Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Kolūkis

parašė: Rosenkreuzer · 2016-10-23 · Nėra komentarų


Kalbasi du rinkėjai:

- Nu, už ką balsavai

- Tigi nemandagu klausti tokio klausimo, čia tas pats, kaip klausti kiek uždirbi

- O tai kiek gi tu uždirbi?

- Šiuo metu nedirbu, bet jei ir uždirbčiau, tau nesakyčiau, nes gi nemandagu!

- Tai už ką balsavai?

- Antrame ture tai už nieką, nes mano palaikoma partija į jį nepateko, bet galiu pasakyti už ką nebalsavau - už konseratorius!

- O ką jie tau padarė?

- Ką? Tu nežinojai? Gi jie sugriovė kolūkius ir išvagė visą valstybės turtą!

- Rimtai? Išvagė? O kas tie kolūkiai?

- Na, man kiek pasakojo, tai kolūkis būdavo tokia vieta, kur visi susiveda savo gyvulius, susiveža savo techniką ir dirba. Visiems darbo būdavo, visi sotūs, niekas negerdavo, sekso nebūdavo! Tais laikais net prezervatyvų nereikėjo, nes žmonės buvo padorūs, o ne pasileidę kaip šiais laikais!

- Turiu tave šiek tiek nuvilti ir papasakosiu tau šiek tiek apie kolūkio idėją

- Ką tu supranti, ne tau man aiškinti. Man senelis viską jau pasakė, jis skaito “Ūkininko patarėją”, daug metų domisi politika, už tave tikrai geriau išmano, be to, man neįdomu tie gyvuliai ir žemės ūkiai

- Aš galiu paaiškinti kolūkio idėją tau suprantama kalba

- Nu davai, paaiškink

- Įsivaizduok, kad kolūkis, tai vakarėlis, į kurį ateina visi vyrai su savo bobom. Sueina visi į krūvą su idėja, kad visi pisasi su visais ir kartu augina vaikus. Aišku, dar kiekvienas tikisi, kad visi pisasi su visais, bet niekas nepis jo bobos. Realybė tokia, kad ateina kolūkio pirmininkas, pisa visas bobas namuose, kuriuos savo rankom pastatė jų vyrai, o vyrus įtikina, kad kiekvienas iš jų yra antras po kolūkio pirmininko. Taip jie ir gyvena laukime, kad vieną dieną ateis jų eilė, o kolūkį ir nugriovė, kai jis buvo jau beveik išlaukęs. Ar gi ne pikta jam, kai tiek laukė, tiek aukojosi ir jokios naudos negavo?

- Nu tu visai išsigalvojai…

- O jei žiūrint iš kitos pusės, tai tas pirmininkas nebuvo pats mėgstamiausias žmogus, nes per jį ateidavo įvairūs reikalavimai, kad būtų įgyvendinti penkmečio planai ir t.t. todėl žmonės nemėgo taikstytis su reikalavimais, o kad pirmininkas išlaikytų savo sostą, turėjo nebūti toks reiklus žmonėms. Turėjo nematyti, kaip jie vogdavo ar nusižengdavo taisyklėms. Kuo mažiau matydavo, tuo geresnis pirmininkas būdavo. O, kad dar labiau jį žmonės liaupsintų ir laikytų savu, karts nuo karto surengdavo kokius butaforinius apdovanojimus melžėjoms už išgertus kibirus sėklos ar traktoristams už nupizdintus kanistrus saliarkos

Juokai juokais, bet po rinkimų nuotaika tokia, tarsi Kalėdos neateis. Iš dalies gerai - nereikės ruoštis ir dovanų pirkti, bet iš kitos pusės blogai, nes kažkaip įpratęs pilna burna mandarinų Vienas namuose žiūrėti…

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · biški apie žmones · biški išminties

Aš apie homofobiją

parašė: Rosenkreuzer · 2014-05-17 · 22 komentarai

Čia aš ir crossresseris vyras Hiustono oro uoste Teksase

Nežiūrėjau Eurovizijos, bet žinau, kad laimėjo Austrijos atlikėjas su barzda, persirengęs moterimi. Nesidomėjau ar jis transvestitas, ar transeksualas. Mąsčiau ar įvaizdis buvo pasirinktas specialiai, siekiant patraukti žmonių dėmesį, bandant išsiskirti, ar jis laimėjo kaip geras atlikėjas. Kadaise šis renginys buvo rengiamas, kad Europos geriausi atlikėjai reprezentuotų savo šalį, pristatytų, kokias dainas žmonės mėgsta. Su laiku, kaip ir sporte, taip ir šiame renginyje įvyko, švelniai tariant, pornografija. Vienų šalių atlikėjai ėmė reprezentuoti kitų šalių atlikėjus, vertinimai neobjektyvūs: balsuojama už kaimynus, iš gailesčio pagal politines pažiūras, išvykę emigrantai balsuoja už šalį, kurioje užaugo. Muzikos lieka labai nedaug. Todėl ir laimi įvairiausi atlikėjai, išsiskiriantys ar reprezentuojantys, tai, kas pasaulyje aktualu. Tarkime, Rusijoje kovojama su gėjų propaganda, todėl vyko įvairūs protestai tiek Sochi olimpiados metu, tiek, tikriausiai, savotiškas protestas vyko ir Eurovizijos metu. Na, tegul, konkursas yra konkursas, pinigai, dėmesys atlikėjui, jo šaliai. Komercija. Austrijos atlikėjo pavadinimas Conchita Wurst. Wurst vokiškai reiškia dešra, kas turi sąsąją į penį. Tai irgi yra apgalvota, nes penis ir vagina valdo pasaulį, taip buvo visą gyvenimą ir bus tol, kol egzistuos gyvybė žemėje, todėl pasirinkimas taiklus ir geras.

Internete pasipylė nuotraukos, intymios trasvestito gyvenimo detalės, provokuojantys straipsniai. Neįsivaizduoju, kas per išgamos dirba mieste.delfi.lt, bet jie nuolat bando sukelti žmonių pasipiktinimą, manipuliuoti žemiausio mąstymo žmonių masėmis, skleisti nepykantą ir sukelti bet kokias kitas neigiamas emocijas, rašydami straipsnius, gandus ir kitas žemiausio lygio rašliavas. Maža to, jie dar perka nelegaliai reklamas tokiose vietose, kaip kad Facebook grupė “Noriu, bet neturiu su kuo”. Vienintelis šių straipsnių privalumas, kad komentaruose gali pastebėti, kokių apgailėtinų žmonių gyvena Lietuvoje. Jų daugybė. Apie Austrijos atlikėją žmonės atsiliepia pačiais žiauriausiais žodžiais dėl: jo orientacijos, dėl to, kad jis ne šiaip transvestitas, bet moteris su barzda. Daugiausia taip atsiliepia mažiausias pajamas gaunatys arba negaunantys jokių pajamų žmonės, užaugę atokiuose kampuose ar pavojingiausiuose miesto rajonuose. Populiariausias argumentas, kodėl puolamas homoseksualas: “Koks tai pavyzdys vaikams, ateities kartoms?”. Žmonės, kurie taip rašo, tikriausiai net neturės vaikų arba didelė tikimybė, jog tie vaikai bus tokie pat neišmanėliai, nesusipratėliai, kaip ir jie patys. Tokie žmonės turėtų susimąstyti, kad vaikams geriausias pavyzdys ir autoritetas turėtų būti jie patys, o ne aplinka. Jei jie pasiryžę atiduoti vaikų auklėjimą aplinkai, tai tie vaikai jiems nerūpės, todėl šis argumentas neturi prasmės. Be to, tokie žmonės linkę visur ieškoti kaltų: kaltinti valdžią, ekonomiką, švietimo sistemą ir visada randa atpirkimo ožius ar pasiteisinimus.

Ar verta smerkti tokius žmones ir vadinti juos debilais, dalbajobais ir neišmanėliais? Tikrai ne. Juos reikia toleruoti lygiai taip pat kaip ir bet kuriuos kitus žmones. Jie buvo tie, kaip aš sakau, atiduoti aplinkai, kai jų vertybes ir nuomonę formavo aplinka, kiemo draugai, tėvai, kurių smegenys buvo plaunamos raugintais kopūstais (sovietine propaganda). Todėl, jei toks žmogus 20 metų ar daugiau nuo mažens buvo homofobas (nekentė žmonių, kurie homoseksualai), tai mažai tikėtina, kad jų nuomonė ir vertybės pasikeis. Šiandien minima IDAHO diena (Tarptautinė diena prieš homofobiją ir transfobiją). Mieste bus galima išvysti kažką panašaus į paradą, kuomet homoseksualai ir transvestitai važinės autobusais be  stogų. Prisidengiama, neva šalyje stiprėja saviraiškos ir laisvės suvaržymai, stiprinama cenzūra, todėl šis pasivažinėjimas bus neva “kova už lygybę”. Aš nepritariu tokiems važinėjimams, paradamas ar protestams, nors nesu homofobas. Mano pažiūros yra žymiai aukštesnės, nei, kad galėčiau priskirti save prie “palaikančiu gėjus” ar “homofobas”. Į viską žiūriu objektyviai. Prieš tai užsiminiau apie žmones, kuriuos auklėjo aplinka, didelę įtaką padarė sovietinė kultūra, kuri iš tėvų persidavė vaikams, todėl didelė dalis yra homofobai ir jų vertybės jau seniai susiformavimas. Taigi, toks viešas dėmesio troškimas tikrai nėra kova už lygybę ar saviraišką. Tai lindimas į svetimą daržą, kai juos matys konservatyvių pažiūrų žmonės. Santūresni, tiesiog nežiūrės į juos, vertinantys tai, ko juos išmokė tėvai, gali išreikšti nepasitenkinimą. Ar tai, kad žmogus norėdamas pasakyti “Atleiskite, bet jūs man nepatinkate”, bet to padaryti negali, nes bus apkaltintas homofobija yra lygybė? Ar tai kova už lygias teises? Tai eilinė provokacija ir dėmesio troškimas. Miesto gatvėmis kaip didvyriai turi važinėti šaliai nusipelnę žmonės: Rūta Meilutytė, krepšinio rinktinė, Romas kalanta, kurio protestas tikrai buvo už laisvę ir saviraišką ir kiti, bet ne bet kas. Homoseksualumas - tai ne pasiteisinimas, kad vyro turi gailėti, jis yra neliečiamas, nekritikuojamas ir turi gauti kažkokias lengvatas. Taip, tai išskirtinumas, galbūt Dievo dovana, kuria jis turi džiaugtis, bet ne taip garsiai, kad visas pasaulis apie jį žinotų. Jeigu vyras turi didelį penį, ar jam būtina eiti per miestą ir visiems jį rodyti? Gal geriau tai pasilikti pasidalinti miegamajame su savo žmogumi? Ar lietuviai nekęstų sportininko, kuris būtų gėjus? Įsivaizduokite, turime Olimpinį čempioną, kuris neslepia homoseksualumo, ar žmonės jį smerktų? Priešingai, galvotų: geras, turime čempioną, kuris gėjus. Tai irgi yra neteisingas požiūris! Žmogaus išvaizda, orientacija, politinės pažiūros, odos spalva, penio ilgis ir bet kurie kiti bruožai neturi būti tolerancijos krititerijus, pasaulyje neturėtų būti jokių švenčių, kovojančių su rasizmu, už ar prieš homoseksualumą. Jeigu žmonės priimtų vieni kitus tokius, kaip jie yra, nebūtų tokių asociacijų, kaip LGBT, todėl kažkam tai yra naudinga ir ta netolerancija turi egzistuoti, kad kažkas gautų pinigus (tai nėra priekaištas, šmeižtas ar kaltinimas - greičiau pamąstymas, teorijos iškėlimas).

Yra pasaulyje vietų, kur įsikurę homoseksualų kaimai, taip pat yra vietų, kur gyvena KKK organizacijos nariai, kurie netoleruoja juodaodžių. Kaip manote, ar juodaodžiai daro savo paradus KKK kaimuose? Spėju, kad ne. Kodėl Lietuvoje tai daroma, siekiant pasirodyti bet kam. Kodėl neatsirenkama tam tikra auditorija? Kas buvo Jav, pajuto, kad ten taip pat yra vietų, kur dėl odos spalvos ar orientacijos juntama įtampa, bet yra vietų, kur visiems visiškai vienodai. Todėl noriu pasikartoti, kad viskas priklauso nuo žmonių, tie patys gėjai ir tie patys juodaodžiai yra skirtingi. Vieni tinginiai, pinigus gauna iš pašalpų, kiti nuostabūs kirpėjai, sportininkai ar kt. Jeigu LGBT ir kitų organizacijų renginiai toliau bus prisidengiami “kova už lygybę”, jie neatneš jokios apčiuopiamos naudos, tai kartosis tol, kol pasikeis žmonių mąstymas ir tada norės prisiimti visus laurus, kad mūsų renginių ir veiklos dėka buvo pasiekti apčiuopiami rezultatai. Įsivaizduokite ekshibicionistą, kuris Saulėtekio parkelyje rodo merginoms penį: parodo pirmą kartą, žmonės išsigąsta, parodo antrą kartą, isšigąsta mažiau, parodo trečią , ketvirtą, niekas nebereaguoja, nes niekuo nebenustebina, tą žmogų laiko nesveiku. Taigi, šis pavyzdžiu norėjau pasakyti, kad pasirinktos netinkamos priemonės kovai už lygybę. Pats išsireiškimas “kova už lygybę” pasako, kad žmonės nesijaučia jaukiai būdami savyje. Jiems reiktų kažką įrodinėti ne kitiems, o sau patiems. Jeigu žmogus nesijaučia gerai, būdamas homoseksualas ar transvestitas, gal tai ne jam? Žodis “kova” primena karą, kuomet viena pusė puola, o kita ginasi. Juk niekas gėjų nepuola tol, kol jie nepradeda reikštis, lįsti į viešumą. Jie patys sukuria tą kovą, jei neakcentuotų, jog nesijaučia lygūs su kitais, kiti to nepastebėtų. Primena paauglystę, kai ateidavo koks klasiokas ir sakydavo “manęs visi nemėgsta”, kai tai nuolat kartodavo, kiti iš tikro ėmė jo nemėgti, o įprastai niekas jo nepastebėdavo.

Kokią perspektyvą įžvelgiu homoseksualų gyvenime Lietuvoje? Kaip ir minėjau, po truputį mažėja žmonių, kurių gyvenimas vis dar verda XX amžiuje, žmonės tampa pakantesni ir savo gyvenimo išmeta tokias sąvokas, kaip “homofobas” ar kita, nes jų tiesiog neprireikia, gyvena su žmonėmis, tokie kokie jie yra. Juk atsirenka draugus ne pagal orientaciją, o pagal tai, kiek jie turi bendros veiklos, pomėgių ir bendrų interesų. Organizacijos, akcentuojančios, jog siekia tolerancijos ar lygybės, turėtų atkreipti dėmesį, kad tie žmonės patys yra atsiriboję nuo kitų: gėjai dažniausiai lankosi tik homoseksualų klubuose, bendrauja tarpusavyje. Jiems reiktų daugiau integruotis į visuomenę ir pateikti save kaip žmogų, o ne kaip orientaciją. Jei pirmas sakinys apie save bus: aš esu gėjus ir tai viskas, ką jis gali pasakyti, tai tas “gėjus” jo nė kiek nepuoš. Bet jei jis įdomus ir fainas žmogus, niekas per daug nesuks galvos, gal kaip tik pasirodys paslaptingesnis ir juo daugiau domėsis. Kai žmogus per pirmas 5 pažinties minutes pasako, kad jis gėjus, tai žmogaus vaizduotė dažniausiai sufleruoja tokias mintis: “analinis, oralinis, meilė tos pačios lyties žmogui, iškrypėlis”. Tai visiškai normalu, nes žmogus paskubėjo pristatydamas save. Jeigu susipažinčiau su mergina bare ir per pirmas penkias minutes pasakyčiau, jog “pisu tik per šikną” ji apie mane pagalvotų lygiai tą patį, jei pasakyčiau, kad esu gėjus, gal net baisiau. Todėl iš tikro norint tolerancijos ir lygybės, nereikia apie ją kalbėti, o tiesiog veikti. Nesuteikti homoseksualams kažkokių privilegijų ar jų diskriminuoti. Panašiai kaip ir meilėje, jei nuolat kartosi, kad “aš noriu mylėt”, gal anksčiau ar vėliau ir įsimylėsi, bet tos meilės gali tekti ir palaukti. Homoseksualai neturėtų pernelyg daug akcentuoti savo išskirtinumo, nes bet koks dėmesio reikalavimas, kad ir koks jis būtų, kitiems žmonėms įkyrėja, nebent tai būtų padaryta labai subtiliai. Kalbant globaliai, Lietuvoje gėjai bus toleruojami tuomet, kai didžioji dalis gėjų bus išsilavinę, dirbantys, sugebantys bendrauti su kitais, mylėti save ir savim pasitikėti.

Tie visi paradai yra betiksliai, nes yra išsakomas nepasitenkinimas, sugalvojami pretekstai, bet mažai konkretumo. Tarkime, kokios gali būti reakcijos, atsižvelgiant į homoseksualus? Jis gėjus, jam galima į darvą vėluoti valandą. Absurdiška :D Jis gi toks pat žmogus, ateina, geria kavą, dirba, kalba, turi pomėgius. Bet kokie važinėjimai mieste man atrodo kaip dėmesio pigaus dėmesio reikalavimas, neišsirinkus tinkamą auditoriją (pavyzdys, jei juodaodžiai važinėtų po KKK kaimą), asocijuojasi su anarchija ir piktnaudžiavimą vieša erdve. Gal surenkime BDSM paradą? O gal satanistų eiseną? O gal vienykimės ir rengiame pagirių paradą! Juk pagyringus žmones diskriminuoja, pagiringas negali eiti į darbą. Kur teisybė?

Mano nuomonė apie homoseksualus ir jų veiklą: jų reikalas, ką jie veikia, su kuo bendrauja, kaip gyvena. Aš nesikišu į jų asmeninį gyvenimą, tačiau jiems trūksta subtilumo, organizacijų veikla nėra gerai organizuota ir profesionali, jos labaiu dirba tam, kad patys homoseksualai bendrautų tarpusavyje, labiau pasitikėtų. Homoseksualų nepasitikėjimas savimi ir kitais sukelia nerimą ir paranoją, kad jų nemėgsta ir diskriminuoja. Taip nutinka dėl, kad jie yra uždari. Tokie homoseksualai kaip Conchita turėtų būti vertinami, ne dėl išvaizdos ar orientacijos, o dėl to, kad žmogus rado save ir džiaugiasi. Kad apie ją/jį negražiai komentuoja komentatoriai, pagrindinė priežastis nėra homoseksualumas. Pastebėsite, kad po kiekvienu internetiniu straipsniu yra begalė negražių komentarų. Žmonės šmeižia ir apkalba bet ką. Visur pilna pykčio, todėl nesvarbu, kad būtų nugalėjęs Eurovizijoje jis vis tiek būtų kaltinamas, apkalbėtas. Tie, kas ten dalyvauja, turi žinoti, su kuo turi reikalų, todėl ir siųsti reikia ne bailius ir pilkas peles, o tuos, kurie gali iš savęs padaryti šou ir jaustis užtikrintai. Lietuviai nusiuntė Viliją, kuri interviu pradėjo atsiprašinėdama “Tikiuosi nepadariau šaliai gėdos”. Ji vyko ne į šių laIkų Euroviziją, bet į tą , kuri buvo, kai tik prasidėjo prieš daugybę metų. Tai parodo, kiek atsilikęs Lietuvos muzikos pasaulis, kad atlikėjai nesubega susigaudyti, kas dedasi pasaulyje. jei tai buvo gražiausia mūsų šalies daina - pritariu, juk svarbiausia reprezentuoti savo šalį ir parodyti pasauliui tai, kas mums patinka, o ne tai, ką jie nori girdėti. Bet jei mūsų tikslas parodyti save, tuomet nereikia pergyventi dėl rezultatų.

Manau, kad internetiniai komentatoriai yra pikti, nes patys straipsniai yra buki, provokuojantys ir kvailinantys skaitytoją. Todėl reiktų sugalvoti akciją - ignoruoti komentarus internetiniuose portaluose, tai ženkliai sumažėtų puslapių peržiūrų skaičius, būtų paspausta žymiai mažiau reklamų, sumažėtų šūdasklaidos pelnas ir galbūt jie susimąstytų? Gal imtų vertinti skaitytoją ir nustotų pykdyti vienus su kitais?

Nors ir pradėjau apie homofobiją, bet paliečiau daugybę temų. Žmogus jausis lygiu ir bus toleruojamas tuomet, kai mylės ir gerbs save, bus taktiškas, protingas ir nesistengs žeminti kitų, paslėdamas savo kompleksus. Kiekvienas iš mūsų yra žmogus ir pats turi teisę rinktis su kuo nori bendrauti, kaip nori rengtis. Aš nesu prieš homoseksualus, bet laikau pydarais tuos, kurie nieko daugiau apie save negali pasakyti, kaip tik orientaciją ir tai padaro pirmame sakinyje. Jie užtraukia gėdą tikslų turintiems gėjams, kurie gyvena savo gyvenimą, o atsiranda koks nesusipratėlis, kuris niekur nepritampa, visą gyvenimą geria tabletes nuo depresijos ir vėliau visiems giriasi, kad yra gėjus.

Esu gyvenęs Jav, lankausi Lietuvos gėjų klubuose, esu standartinės orientacijos žmogus - mane traukia moterys, noriu turėti žmoną ir vaikų. Nenoriu, kad mane drabstytų purvais, jog esu gėjus, homofobas ar bandau ką  nors apšmeižti ir kad mano kalbos iš piršto laužtos. Esu nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl nesiruošiu mėgti viso pasaulio - vieni gali patikti, kiti ne, nepriklausomai nuo savo lyties ar orientacijos.

Rodyk draugams

Temos: Kasdienybė

Propaganda

parašė: Rosenkreuzer · 2014-03-13 · 1 komentaras

Mėgstu grįžęs po darbo pasigaminti valgyti ir kol aušta maistas naršyti Facebooke. Skiriu kelias minutes, kad peržiūrėčiau, kuo gyvena kiti žmonės. Ne pirmą kartą užkliuvo akys už vienos įdomios asmenybės - Raulio profilio. Mąstau apie žmones, kurie nuolat vadina jį negražiais žodžiais, grasina ir stebisi. Manau, tai natūrali reakcija, kuomet nelaimingas mato kitą laisvą, gyvenantį taip, kaip jis nori ir pergyvena, kad pats nesugeba atsiskleisti. Kas gi varžo žmones? Kas verčia kompensuoti savo nepilnavertiškumą, pilant purvą ant kitų?

Pamaniau apie armiją. Jei pasidomėtume, pamatytyme, kad anksčiau armija buvo privalomas dalykas, o patirtis įgyta ten, buvo laikoma kaip didžiausia vyriškumo apraiška. Mat, iš armijos grįžęs vyras būdavo stiprus ir galėdavo susitvarkyti su visomis gyvenimiškomis problemomis. Pažįstu daugybę suaugusių vyrų, kurie tarnavo kariuomenėje ir buvo išsiųsti į įvairiausius pasaulio kraštus, įskaitant Ukrainą, Kaukazą, Afganistaną. Vieni jų rimti šeimos žmonės, kiti kompleksuoti. Manau, kad labai neteisinga į vieną katilą sumesti silpnus ir stiprius, nes tie silpni, net jei ir stiprūs fiziškai, gali būti sužaloti visam gyvenimui. Stiprūs vyrai atitarnauja, išmoksta pragyventi sudėtingomis sąlygomis, grįžę sugeba taupyti, atsideda atsargai, rūpinasi artimaisiais ir myli tėvynę. O silpniesiems ten tikras pragaras. Pats netarnavau, bet žinau, kokios krikštynos būdavo, kaip buvo talžomi kėdėmis ir “šlangomis”. Manau atsirastų žmonių, teigsiančių, kad taip buvo elgiamasi su visais, bet labai abejoju. Kiti, matydami, kad prieš juos stovi rimtas, sąžiningas ir drąsus vyras, jo neliesdavo, skriausdavo tik bailius. O bailiai stengdavo bet kokia kainą išsišokti, gyveno nerime. Taip galėjo pakrikti psichika, kas persidavė jų atžaloms gyvenantiems šiais laikais.

Džiaugiuosi, kad man tenka gyventi aplinkoje, kai mane supa tolerantiški ir savo reikalus žiūrintys žmonės, bet internete dažnai tenka matyti besireiškiančius piktus, grubius ir žiaurius žmones. Galvoju, kaip būtų galima jiems padėti, kokias reabilitacijos priemones reiktų taikyti, kad jie integruotųsi į gyvenimą? Matau naujienų portale, kaip iš moters automobilio išlupo lempas. Kaip galima niokoti svetimą turtą, vogti. Koks sugniūždytas turi jaustis tas žmogus ir kiek daug jam teko ištverti, kol išmoko tai daryti be sąžinės graužaties. Kokie žiaurūs jo mokytojai. Kodėl jų mažų niekas nemokė, kad šiame pasaulyje viską įmanoma pasiekti pačiam, kad galima būti kuo nori? Tikriausiai todėl, kad mažas jis norėjo būti kosmonautu, nes dauguma to meto vaikų buvo auginami kaip pagal trafaretą, visi vienodi, be galimybės išsiskirti. Bet gi žmogus ne karvė, kurią reikia pažymėti ir laikyti bandoje. Juk net ir augęs kaip dauguma jo aplinkos žmonių, jis turėjo svajonių. Gal jam reikėjo motociklo, gal treningų, o gal jis norėjo būti mylimas? Gal jis norėjo kurti, dalintis mintimis, bet buvo tildomas, nes bijojo, kad bet kurią akimirką gali būti pačiuptas už pakarpos ir įmestas į beprotnamį už norą būti savimi?

Kodėl paminėjau kareivius? Jokiu būdu nenorėjau NIEKO įžeisti, tiesiog pamąsčiau apie vieną situaciją. Tarkime yra Rusijos kareiviai Ukrainoje. Jie yra šalies pasididžiavimas, herojai. Taip jiems įteikta į galvą. Jais didžiuojasi šeima, giminės ir jie patys. Bet viso labo, jie tik daro tai, kas jiems yra liepiama. Kodėl ukrainiečiai kareiviai nemiršta badu apsuptose bazėse? Ką jie valgo? Jiems maistą atneša jų žmonos, o lauknešėlius per langus paduoda patys rusų kareiviai, nes jie yra žmonės, lygiai tokie pat kaip ukrainiečiai. Jie supranta situaciją, supranta vyrus, sėdinčius pastate ir vykdančius savo pareigą Tėvynei, lygiai tokią pat, kokią vykdo ir jie patys. Ar gi ne absurdas? Ir tie, ir tie vykdo pareigas, vieni ir kiti yra šalies kariai, herojai, jie vieni kitus gerbia kaip karius, bet tuo pačiu yra vieni kitų priešai. Geras klausimas, kas tie, kas jiems vadovauja?

Gal norėtumėte pakalbęti apie jų vaikystę? Šią situaciją pateikiau kaip pavyzdį, kurių pasaulyje yra daug. Gal ir tiems patiems galingiausiems kažkada buvo sunku? Gal jie neturėjo tinkamo pavyzdžio?
Kodėl mes negalime viso to pakeisti? Na? Kodėl?! Juk galime! Džiaugiuosi, kad turiu galimybę būti kuo noriu, bet ir nesistengiu atimti galimybės iš kitų. Suprantu, kad gyvenime daug kur būna konkurencija ir tenka rinktis - arba tu, arba kitas, pvz. sporte. Bet, jei kalbame apie žmogaus asmenybę, pavyzdžiui, kad ir apie Raulį. Kodėl reikia jį pulti, užgaulioti? Ar todėl, kad tavo kieme buvo įprasta matuoti savo menkybę puolant kitus? Žinau, kad tu, jei paskaitei iki šios vietos, labiau vertinti save ir net gi, jei nesugebi sau leisti kurti gyvenimo, net jei esi automobilio lempų vagis, tu gyveni šalyje, kurioje negresia karas.

Dar vienas skaudus dalykas - karo grėsmė. Jei vyktų karas, kas ką darytų? Emigruotų? Imtų kočėlą ir šoktų prieš tanką? O gal pultų savus? Internete taip pat reiškiasi daugybė žmonių, kurie laukia rusų invazijos, tarsi norėdami atkeršyti doriems žmonėms, linki blogo valdžiai ir mūsų asmenybėms. Kodėl jie kankinasi? Juk tiesiog galėtų pasiprašyti prieglobsčio kitoje šalyje ir nereiktų kiekvieną rytą keltis su baime ir neapykanta širdyje. Daug neišmanėlių dažnai piktuoju mini lenkus, jų net nepažinodami. Ne, aš nesu lenkas, bet puikiai suprantu, kaip būtų apgailėtina, jei nemėgčiau lenkų, o pasirodžius rusų tankams važiuočiau prie sienos ir maldaučiau, kad leistų jų greitkeliais pabėgti į Vokietiją, kurioje galėčiau dar bent kelias dienas pagyventi, pakvėpuoti oru. Kodėl reikia konflikto šalies viduje ir su jos kaimynėmis, kad atsirastų glaudesni santykiai? Ar pasijautė, kad pastaruoju metu internetinius naujienų portalus tikrini penkis kartus dažniau nei anksčiau?

Pavargau nuo propagandos.

Geriau papasakosiu ką nors linksmo.
Ir pošlo.
Ir kitąkart :)

)

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · Rimtuolis