Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos

Kas tas hipsteris?

parašė: Rosenkreuzer · 2013-02-04 · 5 komentarai

Sutinku seną pažįstamą, matau, kad įsigijo akinius. Nechujovi tokie, mokėjo kokius 700.
“Kam tau akiniai?”, paklausiau
“Aš hipsteris”, atsakė.

Šiaip jo, turi jis tokio maišto savyje, užuot postinęs “Instagram” lankosi “4chan” ir “9gag”, subega pakalbėt kaip ponas šizo, domisi filmais, nekenčia žmonių, na, paskaičius hipsterio apibūdinimus “urban dictionary”, atitiktų ne vieną bruožą, todėl nusprendžiau jį paerzinti:

“Hipsteris negali sakyt, kad jis hipsteris”
Įsiterpė draugė:
“Taip, neprisipažink niekada, apsimesk, kad susimąstei ir manai, kad mes durniai ir tavęs nesuprantam, bet nevaidink įsižeidusio, nes tada būsi emo”

Jis apsimetė esąs susimąstęs.

Norėjau išgelbėti jį, nes iš tiesų, žmogus turi kažką savito, viskas ko jam reikia - tai pasitikėjimo. Manau tik tiek, nes pastangų jis įdeda nemažai - ir šukuoseną pakeitė - išsirinko iš žurnalo, ir apsirengia gražiai, ir touchpadą / tapšnoklį įsigijo. Daug kuo domisi, tik va, kabliukas tas, kad labai nenoriai kalba apie panas. Vos tik palietus šią temą, jis iškart pradeda neva juokaut:
“O kam tos panos? Daug pinigų reikia”,
“Iš kur žinai, kad pana geriau už kompą, iš kur žinai?”

Na, tai aš jam ir pabėriau šiek tiek druskos, norėdamas sulaukti tokio maištingo atsakymo,
nes žmonės žino, kad aš pats geliu, bet leidžiu “atgelt atgal”, kaip sakant, nedaužau į vienus vartus,
nes kitaip mano puolėjai tik muštų įvarčius, o vartininkas pasirėmęs į štangą stumdytų plikį, todėl reikia įmušti keletą golų, o paskui atsitraukus gynyboje atlaikyt varžovo atakėlę :)

Piešiau jo, kaip hipsterio paveikslą, nesakydamas gerų savybių:
“Na, šiaip jo, tu tikras hispteris, tik dar trūksta tatoo. Ir dar, šiaip hipsteris turi arba mokėti groti gitara, arba pisti panas ir parodyti, kad jos jam pochui, nors iš tikro jis jaučiasi nelaimingas, ieškantis savęs, miesto, kartais kompiuterio žmogus”

Po šio sakinio visi pradėjom žvengti.

Tada aš pasakiau, kad tie, stereotipiniai hipsteriai, kur laikosi internete aprašytūų taisyklių,
klausosi bliuzo, jazz’o ir šiaip spaudžia save į kažkokiu rėmus, tai eiliniai iškamšos arba “pishipsteriai”, kaip kad būdavo pispankiai ir šiaip, rusiškai “Gafnar”.

Tęsiau savo sarkazmu dvelkiančią pamokėlę:
“Gali prisijungti prie mano hipsterių atšakos, ji vadinasi edghipsteriai, tai viskas lygiai taip pat kaip pas hispterius, tik gali prisipažint, kad esi hipsteris, arba bent jau nori, kad kitiems toks atrodytum. Aišku, vietoj pradžios “edg”, gali įsistatyti ir savo vardo šaknį, pvz šarhipsteris”.

Tiek to šmaikštumo, na, o jei iš tikro, kodėl paminėjau šią sąvoką, todėl, kad šiandien šis žodis tapo labai nuvalkiotas ne tik internete, bet ir realybėje.

Siūlau pasiskaityti keletą aprašymų internete, bet laikytis savo nuomonės:

http://www.urbandictionary.com/define.php?term=hipster

http://www.wikihow.com/Be-a-Hipster [čia, jei nori būti dėl kitų, kitaip tariant, kaip būti iškamša]

Šitas šmaištus ir geras apibūdinimas:
http://www.verbal-vomit.com/2011/03/how-to-be-hipster-chapter-1.html
:DDDD

Vilniuje yra nemažai žmonių, kurie atitiktų mano sumąstytą hipsterio sąvoką. Pas mane tai nėra kažkoks geras žodis ar komplimentas. Tai bjaurus žmogus, kuriam daugmaž pochui kiti, jis nesiruošia lysti į šikną, bet nebūtinai reikš savo nuomonę dalbajobams, tiesiog turi savo draugų ratą, priklauso vidutines ar dideles gaunančiai žmonių grupei (savarankiškai tai pasiekęs, ne per tėvus ar nelegalius būdus).

Rodyk draugams

Temos: Paaiškinimai