Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Proza. Penkta dalis. Vinys

parašė: Rosenkreuzer · 2013-05-16 · 14 komentarai

Apšilimui šis tas paprastesnio, su mažiau keiksmažodžių:

Du broliai
Tėvas - stiprus vyras, tarnavęs sovietinėje armijoje, pabuvojęs ir Afganistane. Išsipildė jo viena svajonė - turi du sūnus. Neįgyvendintas svajones mėgina pasiekti per juos. Nuo mažens juos kiršina, verčia kovoti už būvį.

Jei nori tėvo dėmesio - turi būti geresnis už brolį. Jei esi prastesnis - tu esi niekas.

Tėvo taktika pasiteisino: vienas tapo profesionalus imtynininkas ir verslininkas, kitas dirba teisininku ir priima palankius įstatymus šeimos verslui. Broliai užaugo stiprūs, nes visą gyvenimą turėjo kovoti už vietą po saulę. Vienas už kitą galėtų padėti galvas, bet tuo pačiu galėtų ir vienas kitą nudėti, jei susikirstų interesai.

Dabar broliams 45 metai. Jie išvyko į kelionę pailsėti. Atvirai sakant, išvyko pagerti, papisti kurvų ir pasifotografuoti egzotiškoje šalyje, kad pamatę nuotraukas kiti girtų, pavydėtų, o broliai galėtų didžiuotis turėdami daugiau.

Įpusėjus kelionei, nuo gėrimo atsisakė abiejų kepenys, bet jie nesustojo, gėrė toliau, viešbučio kambaryje mėtėsi krūva tailandiečių kurvų, broliai rūkė 34 - o aukšto dangoraižio balkone ir vienas kitam gyrėsi, kiek per gyvenimą pasiekė:

- Aš laimėjau 16 aukso medalių, esu sporto meistras, galėčiau bet kam pakrauti malkų

- Aš prasukau daug naudingų įstatymų mūsų šeimai

- Aš turiu milijoną grynais, mūsų kaime, po lentom

- Aš turiu limoną už kyšius

- Aš turiu butą Malagoj

- Aš turiu namą Maskvoj

- Aš turiu 999 ha žemės

- Aš turiu tris nuosavus ežerus ir keturis miškus

- Ei, nebepizdelink, aš turiu gražią žmoną, o tavo stora

- Nebepizdelink, aš pisau tavo žmoną, o tu mano ne

* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *
Jaunasis rašytojas, atsigavęs po psichodelinio sapno ir padaręs atitinkamas išvadas, pagaliau sugalvojo veikėjo vardą. Tiksliau nesugalvojo, o pavadino jį savo sugėrovo vardu - Eduardas Collins’as. Jo personažas labiau primena tikrą žmogų, nes rašo viską, ką girtas pašnekojas jam pezėjo tapšnodamas per petį ir prisipažindamas, gerbiąs jaunąjį rašytoją.
Eduardas - stiprus, kaip mūras, protingas ir išmintingas - kaip pelėda, ryžas - kaip bibys. Na, pas visus skirtingai, bet sutikčiau duoti nukirsti sąvąjį ir padalinti į tris dalis (gautųsi kažkur trys apylygės dalys po 7 cm), kad pas jį rimtai ir jis ryžas. Eduardas be tautybės - nesuprasi, ar jis airis dėl savo ryžumo, užsispyrimo ir polinkio į alkoholizmą, ar škotas, dėl nesukalbamumo ir polinkio į kraštutinumus, ar italas, linkęs kišti, kur lenda, ar rusas, nes galėtų paskutinį kąsnį pasidalinti ar net jį atiduoti. Dažniausiai jis neturi kuo dalintis, todėl neverta kažko tikėtis. Jis naudos neatneša. Apsimoka laikyti šalia tavęs, vien tam, jog suprastum, kad kažkam sekasi ir chujoviau nei tau.

Eduardas dirba netradicinį darbą. Ne, ne apsėklintoju ir ne kokiu kaminų mėgintojų prieš Kalėdas, jis dirba vinių kalėjų. Šiaip blet, paima vinis ir chujerina su ranka. Dirba pas turtingus žmones, kuriems nepatinka, kai atvažiuoja krūva statybiorų ir su visokiom drėlėm suchujerina stogus. Jie nori matyti tvirtą kūną, plūšantį ant jų stogo, plaktuku chujerinantį po vieną vinį. Eduardas išsirengęs iki pusės, nes lauke karšta. Taigi, kadangi, išsirengęs iki pusės, saulėjė švyti jo ryži kojų plaukai. Ai, blet, sumaišiau, ne iki tos pusės išsirengęs. Eduardas tik su šortais, ryža plaukuota krūtinė, kūno srūvantis prakaitas, dantys sukąsti, keletą kartų apsvaigęs nuo saulės jėgos susibarsto, vos nenulekia nuo stogo, mat pachmielnas. Vakar gėrė su jaunuoju rašytoju. Susiparinęs ir susipisęs, kala vinis į tą stogą ir “aaaaaaa”, pisteli sau per piršta. Iš to pykčio pasiunčia pats save nachui. Rėkia, nori mesti viską nachui, primižti į kaminą, spjauti visiems į veidą ir pats eini į niekur.
Chujovai jis įsimylėjęs iki kaulų čiulpimo tokią Betę, bet ji dabar jo nebeprisileis, kaip pati sakė. Viskas dėl jo padarytos klaidos. Susitikę išdžiuvusioje stepėje jie stebėjo kaktusus, kelias pro šalį lėkusias žiurkes ir gėrė vandenį. Gėrė dideliais kiekis, kartais užsigerdami tekila. Kartais užsigerdamui viskiu. Kartais užsigerdami bet kuo blet, galėjo ir kraują išgerti, bet ką. Vienas kitam žiauriai patiko, bet nė vienas nerodė iniciatyvos, abu kalbėjo apie save, pasakojo savo istorijas, pavyzdžiui Eduardas gyrėsi, kaip per minutę suchujerina 65 vinis, o Betė pasakojo, kaip šiltnamyje į savo glėby gali surinkti 88 agurkus ir dar vieną į pizdą įsidėtų, jei siektų gineso rekordo.
Beprasmis pokalbis ir daug kiekio vandens su tekila ir kitais gėrimais privedė prie to, kad atėjo metas pistis. Nors Eduardas ir daug pakelia, bet tą akimirką pasidarė negera. Na rimtai, užtampė. Blet, čia nuo to vyno, garantuotai, seniai žinojo, kad vynas - tai bobų gėrimas. Eina, nx, Betė lenda laižytis… Ir …. “veeeeee”. Apvėmė, netyčia, nenorėdamas, bet per tokius netyčia ir sugriūna santykiai.
Jis dar ilgai jai bandė įrodyti, kad nespėjo pasukti taikiklio, kad visa tai įvyko netyčia. O Betė nesileido į jokias kalbas. Tiksliau pati rėkė, kai grįžo namo, na, paskambino per skype ir rėkė, o pati buvo išjungus garsą, kad negirdėtų, ką tas asilas jai sakys. Betė, norėdama paerzinti neaukšto ūgio, bet ilgo bybio Edvardą, ai, jai pochui koks jo vardas, nepamena tiksliai, pasakė, kad jis tikriausiai turi kitą, dėl to ją ir apvėmė pasimatymo metu. Vėliau apsigalvojo - ne, tai ji turi kitą, o su juo tik žaidė. Taip. Šitaip daug skaudžiau…
Eduardas kalė vynis, nusipiso keturis pirštus, visą naktį nemiegojęs, dar valandą klausė moralo per skype, nu nachui.

Tokio keisto ir tikroviško sapno seniai nesapnavau.

Dabar trumpai iš savo gyvenimo:

vakar su bendradarbiais gėrėm mieste, o viena panelė turėjo Superman maikę. Begeriant į barą atėjo trys panos ir viena jų turėjo Superman maikę. Priėjau ir tariau:
- Parduok maikę
- Gerai
- Už dvidešimt
- Gerai

Rodyk draugams

Temos: Be temos · Biški apie jausmus · Laisvalaikis

Proza. Antras bandymas. Juoda avis

parašė: Rosenkreuzer · 2013-05-13 · 3 komentarai

Pradėsiu nuo gyvenimiškos istorijos ir tik tada parodysiu savo kūrybą:
Vakar Vilniaus narkomanai mane antrą kartą “užgaudė ant varkės”. Pirmąkart, kai mieste pasiūlė Jack Daniels “pigiau”. Nusipirkau litrinę džiako bonkę už 40lt, o viduje buvo sojos padažas su vandeniu.
Vakar vyko kreipimasis į sąžinę. Plovykloj ploviau mašiną ir priėjo toks marozas su pachotke…
- Sveikas, žėk, gal tu gali pagelbėti. Va, su vaiku važiavom ir kuras baigėsi. Turiu keturis litus, reikia šešių, už dešimt užsipilsim ir važiuosim namo.
Norėjau siųsti nachui, bet pirmiausia pagalvojau apie vaiką, prisiminiau visus atvejus, kai man pačiam buvo kuras pasibaigęs, bet tuo pačiu metu dvejojau juo, maniau, kad eilinis “narkata” ir tegu pisa nachui su savo šešiais litais.
Tada jis tęsė savo hipnozę:
- Gal tau kas padės. Niekada negali žinoti…
Iš tikrųjų, tai buvo jo mindfuck’as, zoninė magija/hipnozė, kai kreipiasi į žmogaus vertybes, sukelia gailesį:
1. Tariamam vaikui
2. Sau pačiam (”gal tau kas kada padės”)

O kita vertus, rimtai, gal man kas padės. Bet, kaip išmintis sako:
“Daryk gera taip, tarsi mestum į šulinį”, tai reiškia, kad darydamas gera neturi tikėtis atsako ir neturi jaustis gerai morališkai, nes patenkinęs savo ego irgi būsi negeras. Taigi, ką noriu pasakyti: visų pirma, gerai, kad neužjovė manęs, o gražiai paprašė, o antra - siųskit nachui tokius debilus, nusikaltėliai tobulėja, kuria naujas strategijas, veikia kartu su velniu. Nebe tie laikai, kai prieina ir prašo paskambinti. Nenustebčiau, jei pribėgtų ir sakytų:
- Greičiau, duokite telefoną, vaikas miršta, reikia greitąją iškviesti.
Tokiu atveju liepčiau išsikratyti kelnes ir nebetriesti į jas, parodyti vaiką, ar tikrai miršta ir tada parodyčiau pirštu į degalinę ir sakyčiau, kviesk iš ten.
Ps. supratau, kad mane apgavo po to, kai dar prie keturių žmonių priėjo, sakė, kad turi keturis litus ir trūksta šešių

Pamaniau, kad apie save rašyti nebeįdomu. Mokydamasis lemiamam atsiskaitymui, norėjau prasiblaškyti ir užsukau į vieną fetisho puslapį. Ten radau įdomią nuotrauką, kuri įkvėpė. Mėginu rašyti ekspromtu, o įkvėpimo šaltinį pateikiu žemiau:

Aplieta meile

Gulėdamas lovoje nebyliu žvilgsniu stebėjau ją stovinčią prie veidrodžio, kruopščiai besivalančią nuo savo veido prilipusią meilę. Gulėjau skaičiuodamas, nekantriai laukdamas, kada pagaliau ji išsinešdins. Neatsimenu, ką tuo metu skaičiavau, berods avis. Baltas avis.
Suskaičiavęs vieną avį, vydavau ją į priekabą ir uždarydavau, kad nepabėgtų. Tuomet eidavau atsivesti naujos avies, atvedęs, atidarydavau priekabą, įkeldavau avį, uždarydavau ir eidavau naujos avies. Laikas ėjo lėtai. Kai priėjau atsivesti aštuonioliktos avies, pamačiau, kad ji juoda.
“Ir ką dabar su ja daryti?”, pamaniau. Juk nedera jos kelti prie baltų, dar jai ką nors padarys, juk visos baltos, o ji viena juoda. Žinau! Reikia ją arba užmušti ir bus rami galva, arba nudažyti baltai. Rimtai, nudažysiu ir avys nieko neįtars. Nors ne. Iš tikro, man ji labiau patinka, nei baltos avys.
Juodos avies akys į mane žiūrėjo tokiu pat žvilgsniu, kaip aš žiūrėjau į merginą, nuo veido besivalančią meilę. Aviai buvo lygiai taip pat pochui, ką su ja darysiu, kaip man buvo pochui, kur ta mergina eis. Avis norėjo, kad greičiau viskas baigtųsi, nesvarbu - priskaičiuosiu ją prie visų, užmučiu čia ir dabar, nuvešiu į mėsos kombinatą ar uždarysiu fermoje. Man buvo pochui ar ta mergina eis namo, ar į darbą, ar pas savo mylimąjį.
Avį išgelbėjo merginos klausimas, pažadinęs mane miegantį atmerktomis akimis:

- Mes dar susitiksime?

- Kokiam tikslui?

- O koks turėtų būti tikslas, kad norėtum susitikti?

- Nemėgstu planuoti. Nuo dabar nebemėgstu ir skaičiuoti. Ir rūšiuoti. Nenoriu, kad kažkas jaustųsi atskirtas, įskaudintas ar nepilnavertis. Jeigu jausiu, kad tau susitikus su manimi bus ne blogiau, bet geriau, susitiksiu be jokios priežasties. Priešingu atveju ignoruosiu tave, tavo pačios labui.

Juoda avis apsiverkė. Norėjau verkti ir aš. Ne iš liūdesio, bet iš absurdo, sukausčiusio mane. Norėjau tiesiog juoktis, koks aš kvailas, kad esu čia ir su ja, kuri man nieko nereiškia. Savo moters niekada nevadinčiau avimi, o jei ji verktų, galėčiau tas ašaras ir nulaižyti. Žinoma, jei prieš tai nebūtų prilipusi meilė ant to paties skruosto, kuriuo tekėjo ašara

Kuveitas

Rodyk draugams

Temos: Be temos