromis raganomis. Niekada nežinai, kuria vaga pasisuks gyvenimas, laimei mano zodiako ženklas žuvys ir aš nesu pastovus, todėl šiuo metu darau, kas man svarbiausia.
7. Krepšinis – tai kovos arena, kurioje galiu pasijausti vyru. Tikru vyru, nes dėl mano šukuosenos ir aprangos stiliaus dažnai sulaukiu klausimo:
- Tu pasyvus ar aktyvus?
Tokiu atveju atsakau, kad kol pasaulyje bus moterų, tol nekeisiu orientacijos.
8. Esu greitakalbis. Dažnai žmonės mane mėgdžioja, o kartą buvo praminę barškuole gyvate.
9. Man 23 metai, esu turėjęs virš 100 moterų, bet nė vienos nemylėjau ir dėl to nesididžiuoju. Kartais jaučiuosi nesaugiai, kai mieste su manimi sveikinasi “kažkur matytas” žmogus, o aš jos neprisimenu.
10. Esu supančiotas tinginio pantimis, labai sunkiai keliuosi ryte į darbą. Kambariokas gąsdina, kad apipils karštu vandeniu.
11. Būdamas 17 metų sirgau meningitu. Tai paveikė mano smegenis. Tapau kūrybingas.
12. Vaikystės svajonė – tapti profesionaliu krepšininku. Tapau, tačiau sėdėjau ant suolo ir laukiau kelių akimirkų, kada galėsiu pasireikšti. Taip, aš gavau keletą akimirkų išbėgti į aikštelę prieš tokius grandus kaip „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“ ir įmečiau kelis varganus taškelius, daugeliui patyrusių krepšininkų būtų niekas, tačiau prisiminęs, kaip jaučiausi tą akimirką, dažniausiai apsiverkiu. Dabartinė svajonė baigti universitetą ir įgyti aukštąjį išsilavinimą. Kai sužinojau, kad įstojau į programų sistemas ir dar į valstybės finansuojamą vietą – apsiverkiau. Taip pat pasielgsiu ir kai išgirsiu, jog diplominis darbas įvertintas teigiamai. Abu kartus tai padarysiu iš džiaugsmo.

Pabaigai skiriu dainą:

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Koks aš maladiec · Rimtuolis