Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Kas šiandien yra madinga?

parašė: Rosenkreuzer · 2016-07-22 · Nėra komentarų

sendien tapo labai madinga rasiti su dachuje klaidu, bet moketi rasiti ir taisiklingai, o madu ira daugiau, nei reike

Dar madinga nx yra kviesti žmones į vestuves, su kuriais nelabai sutari, bet žinai, kad jie turi pinigų.

O jeigu tu esi tas žmogus, kurį pakvietė į vestuves, nors su tavim nebendrauja ir ne tik, kad tave pakvietė, bet dar ir nurodė, kokią sumą įdėti į voką, tai nunešk tuščią voką, išpisk pamergę ir išeidamas dar išsinešk bonkę užsikišęs po skvernu, va taip va.

O jei tu darai vestuves ir kvieti visus tik dėl šaibų, tai pastatyk uošvienę, kad stovėtų ir tikrintų vokus, o kas mažai įdės, sodintų prie vaikų stalo ir pistų protą, kad jie tik apie save galvoja ir tegul susimąsto apie pizdinimą nx iš vestuvių, nes jie čia nx nereikalingi, o buvo pakviesti tik dėl šaibų, kaip ir visi kiti likę, bet tie kiti bent susiprotėjo ir šaibų idėjo.

Ps. biški išminties pabaigai apie meilę ir sekasą:
Vyras nemoka į moterį žiūrėti kaip į moterį draugę. Į moterį žiūri arba kaip į vyrą draugą arba kaip į laiko tarpą, po kurio jis vis tiek jai prikimš į sterblę

Rodyk draugams

Temos: Be temos

Kreipiuosi į Dievą

parašė: Rosenkreuzer · 2015-07-09 · 4 komentarai

Brangus Dieve, žinau, kad į tave žmonės dažniausiai kreipiasi tik tuomet, kai reikia pagalbos.

Deja, aš irgi tave užmirštu, kai sekasi.

Žinau, kad tu ne TOKS ir manęs neužmiršti, todėl kreipiuosi į tave su prašymu.

Prašau, pervesk man algą. Na, ir dar galėtų mano merginai prasidėti mėnesinės.

Jau vėluoja tris mėnesius.

Bet pirmą pervesk algą.

Ačiū

Rodyk draugams

Temos: biški išminties

Kapituliacija

parašė: Rosenkreuzer · 2014-02-07 · 1 komentaras

Mažas daug verkdavau, bet dabar tai tapo retenybė. Jei pavyksta apsiverkti - tai iš juoko ar pažiūrėjus animacinį filmą. Galbūt dėl to mane labai jaudina, kai verkia moterys. Bet šįkart ne apie jas.

Nors man ir patinka ramus ir harmoningas gyvenimas, bet dažnai lendu į intrigų sūkurius, provokacijas ir bereikšmes diskusijas. Susikuriu sau įššūkių ir kovoju su vėjo malūnais. Jei sakoma, kad “kas žmogaus nežudo - tas daro jį stipresniu”, tai manau, kad tai nėra visiškai tiesa. Žmogus, neapskaičiavęs savo galimybių po truputį žudo pats save.

Tokios smulkmenos, kaip sprogusi padanga kelyje, nesupratimas, motyvacijos nebuvimas, nesugebėjimas susikoncentruoti ar pasimetimas gyvenime man tapo įprasta gyvenimo dalimi, todėl nuo tokių smulkmenų nepalūžtu. Lūžiai pas mane ateina po truputį. Bet jie dideli.

Prisiminus paskutinius du kartus, kuomet verkiau, vienas buvo 2010m Jav, kuomet dirbau knygų pardavėju Jutos valstijoje. Iš pradžių buvau įsitikinęs, kad nugriausiu kalnus, įgysiu daug patirties ir grįšiu į Lietuvą aukštai iškėlęs galvą, rankose laikydamas maišą dolerių. Deja, doleriai ant medžio neaugo, parduoti sekėsi sunkiai. Šeima Lietuvoje laukė manęs pagal geriausią scenarijų, o mane tai slėgė. Po sunkios darbo dienos sėdėjau kalnuose su vos keliais doleriais, likusiais visam mėnesiui, nusivilęs savimi, bijodamas grįžti ir nuvilti žmones, kurie tikėjo manimi, vienišas. Sėdėjau ant paties didžiausio kalno (tose apylinkėse) šlaito, stebėjau, kaip leidžiasi saulė ir akimirką nieko negalvojau. Kai mano automobilyje užsidega lemputė, jog jau metas į servisą patikrai, aš ją ignoruoju, nes neturiu laiko. Manau, kad tą akimirką yra svarbesnių darbų ir tikiuosi, kad ji neužgęs. Tą akimirką įsijungė įspėjamoji lemputė manyje. Jaučiau, kad kapituliavau. Viskas, palūžau. Nenorėjau ieškoti pagalbos, nenorėjau niekam pasiguosti, bet nekaltinau ir savęs. Riedėjo ašaros. Įsikišau į ausis ausines ir užsileidau dainą Touch & Go - Life’s the Beach.

Daina mane pagydė. Pėsčiomis įveikiau apie 12 km iki namų ir grįžau nusiteikęs pakeisti visą pasaulį. Savo pasaulį.

Sekantis lūžis įvyko, kai grįžau iš užsienio ir susidūriau su problemomis studijose. Rinkau skolą vieną po kitos, galbūt pasiekiau skolų rekordą ir su manimi buvo ne vienas pokalbis, kad susiimčiau, antraip teks palikti universitetą. Aš pažadėjau, kad susiimsiu ir viską susitvarkysiu, nors tą akimirką netikėjau nė vienu savo žodžiu. Tiesiog neturėjau kur trauktis, neturėjau pinigų, sumokėti už mokslą, nenorėjau nuvilti savęs ir kitų, kurie manimi labiau netikėjo ir laukė nesėkmės, kad galėtų pasakyti “Taip ir maniau, kad taip bus, galėjai likti čia ir nevažiuoti į tą Vilnių”. Dabar ima juokas, prisiminus, kaip man rūpėjo kitų nuomonė apie save ir kad aš stengiausi ne dėl savęs, o dėl tėvų, žmonių iš šalies. Jaučiuosi jiems dėkingas, kad sugebėjau susikurti iliuziją, kad esu jiems svarbus ir taip įgyjau papildomos motyvacijos. Per vieną vasarą pasiruošiau 7 egzaminų perlaikymams ir susitvarkiau. Tą vasarą mane gelbėjo kita muzika - psytrance.

Tą akimirką iš galvos išmečiau visas problemas, užsidariau kambaryje, atsiribojau nuo pasaulio, pasiėmiau reikalingą medžiagą ir susidariau sistemingą planą, kaip mokysiuos, kaip pasikartosiu ir planas pavyko.

Paskutinis kartas, kuomet galėjau verkti, turėjo būti vakar, bet jis neįvyko.
Šįkart problemos kitos. Baigęs universitetą nusprendžiau pakeisti darbą ir išsikelti kartelį. Susiradau pareigas, kurių aš tai dienai nebuvau vertas, kaip ir atlyginimo, kurį gaudavau. Priėmiau situaciją tokią, kokia ji yra, stengdamasis įdėti visas įmanomas pastangas “užsikabinti” ir išlikti bent bandomąjį laikotarpį, kaupti patirtį ir tobulėti. Ilgai laukti nereikėjo, kuomet darbdavys pamatė, kad prašovė pasirinkdamas mane. Nuolat sulaukdavau kritikos, rimtų pokalbių apie tai, kad esu netinkamas ir susimąstyčiau apie galimybę išeiti. Tapau stebimas pro padidinamąjį stiklą. Stengiausi dirbti efektyviau, greičiau ir daugiau. To pasekoje per skubėjimą palikdavau klaidų, o kiekviena klaida buvo skaudi. Gyvenau įtampoje. Sulaukiau paskutinio įspėjimo dar prieš naujus metus. Ėmiau paslapčia ieškotis kito darbo. Vaikščiojau į darbo pokalbius vieną po kito. Tai buvo mano naujas planas - kai tik mane atleis iš darbo, sureaguoti ramiai ir pereiti į naują. Viskas vyko pagal planą. Praėjau keturis etapus, beliko sulaukti skambučio, kada ateiti pasirašyti sutarties.
Išaušo diena, kai vadovai mane pasikvietė pokalbiui. Žinojau, kad bus bandoma įtikinti mane, kad išeičiau savo noru ir atsisakyčiau keturženklės kompensacijos, kurią gaučiau, jei būčiau tiesiog išmestas. Nesijaučiau vertas tų pinigų, gerbiau savo darbdavį už tai, kad suteikė man progą dirbti su profesionalais ir įgijau daug patirties. Aš sustabdžiau vadovą, kuris taktiškai bandė prieiti prie reikalo:
- Aš jus suprantu. Esu dėkingas už viską, ką man davėte, parašysiu prašymą, kad išeinu savo noru
- Ką? Rimtai?
- Na, taip. Gi ne mažas vaikas esu. Suprantu jus. Jūs mokate pinigus, o aš turiu juos atidirbti, viskas paprasta
- Nu taip dar nėra buvę, nustebo vadovas
- Duosit man dvi savaites susirast darbą?
- Tai žinoma, galėsi anksčiau išeit

Didžiavausi savimi ir savo vadovais, kad puikiai išsprendėme šią situaciją. Jaučiausi euforijoje. Jaučiausi laisvas. Keistas jausmas, kai tave atleidžia iš darbo, tu parašai, kad išeini savo noru ir džiaugiesi. Galvoje sukosi įvairiausių minčių, bet į viską žiūrėjau optimistiškai, net gi buvo kilusi mintis nebeieškoti naujos darbovietės, o kurti savo arba tiesiog freelancinti kurį laiką.

Euforija baigėsi, kai žlugo planas, kurį buvau numatęs prieš naujus. Gavau neigiamą atsakymą, kad esu pernelyg universalus, bet netinkantis nė vienam jų projektui, todėl šiai dienai man nieko pasiūlyti negali. Padėkojau žmonėms už jų laiką, bet pajutau, kaip pabudo nerimas. Jeigu nesusirasiu darbo?! Ką tada? Grįžti į Panevėžį? Ir ką ten? Su kuo aš bendrausiu? Ką ten veikti? Prasidėjo paranoja ir galvojau apie blogiausius scenarijus, su kuriais gali susidurti bedarbis.

Nenuleidau rankų, siuntinėjau CV gal į 10 įmonių. Net gi nepraradau humoro jausmo ir į vieną įmonę nusiunčiau CV prirašęs pokštų ir įdėjęs pusnuogio foto su velnio ragais ir jie mane pakvietė į skype pokalbį, per kurį pasirodžiau kur kas rimtesnis ir tada sulaukiau kvietimo pabendrauti gyvai. Žinoma, pakvietė ne be priežasties, nes teko pasakoti apie savo patirtį, įgūdžius, tikslus, parodyti darbų pavyzdžius ir kodą, kurį rašau.

Vykau visiškai nenusiteikęs, neplauta galva, susivėlęs, subyrėjusia mašina, nusprogusiom kolonkėm, sėdynės nubarstytos pelenais, rankos drebėjo. Jei pas mane būtų atvykęs toks kandidatas, pirmiausia būčiau liepęs eit nusipraust ir susirast gyvenimą, o tik tada kalbėt. Atvykau ir mane pasitiko žmogus.

- O, sveiki, jūs tas pats, su kuriuo kalbėjom per skype?
- Taip
- Labai prajuokino jūsų nuotrauka ir patiko nuoširdus CV
Nežinojau ar jis tyčiojasi, ar kalba rimtai, bet vis tiek buvo gera ant širdies
Mes kalbėjome dvi valandas. Tiksliau jis nesustodamas pasakojo apie sistemą, su kuria man teks dirbti. Taip, mane priėmė į darbą, tai nusprendė vien iš skype interviu, o gyvas susitikimas realiai buvo tik finansinių detalių suderinimas ir supažindinimas su produktu. Radau geresnį darbą, nei turėjau prieš tai.

Negaliu patikėti, koks keistas ir įdomus tas gyvenimas: vieną dieną gyveni ir spindi, kitą nenori kišti nosies iš namų. Kaip koks gyvatnešys.

Na, kai dabar tas laikotarpis, kai man vėl sekasi ir nebereikia panikuoti, tai nesigirdamas, nesusireikšmindamas, kukliai pasidžiaugsiu, kad tokios dainos, kurią rasite žemiau, kuriamos apie tokius kaip aš

O čia džiaugsmo šokis :D

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Koks aš maladiec · Paaiškinimai · Rimtuolis