Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Etikečių klijuotojas

parašė: Rosenkreuzer · 2015-04-28 · Nėra komentarų

Žmones skirstau į vienokius ar kitokius. Turiu labai daug kategorijų, pagal kurias vienas pranašesnis, kitas silpnesnis ar apgailėtinas, tačiau tas pats žmogus gali būti netinkamas bendrauti pagal vienus kriterijus, o pagal kitus būti pavyzdžiu, todėl privalau sugebėti pasverti kito gebėjimus ir su juo bendrauti taip, kad galetų geriausiai save atskleisti. Pvz. viena kategorija: žmones skirstomi į elementus. Ne, ne batareikas, kurias reikia mokėti už vaikus, ai, tai alimentai, ne elementai… Bet į stichijas, kaip žemė, oras, ugnis ir vanduo. Žeme - dabartis, materialios vertybės, gebėjimas susikaupti ir dirbti, atiduoti save šiandien. Oras - ateitis, planavimas, vanduo - prisiminimai, nuoskaudos, keršto troškimas, laki vaizduotė ir skaudžios pamokos, kurias išmokęs žmogus labai stiprus, nes patyręs sunkumų praeityje, bus sunkiau pažeidziamas ir žinos, kaip reikalui esant, priversti kitą pajausti tai, ką jaute pats. Nepaisant to, tokie žmonės linkę šiek tiek apsimetinėti, pagražinti, perdėti ir apsimesti aukomis, kad gautų naudos. Ugniniai - nagli, tiesmukiški, kovojantys už “teisybę”, dažnai ir nepagrįstai, bet neieškantys žodžio kišenėje - jie netyli, dažnai net ir tada, kai tai pasitarnautų.

Manau, kad rašytojas turi buti turtingas, nes ūbagai dažnai išlieka nešališki, jaučiasi jų nuoskaudos ir keista klausyti, kaip jie gali mokyti gyventi, kalbėti apie išmintį, kai yra ubagai. Juk, jei jis išmintingas, nors ir ne materialistas, gi gali sukaupti tą turtą, jei jau toks protingesnis už kitus. O jei jis teigia, jog nereikia turtų, kad būtum laimingas, tai mažai ką gali patarti kitiems, nebent, kaip stumdyti plikį tualete ar džiaugtis gamta, vogdamas trupinius iš laukinių paukščių, kuriuos sumeta turistai. Na, o turtingas, kuris nesureikšmina to, ką užgyvena, išlieka paprastu, todėl gali daug daugiau pamokyti ir atsiras daugiau kas jo klausys, nes jo žodžiai nebus tušti. Galvos, va, jis ne šiaip šika pinigais, galetų “dėti” ant ūbagų ir gyventi savo prašmatnų gyvenimą, o jam, pasirodo, rūpi žmonės, nes jis pats - žmogus. Dar priklauso iš kur jo turtai, jei pats užgyveno, tai turėjo nemažai nuopolių ir sunkumų praeiti, pažinti ir šaltį , badą ir prabangą. Gal pasaulio matęs, turi su kuo palyginti, nes jei neturi su kuo palyginti, o tauški tik iš vienos varpinės, tai ir tavo patarimai verti tik tai varpos ir tai menkos. Pvz. kai vyras sako: visos moterys tokios ir anokios, ar moteris sako, kad visi vyrai kiaulės, tai suprask, kad nekokius žmones ji ar jis sutinka, kad taip šneka. Priežasties reiktų ieškoti savyje, kad rastų geresnes pažintis. O gal priešingai, gal sutiko tinkamus žmones, tik nesugebėjo tinkamai jų įvertinti arba pastebėjo juos tik tose kategorijose, kur jie silpni. Juk ne aš vienas skirstau į apgailetinus ir vertus dėmesio. O ir skirstau ne pagal vieną kriterijų, o imu bendra vidurkį arba medianą.

Lengva vertinti kitus. Tik tuomet, kai prieš tai ilgą laiką vertinai save, kišai į ivairiausius kriterijus, testavai išbadymais ir avantiūromis, darei išvadas ir kas kart, pajutęs, kad esi geras, perorientvai kriterijus, kad atsirastum žemiau vidurkio ir turėtum, kur judeti toliau! Oi!

Patarimas, kai vertini save, nereikia gailėti kritikos, bet visada žinoti, kas esi (geriausias - sau).
Ši dainelė labai smagi apie savikritiškumą, bet ji sarkastiška, ne kaip šis įrašas, oi ne.

Ai, dar šis tas…

Visais laikais žmones sekdavo vaikams pasakas. Dažniausiai sekdavo tie, kurie patys jomis tikėdavo ar jas sugalvodavo. Kiekviena tauta turi savų pasakaičių su savais herojais ir vietovėmis. Kai kurios pasakos perpasakojamos visame pasaulyje, tik skiriasi kai kurios detalės. Viena įdomiausia pasakų rūšis yra apie velnę ir dievą. Jos gal net pačios populiariausios, tik daug kur varoma į vienus vartus, kaip dievas bandė velnę suriesti į ragą, nes pastarasis lindo prie žmoniu, monijo jų pinigus, gundė, viliojo, nes matai, dievas sukūrė žmogu su klaidom , o velnes kaip koks testuotojas turi tas klaidas surasti ir jomis nepasinaudoti. Negali ir pasakyti apie jas, nes tada įžeis dievą, jog prastai sukūrė, apsižioplino, paskubėjo, per mažai testavo, devynis kartus nepamatavo. Jei pasirodytų žmogui, žmogus prisišiktų iš baimės. Kas keisčiausia tose pasakose, kad sakoma nedaryk to ar ano, nes dievas tave nubaus. Keistuolis, baudžia tą, ką susikūręs. Jei motina vaiko neįspės, jog negalima žaisti su degtukais , o tas supleškins tvartą, tai iš dalies kalta motina, nes vaiko nemokė ir jis nežinodamas tą tvartą sutarabanino. Kita vertus, tas tvartas ne toks jau svarbus jam. Tai ir dievas, jei iš tikro kūrė žmogų, tai galejo įdiegti jam bent bazinių žinių paketą, kad paskui nereiktų bausti. Labai gražu, kad dievas dar turi velnę, nes jeigu jo nebūtų, tai jis niekam nebūtų idomus, kaip koks gazpromas - kaip pasakytų, taip turėtų būti. Pvz. Krepšinio čempionatas, kai Žalgiris daužo visokius autsaiderius, nes nėra konkurentų. Bet kai kurios pasakos apie dievą būna pamokančios, o kai kurios juokingos. Pvz yra serijų, kai su juo kartu geria dar ir dvylika ar trylika lėbautojų. Dievas nusprendžia, kad jiems reikia pakeist vardus, nes jie jam tiesiog nepatinka. Įsivaizudok, geri su kokiais rusais, sakai, koks tavo vardas? Sako Saša, o tu jam atkerti: nuo šiol tu būsi Remigijus, nes esi Lietuvoj. arba koks Dainius.

Arba dar iš juokingesniu epizodų, kai dievas išvis nebevaidina jokio vaidmens, o viską daro jo sūnus… Gerai, kad pats pasakų neskaitau, o man jas teko išgirsti kokiose sugertuvėse ar festivalyje, todėl ir dalinuosi tokiomis nuogirdomis. Pats prieš Dievą nieko neturiu, tik tokie pasapaliojimai kartais priverčia susimąstyti. Tikriausiai keista perorientuoti savo vertybes ir skaityti mane, kai dar pernai vasarą rašydavau, kaip girtas miškuose vartydavaus, o dabar apie Dievą ir išmintį kalbu :D Gali pasirodyti, kad paskutinioji artėja, visai jau pasenau ir nupezau per tuos metus… Visai ne. Va, apie Dievą ir jo sūnų pagalvojau vakar važiuodamas namo, kai stovėjau kamštyje ir prieš save išvydau reklaminį stendą, kuriame puikavosi dvi mergaitės ir prie jų tekstas: “Mamyte, sveikiname tave su mamos diena” ir po tuo tekstu parašyti abiejų mergaičių vardai ir tėtuko pavardytė , kuris praeityje buvo garsus krepšininkas ir užkalė gražaus pinigėlio. Tą akimirką ir kilo nepasitenkinimas, kodėl vaikai yra verčiami šildytis tėvo šešėlyje? Gerai, žmogus užsitarnavo, daug lakstė aikštėj paskui tą pūslę, išplėšė nemažai pergalių, garsino šalį, sukūrė šeimą, padeda ir gyvena. Visada laikiau jį rimtu ne tik krepšininku, bet ir žmogum, atrodydavo, pasisakydavo konkrečiai, žmogus nedarantis nesąmonių, o kam dabar vaikus į stendus kelt ir reklamuot mamos diena, kuri daugeliui pati brangiausia? Nemanau, kad tai geriausias būdas reklamuoti savo giminę ar dar kažką. Nebėra nieko švento ant šio svieto, net brangiausias šventes bando sukomercinti. Tai va, tiek daug padrikų minčių, iš pirmo žvilgsnio, bet visos jos pagimdė pačios viena kitą.

Rodyk draugams

Temos: Koks aš maladiec · Rimtuolis · beprasmybė · biški apie žmones · biški išminties

Pažyma

parašė: Rosenkreuzer · 2014-06-05 · 2 komentarai

Parke sėdi trys Erasmus studentės. Visos grupiokės, studijuoja tą patį dalyką, bet jos skirtingos. Viena elgiasi kaip šešiolikametė:
- Nusifotografuokime visos kartu!
Po pirmojo bandymo suriko:
- Ne, negerai gavomės, dar kartą
Po antrojo:
- Tu užsimerkus
Po trečiojo:
- O, gerai, bet padarom dar vieną
- Fuck you, atsibodai

Antroji mergina - tuštutė. Pasakojo, kaip dažnai lankosi Salento klube, šiuo metu susitikinėja su dviem vaikinais, su vienu iš jų draugauja du mėnesius, bet planuoja jį mesti, nes jis neturtingas ir nori sekso. O tas kitas gerai bučiuojasi ir ji mano, kad jis turtingas.

Trečioji pati įdomiausia. Ji klausosi satanistinio black metall, lankosi tokiuose festivaliuose kaip Brutal Assault ir susitikinėja su vaikinu, o santykius su juo apibūdina *stonedfuckingship.

Pati kvailiausia klausia jos:
- Ką reiškia “stonedfuckingship”?
- Tai reiškia santykius
- Tuoj išsiversiu… Žinau! Stone - tai akmuo!
- Merginos juokiasi iš jos
- Palaukit, tuoj išsiversiu… Ką reiškia “Who stoned the ship”?
Merginos juokiasi. Nusijuokiau ir aš. Suprato, kad klausau pokalbio.

Išsitraukiau užrašų knygelę ir paišiau visokias nesąmones, kad neatkreipčiau jų dėmesio. Klubinė mergina su tamsiąja mergina ėmė kalbėti apie seksą. Vieną jų mintis pasirodė visai protinga: “Kodėl kai kurie žmonės nori kalbėtis po sekso? Juk tai nieko nebereiškia. Jau išpisai, viskas, nebereikia stengtis. Reikia kalbėti prieš seksą, nes po to jau nebe tas galvoj. Būni jautri, prišneki nesąmonių, iš kurių ryte ima juokas arba klausai jo nesąmonių, gyvenimo tikslų, o pinigų kaip neturi, taip garantuotai ir neturės”.

Nieko nenutiks, jei truputį kartais pasiklausysi ir nepažįstamų užsieniečių pokalbio, kartais galima pagyventi ir dabartimi, negalvojant apie planus ir ateitį.

Susimąsčiau, kad gyvenime daug kas atrodo apgaulingai ir negalima spręsti pagal išvaizdą. Vos pažvelgęs į tas merginas, suskirsčiau jas, kuri baisiausia, gražiausia ir kuri stora. Deja, ta, kuri pasirodė gražiausia, buvo kvailiausia. Panašus jausmas būna, kai pauostai skysto muilo ir jis kvepia braškėm, o kai paragauji, niekam nenori pasakoti, kad ryžaisi tokiai avantiūrai. Šįkart stora buvo pati fainiausia. Pavydėjau jai buvimo savimi, nesivaržymo ir to, kaip ji draugėms pasakojo, ką galvoja.

Užsisėdėjau ir nebegirdėjau, ką kalba merginos, paskendau savo mintyse. Kažkodėl įsivaizdavau situaciją, kai tavęs klausia apie buvusias panas, kodėl su jom išsiskyrei. Niekad nesakydavau nieko blogo, nes atrodo, kad jei buvai su tuo žmogum, tai į jį žiūrėjai, kaip į save, tik labiau matydavai trūkumus. Taigi, kaip klostosi asmeniniai santykiai po išsiskyrimo su mergina? Yra tokia kiaulės taisyklė, kad kol esi vienišas, tai niekas į tave nežiūri, o kai būni santykiuose, tada pradeda žiūrėti. Apgailėtina taisyklė. Man geriausiai sekasi po išsiskyrimų. Tai galėtų būti mano laisvalaikio praleidimas. Vos tik išsiskiriam, prisitato “šnipai” ir klausia, kas buvo negerai, kas ką paliko? Tada puikiai pakeliu panos vertę, sakydamas, kad nebuvau jos vertas, esu pernelyg nerimtas, labai mylėjau ir nusprendžiau, kad reikia kurį laiką pabūti vienam. Bingo, geras feedbackas panai, o pats pasirodai neapsisprendęs. Gera taktika? Ne, pajuokavau, taip elgiasi tik kvailiai. Tiesiog geriau nekalbėti apie tai, ignoruoti klausimą, savęs nekaltinti ir nieko nesakyti apie paną. Kaip apie mirusį - gerai arba nieko, nes bet koks žodis ją pasieks. Panos, tai nevynioja į vatą. Man pasisekė, kad draugavau su tokiom, kurios net po išsiskyrimo arba mini geruoju, arba išvis nekalba, nukreipia tiesiai pas mane. Geriausias variantas, koks gali būti, kai po išsiskyrimo pana savo draugėms papasakoja, kad su tavim nustojo draugauti, nes tau rūpėjo tik vienas dalykas galvoj. Tuo metu jos draugės sako:
- O taip, negerai, kai vyrui tik seksas galvoj.
Tai sakydamos įsivaizduoja, kaip jas dulina ir apie draugę galvoja - blet, ką norėt, du bernus turėjo, tikriausiai guli kaip lenta ir dabar kaltina jį. Taigi, jeigu vyras susitvarko su savo ego ir nepasako nieko negražaus apie buvusias, o buvus jį išvadina negražiais žodžiais abiems gerai - kiti vyrai kaip alkani šunys lekia pas ją, o jos ištvirkusios draugės siūlo “paguosti”.

Dar viena mintis buvo apie tai, kaip aš užmirštu kvailystes, kurių esu prikėtęs ir kodėl man nebūna gėda. Visų pirma, negalima nieko neišgyventi ir nekreipti dėmesio. Priešingai, pagalvoji apie viską, iš įvairių pozicijų, kaip į tai kas galėjo sureaguoti. Įsijauti į žmogaus vaidmenį, kuriam tai atrodė kažkas labai iššaukiančio? Pvz. pasakyta nešvanki frazė nelaiku ir ne vietoje? Nebent trumpam, nes kodėl viskas turi būti tik blogai gyvenime? Ieškai žmogaus, kuriam tai labiausiai patiko ir bandai įsivaizduoti, kokį vaizdą jis nusipiešė. Kaip suprato, ar pratęsė mintį, ties kuria mintimi sustojo. Na, o jei vis dėl to jautiesi nejaukiai, stengiesi tai pamiršti. Tam reikia laiko. Deja, neįmanoma išmokti taip kontroliuoti smegenis, kad pamištum tik tai, kas nemalonu. Įmanoma išmokti užmiršti tam tikrą laikotarpį, bet to pasekoje suprastėja atmintis ir pamiršti ne tik blogus prisiminimus, bet ir viską, kas nutiko gera. Todėl geriausia tai užsirašyti arba papasakoti nepažįstamiems žmonėms, nes tai ką papasakojai, perkeli į šį laiką ir galėsi prisiminti dar bent mėnesį. O pats geriausias dalykas, kad neprarastum atminties resursų ir neįsivarytum kompleksų, kad elgiesi netinkamai, tai reikia išmokti neskirstyti dalykų į gerus ir blogus. Nes vieniems jie geri, kitiems blogi. Tiesiog priimi viską, kaip yra. Kas šiandien nepatinka, gal patiks ryt. Pvz. anksčiau nemėgau alaus ir alyvuogių, bet su laiku subrendo skonio receptoriai ir dabar galėčiau būti šaunus degustatorius. Na, o jei tame, kas buvo nemalonu nesugebi įžvelgti geros prasmės, reikia su laiku pažinti iš naujo ir kartoti, kol galbūt įžvelgsi ką nors gero. Įdomi mintis, ne mokytis iš klaidų, o kartoti jas, kad atpažintum kitus jas kartojančius.

Šį vakarą skaitau Edgar Allan Poe knygą, manau, kad su laiku parašysiu ką nors mistiško, romantiško ir kraupaus, mane veža šis rašytojas.

Ai, vos nepamiršau…

Savaitgalį gėriau viename Vilniaus bare ir sutikau merginą. Ji, paskaičiusi mano blogą, pažėrė man daug kritikos, tarsi, man rūpėtų jos nuomonė. Aš juk rašau sau, bet ne jai. Labiausiai nepatiko tai, kad ji su savo draugais mane apkalba ir skleidžia kalbas, kad man gali būti kažkas negerai su sveikata, turint galvoje vienos nakties nuotykius. Nežadu teisintis ir kalbėti niekuo, tiesiog atsakysiu faktais ir įrodymais. Pasidariau kraujo tyrimus, esu visiškai 100% sveikas, kaip gydytojas pasakė, man tokios sveikatos pavydėtų daugelis. Visi tyrimai neigiami :p In your face bitches, mažiau šnekėkit

Rodyk draugams

Temos: Kasdienybė · Laisvalaikis

Mano šizovų minčių paaiškinimas. I

parašė: Rosenkreuzer · 2013-11-02 · Nėra komentarų

Šiandien mąsčiau, ar man svarbu, ką žmonės apie mane mano? Nusprendžiau, kad pats sau meluoju - jog nesvarbu. Iš tiesų, man svarbiau ne ką jie galvoja ir kokios jų reakcijos bendraujant su manimi, bet kaip mane supranta. Dedu daug pastangų, kad būčiau suprastas teisingai, todėl tenka prisitaikyti prie skaitytojo-klausytojo, viską aiškinant išsamiai, kaip mažam vaikui. Tai kainuoja subtilumą - pateikęs informaciją-pokštą ant lėkštutės, tampu banalus, prarandu intelektualią publiką, nebent jie turi geležinę kantrybę arba daug laisvo laiko.

Visuomet stengiuosi rašyti, vedamas emocijos. Be jos galiu rašyti, bet man tai neteiks malonumo ir kartais net gi galiu savimi nusivilti. Noriu papasakoti, kaip sudarau pokštą. Jie mano galvoje dažniausiai gimsta akimirksniu ir susivynioja į keletą sluoksnių. Įsivaizduok gimtadienio pučiamą dūdelę, kuri įpūtus oro išsivinioja, o vėliau susitraukia. Tai mano mintys užšifruojamos savaime. Paaiškinsiu, kas slypi viduje.

Kaip pavyzdį paimsiu šį savo pokštą:

“Apie protingus žmones nerašo žurnalai ir jie nesifilmuoja TV laidose. Protingi žmonės filmuojasi porno filmuose”. Atrodo, banalus, kaimiškas bajeris, kurio pirmame sakinyje galime įžvelgti “tiesos”. Mano tekstai ir pokštai yra neurolingvistiniai (NLP). Tai nėra teksto gabalas, aš patenku į žmogaus galvą, nuspėdamas jo reakcijas. Jei žmogus mane pažįsta, žino, kad aš pats esu dalyvavęs ir TV laidose ir apie mane rašė kažkur kažką. Iš to išplaukia mintys:

1. Prieštarauju pats sau ir laikau save kvailu (arba nelaikau protingu)

2. Nesuvokiu, ką rašau

Atsakymai:

1. Kiekvienas save laiko protingu, koks jis bebūtų, todėl galbūt blogai suformuluotas sakinys, turėtų būti sakinys: kiekvienas, išskyrus mane. Toks išsireiškimas sutrauktų dėmesį į mane ir pokštas netektų prasmės, jis taptų susireikšminimu. Šis variantas atkrenta

2. Turiu suvokti, ką rašau, nes dabar viską paaiškinu.

Atsakius į šiuos klausimus žmogus mintyse ieško naujų paaiškinimų, gali jaustis mulkinamas. Žmogus pradeda manyti, kad bandžiau ne pasakyti kažką pikto apie kitus, nes tai liestų ir mane, o priima tai kaip metaforą, paaiškinimo ieškodamas kitame sakinyje. Kitas sakinys - absurdiškas. Kokias mintis gali sukelti žmogui:

1. Kas jau kas, bet protingas tikrai nesifilmuos porno

2. Žmogui gali iškilti filosofinis pamąstymas, ką aš laikau protingu žmogumi? Nes mano tapomas “protingas žmogus” negerbiantis savęs ir kitų. Aš jį vėl atitraukiu prie savęs. Jis tarsi nori surasti kažkokią intymią detalę apie mane, kažkokią užuominą, kad patenkintų savo smalsumą ir išspręstų jam užduotą mįslę. Jei taip nutinka, pasiekiu savo tikslą, priverčiu jį susimąstyti, vagiu jo dėmesį.

Vis gi, pokšto tikslas turėtų būti ne tik sukelti apmąstymus, bet ir prajuokinti. Absurdas sukuriamas pirmuoju sakiniu paperkant žmogų, nes žmonės iš prigimties yra linkę nemėgti tų, kuriems sekasi, kurie turi daugiau dėmesio. Vieni gali tiesiog pašaipiai nusišypsoti, kiti gali rimtai nemėgti tų, apie kuriuos kalbama. Taigi, pasakydamas kažką negero apie juos pirmame sakinyje, suteikiu viltį žmogui galvoti, kad antrajame sakinyje atskleisiu, ką iš tikro veikia protingi žmonės. Skaitytojas/klausytojas, giliai pasąmonėje tikisi, kad bus paminėta kažkokia veikla, kuria užsiima jis, kad irgi pakliūtų į protingųjų aibę. O paminima visiems žinoma, bet tuo pačiu visiškai nežinoma grupė - porno žmonės.

Gimsta emocija, kuri atmintyje išsaugo informaciją ir skatina norą klausti, reikšti nepasitenkinimą. Žmogus verčiamas galvoti, vagiamas jo laikas ir jis įtraukiamas į diskusiją.

Pritrūkau kantrybės aiškinti, nes jau turiu išvykti, galbūt išbaigsiu ryt ar perrašysiu iš naujo. Ką norėjau pasakyti, kad užuot parašęs vientisą tekstą, kurį norėjau parašyti, įsivaizduoju įvairaus intelekto žmones ir jų mintis skaitant, tai ką rašau. Įsivaizduoju, kaip jie man užduoda klausimus, o aš į tuos klausimus atsakau. Iš pradžių įprastai, įprastai, jaukinu, jaukinu ir paskui smogiu, tarsi išverčiu jį iš vežimo.

Įsivaizduokite, po pralaimėtų krepšinio rungtynių iš trenerio imamas interviu:

- Treneri, kokios priežastys lėmė pralaimėjimą?

(Standartinis atsakymas)
- Tenka pripažinti, kad šiandien varžovai turėjo ne tik aikštės pranašumą, bet ir geriau žaidė, rodė daugiau noro laimėti. Didelės reikšmės turėjo pralaimėta kova dėl atšokusių kamuolių, vyrai išėjo nenusiteikę.

Viskas kaip įprasta - normalu.

- Kaip ruošitės kitoms rungtynėms?

(Tikimasi, kad treneris pasakys, jog stengis nuteikti žaidėjus, analizuoti varžovų žaidimą, daryti pakeitimus ir kas būtų, jei jis atsakytų taip)

- Ai, bybi dėjau ant tų asilų. Be šansų su jais kažką laimėt, varysim šiandien prisigert

Iškart pirma mintis - jį atleis. Jį primuš. Kaip jis drįso?

Ir treneris būtų talentas, jei sugebėtų nesiteisindamas išsisukti taip, kad niekas to neprisimintų arba priimtų kaip pokštą.

Taigi, aš neleidžiu skaitytojui užmigti, pagalvoju apie įvairaus plauko žmones ir apie jų pažįstamus. Tarsi atsargiai prisitaikydamas, iš tikro visiškai neprisitaikau, pasakau tai, ką norėjau vienu ar dviem sakiniais, o visa kita tik viršelis.

Pirmos dalies pabaiga.

Rodyk draugams

Temos: Laisvalaikis · Rimtuolis · Šizo