Pasakos suaugusiems. Arba Arba

I love bad bitches

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-17 · 4 komentarai

Klausau dainos su priedainiu I Love bad bitches - that’s my fucking problem. Tikriausiai, tai ne vienintelė mano problema, bet, matyt, ji tempia mane į priekį, žadina rytais ir kaskart praeinant pro prabangų automobilį padeda susimąstyti - come on, gal ir tu tokią įsigyk? Ai, negali, nes nereikia? Nereikia, nes neturi pinigų ar kad pernelyg užimtas? Kuo gi blet tu toks užimtas, dažai dangų? Tavo veikla achujenai naudinga visam pasauliui?

Sėdėjau prie kompo ir nusprendžiau, kad vis gi metas pavalgyti. Atsidaręs šaldytuvą neradau nieko įspūdingo. Parduotuvė dirba, bet aš tingiu net tingėti, kad į ją eičiau, picą užsakinėti irgi tingiu, nebent į namus ją atneštų ne bachūras, o mergina. Prisiminiau, kaip kartą į namus atėjo surašinėtoja, kuri surašinėja, kas gyvena, kokia religija ir t.t. Papasakosiu plačiau, tik pabaigsiu mintį apie šaltyvuvą. Atsidariau jį, žiūriu - vištienos ketvirtis, keptos bulvės, salotos. Bus rytui. Ko čia dar turim? O, silkės pakelis. Gali jį atsidaryti ir valgyti visą riebaluotą? Blet, kaip buitiškai ir šlykščiai atrodo. Kad ir koks užimtas būčiau, kad ir kaip beskubėčiau švaistyti gyvenimą, susiradau batono gabalą, atsipjoviau, užsidėjau tą silkę, bet vis tiek ne taip skaniai atrodo. Reikia dar pasistengti. Pjaustau citriną. Nulupu žievę. Suvalgau žievę. Citriną dedu ant batono. Bandau valgyti. Zjbs. Delikatesas, gardu, lenda, pasaka. Pagalvojau, kad ir gyvenime panašiai būna. Kam pistis per pirmą pasimatymą, kaip tą silkę? Gi galima sugaišti šiek tiek laiko ieškant batono (skirti dėmesio, nusivežti ant kokio Swedbank stogo ar į kokią kitokią banalią vietą), uždėti šiek tiek citrinos (įdėti pastangų, gražiau apsirengtį, pakalbėti) ir ta silkė nebus tik silkė, tai galbūt bus patiekalas, kurį dažniau norėsi valgyti. Ar gi dažnai aš valgau silkę? Nu, per Kalėdas ir kokius du kartus į metus nusiperku girtas, kai drebančiom rankom bet ką dedu į krepšį. Bet kai įdedi pastangų, susimąstai, kad ir dažniau taip galėtum…

Kartą manęs paklausė “ką tu manai apie vienos nakties nuotykius”? O ką aš galiu mąstyti? Negi imsiu ir sakysiu, kad man “tik duok, tik duok”. Ne. Pagalvojau, kiek man pačiam tai svarbu ir kokį vaidmenį mano gyvenime vaidina vienos nakties nuotykiai. Kažkodėl pirmiausia į galvą šovė trys žodžiai - laiaks, jausmai ir pinigai. Pavzydys, kurį sugebėjau išversti iš transcentinių minčių į padarų kalbą, tai toks: įsivaizduoji, kad gauni algą ir viską, pusę ar didelę dalį išleidi per vieną vakarą. Bet kur: prisiperki chuinių, prageri, grąžini skolas. Ryte matai, kad jei ne tiek daug, tai tikrai mažiau liko. Išvaistei daug savo biudžeto, daug pinigų, dėl kurių dirbai, aukojai savo laiką, savo mintis. Ar esi laimingas? Nebent jau tas seksas buvo achujenas ar moteris nepamirštama. Taigi, kas gi gyvenime nėra išleidęs daug pinigų vos tik gavęs algos? Tikriausiai, vos ne kiekvienas yra taip pasijautęs. Panašiai ir aš jaučiuos dėl vienos nakties nuotykių. Neplanuoju jų, sakau sau, kad reikia vengti tokių dalykų, nes paskui teks gailėtis, bet gaunas kaip gaunas, nes I love bad bitches, that’s my fucking problem.

Šiandien mačiau inteligentą vyrą: su kostiumu, tvarkingai apsikirpusį, švariai nuvalytais batais, marškiniais, kaklaraiščiu ir šalia jo sėdėjo raudonplaukė moteris. Ji karts nuo karto žavingai pažvelgdavo į kitus vyrus, bet net per atstumą matėsi jos visiškas atsidavimas vyrui. Jei jis kur eidavo, ji automatiškai stodavosi ir intuityviai buvo pasiruošusi sektį jį. Išėjau parūkyti, išėjo ir jie. Vengiau žvilgsnio, nors, kai susitikdavo mūsų akys, ji mane tiesiog rydavo. Taip rydavo, kad įsivaizdavau, jog jei žiotų, apžiotų visą ir dar būtų maža. Ji priėjo prie manęs.

- Labas, stebėjau tave, atrodai įdomus (šypsosi, ryja žvilgsniu, čiulpia akimis)

Jaučiausi labai nejaukiai. Dėl jos vyro. Tiesiog kaip vyras prieš vyrą, nebūčiau norėjęs, kad mano mergina, jei tokią turėčiau, užkalbintų kitus vyrus. Todėl nežinojau kaip elgtis - nutraukti pokalbį, kalbėti oficialiai ir ignoruojančiai ar bendrauti taip, kaip norisi. Pasirinkau pastarąjį variantą.

- Labas, stebėjau tave (žiūriu iš aukštai, valdingai)

- Mačiau…

- Kas čia per pakabukas pas tave?

- Tai kinrožė. Pažiūrėk, kaip atsidaro (rodo, kaip atsidaro), čia įsideda smilkalas ir galima vaikščioti ir skleisti kvapus

- Su feromonais, taip? Ir vilioti vyrus

- Taip. Aš taip ir darau. Man labai patinka

- Kodėl užkalbinai mane?

- Matai jį (rodo į vyrą) ?

- Matau, nedrąsiai atsakiau (jis žiūrėjo į mane, rūkė ir padrąsinamai linksėjo galva)

- Mes nusprendėme, kad norėtume paįvairinti gyvenimą. Mano vyrui patinka, kai aš myliuosi su kitu vyru, o jis negailestingai elgiasi su manimi… Nesuprask manęs klaidingai, bet… Ką manai? Gal norėtum pamėginti?

- Bandom…

I love bad bitches, that’s my fucking problem ;)

P.s. kaip pisau surašinėtoją, papasakosiu kitąkart

Rodyk draugams

Temos: Be temos

O kodėl nesidžiaugti?

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-08 · 1 komentaras

Stengiausi sugalvoti, kodėl santykiuose būna toks keistas jausmas, kuo pradžioje žiūri į žmogų kaip į sudievintą stabą, kurį garbini. Kiekvienas žingsnis prie jo, žvilsnis į jį ar bet koks prisilietimas atrodo kaip ritualas. Jaudiniesi, bet nori. Žiūri į žmogų ir jį myli tą akimirką. Negalvoji, kad jau kitą viskas pasikeis. Kodėl pradžioje būna tokia trauka, toks garbinimas, o vėliau gulėdamas lovoje girdi tik pilvo gurgimą, plaukų lako ar cigarečių dūmų kvapą? Kur pradingsta aistra, atsidavimas ir žavėjimasis?
Ne dėl ko kito, bet dažniausiai iš gero gyvenimo arba dėl savo kvailumo vyrai dairosi į kitas moteris, o moterys eina į kairę su svetimais. Pamėginau įsivaizduoti, kad būdamas atsidavęs moteriai, gulėdamas šalia jos švaria sąžine, galiu mintyse jos atvaizdą sukioti kaip gaublį, pasukti bet kuriuo kampu ir tyrinėti jį. Nužvelgti blakstienų kampučius, įžiūrėti kaleidoskopą akies obuolyje, matyti mažytes raukšeles veide, kurias sukelia jos šypsena. Kuomet sąžinė nebūna švari arba būnu susikoncentravęs ne ties viena, o keliomis moterimis, tuomet negaliu pastebėti smulkmenų ar nuskaityti žmogaus be klausimų. Pastebiu tik didelius objektus kaip krūtinė, užpakalis, kojos.
Kaip dažniausiai jaučiuosi nužiūrinėdamas svetimos moters figūrą? Draugai mėgsta išvadas pateikti vienu žodžiu - “pisčiau” arba “nepisčiau”. Man šis apibūdinimas nelabai patinka, nes dažnai apsigaunu. Pvz. su rūbais mergina atrodo seksuali ir patraukli, o be rūbų norisi tais rūbais aprengti ją iš naujo. Esu pastebėjęs, kad kiek turėjau rimtų santykių, vadinamų draugysčių, jos niekada neprasidėdavo susižavėjimu dėl figūros ar seksualių drabužių, visada užvaldydavo kažkoks velniškas jausmas, kad mes turim būti kartu ir viskas.
Dėl to ėjimo į kairę ir galvojimo apie kitas… Iš patirties supratau, kad jei yra žmogus, su kuriuo gera, į kurio akis gali žiūrėti be baimės likti nesuprastas, nesigėdydamas sakyti komplimentus ir nebijoti pasirodyti apsipilęs kava, apsitaškęs kebabo padažu ar nusikirpęs plikai plaukus - geriau su tokiu žmogum nežaisti. Tik atrodo, kad “nueisiu į kairę ir grįšiu - nieko nesuvoks”. Deja, net jeigu ir nesužinotų apie galima neištikimybę, net jei ir pats prisipažintum, liksi kvailiausias. Visai neseniai pastebėjau, kad prarandamas ne pasitikėjimas, charizma ar aistra, bet tas pažinimo jausmas. Tiesiog pats nebesugebi žiūrėti taip, kaip pradžioje sugebėdavai. Tai tarsi stiklas, kurį kaskart įskeli ir matai tik randus, kuriuos pats padarai. Vėliau tą stiklą išmeti, o kiti susirenka šukes, suklijuoja, nušveičia ir kai pamatai, kad tas tariamas stiklas vėl turi atvaizdą, grauži save, kodėl tu buvai tas, kuris jį skaldė, o ne taisė.
Turiu keletą keistų savybių. Pirmoji - tai žmogus “pochui” gyvenantis palapinėje. Tikriausiai visi žino anekdotą, kuomet per mišką ėjo “zapadlo”, laužė visų palapines ir iš jų ant jo rėkė žmonės. Bet iš vienos palapinės niekas nesuriko, net ją nuvertus. “Zapadlo” įlindus į vidų, pastebėjo, kad ten sėdi “Pochui” ir ramiu veidu į jį žiūri. Apgailėtinas sovietinis anekdotas, bet tikrai dažnai jaučiuosi kaip tas pochui. Nenoriu veltis į bereikšmes diskusijas, pabūnu durniaus vietoj, jei reikia. Sunkiausiai sutvardau emocijas, kuomet bendrauju su dirbtine arogancija apsikausčiusiais, neperkalbamais - viską žinančiais, kitus kritikuoti galinčiais, bet nemokančiais priimti kritikos, manęs nemėgstančiais dėl to, kad nemėgstu to, kas man nepatinka, kad nelendu į šikną ir nepritarinėju bet kam.
Kita savybė - perdėtas rūpestingumas. Jei tik pajuntu, kad man žmogus rūpi, imu su juo bendrauti kaip tėvas, reikalauju disciplinos, žodžio laikymosi ir pažadų tęsėjimo. Tampu rakštis subinėje ir jaučiuosi darantis gerą. Tuo tarpu, kai pats gyvenu chaose ir nemėgstu, kai kas nors kišasi į mano gyvenimą. Dar nemėgstu, kai manimi netiki ar nepasitiki. Tikriausiai čia mano achilo kulnas. Jeigu tai man nesvarbus žmogus - tuomet būsiu “Pochui” sėdintis palapinėje, bet jei svarbus - versiuos per galvą, kad pastebėtų, jog aš tikras, kad man rūpi. Toks mano elgesys sukelia nepasitikėjimą, leidžia manyti, jog aš jaunatviškas ir įpratęs viską gauti, o negavęs, kaip mažas vaikas lakstau iš paskos, nesugebėdamas pripažinti, jog esu neįdomus, nesu vertas to žmogaus pagarbos. Keista, bet ir man pačiam daug įdomesni tie žmonės, kurie sunkiau prisileidžia. Tuomet galiu būti kantrus, laukti ilgai, kiek reikės, bet kaip gyvatė kaupiu keršto nuodus, kuriais vis tiek išlieju savo nuoskaudą, įgeldamas pačiu tinkamiausiu metu.

Pabandžiau įsivaizduoti, kodėl kai kuriems atrodau kitoks ir svetimas. Mano gyvenimas tai būtų spalvota žaidimų aikštelės nuotrauka, o aš mažas berniukas, besisupantis ant sūpynių. Bet vienas. Šalia būtų kita nuotrauka - ta pati vieta, bet be spalvų arba su mažai jų. Ten supynės sulaužytos, vaikų daug, visi pikti, vienas kitam įrodinėja, kad yra labiau vertas suptis, nei kiti. Tuo tarpu, mažas berniukas iš spalvotos nuotraukos moja ranka vaikams iš pilkos nuotraukos ir kviečia juos pas save: “Nesipykite, ateikite pas mane, pasidalinsiu viskuo, ką turiu. Čia gražu ir šilta, bet aš vienas”. Vaikai matydami, kad ten tikrai gražu ir šilta, ir linksma, mano, kad tai pinklės, nes jis vienas, kad tai tik iliuzija ir spalvotas gyvenimas neegzistuoja.

Susireikšminęs gėriau kavą ir bandžiau įsivaizduoti, ką daryčiau, jei žinočiau, kad kitą dieną bus pasaulio pabaiga. Tie, kas mane pažįsta paviršutiniškai, tikriausiai manytų, kad pisčiau viską, kas juda. Kas mane yra sutikę keletą kartų, manytų, kad eičiau per pasaulį ir pasakočiau visiems savo istorijas, koks mano gyvenimas įdomus, o koks kitų šūdinas. Hm. Iš tikro, tai aš nieko nedaryčiau, nes mano sąžinė būtų labai švari ir siela rami. Žinočiau, kad šiame gyvenime pasinaudojau beveik visomis galimybėmis, kuriomis galėjau, gyvenau kaip norėjau. Aišku, kiekvieno gyvenimas skirtingas ir kiekvieno galimybės kitokios. Jas galima matuoti materialiais turtais, dvasinėm vertybėm ar centimetrais, liniuotę pridėjus prie kiaušinių. Visada rasi geresnių, bet jei nelyginant savęs su kitais, o tik save koks esi, su savim, kokį įsivaizdavai būdamas mažas, tai turiu pripažinti, maniau, jog būsiu daug prastesnis, kad būsiu įbaugintas, bijosiu reikšti savo nuomonę, vaikščiosiu, trankysiu per petį “kietiems” ir stengsiuos surasti vietą po saule “normalių” žmonių pasaulyje. Laimei, kažkas nušvietė mane.

Stebėčiau žmones besineriančius iš kailio. Jei tikrai visi žinotų, kad kitą dieną būtų pasaulio pabaiga, norėčiau matyti tuos veidus žmonių, kurie paskutinį savo gyvenimo laiką skirtų banko apiplėšimui ir nežinotų, ką daryti su pavogtais pinigais. Norėčiau paspausti ranką visiems per gyvenimą sutiktiems tikriems žmonėms, su kuriais suvaidinome vieną geriausią teatro partiją, nusiimtume kaukes ir likusias akimirkas tiesiog tylėtume, nekeldami panikos dėl to, kad nespėjome kažko nuveikti, nebuvome pakankamai pripažinti ar įvertinti.

Viena pažįstama rašytoja yra man įsakiusi kas vakarą parašyti bent po lapą minčių, bet kai nėra noro, tai verst nevertęs, nesirašo, nors tu ką… Antrą nakties nelabai prigliaudysi rimtų temų. Bent jau prisiverčiau rašyti po ilgos pertraukos, šiandien turėjau labai maloniai motyvuojančią situaciją, todėl stengiuosi reaguoti ramiai ir mėgautis ja. Pabaigai dalinuosi žavia mintimi iš filmo Shameless:
“Tokia ta paaugliška tiesa - paragavai pimpalo ir išprotėjai”, tarė tėvas dukrai

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Pezalai apie meilę · Rimtuolis

Šv. Valentino diena

parašė: Rosenkreuzer · 2014-02-14 · 1 komentaras

Vakar parašiau įrašą apie Valentino dieną. Rašiau kandžiai, prisikabindamas prie žmonių, kurie švenčia šią dieną. Iš tiesų, tik šiandien susimąsčiau, kad galėjau pasielgti labai vaikiškai. Yra žmonių, kurie visus metus laukia vienos ar kitos šventės, nes kiekvienas skirtingas. Pavyzdžiui, kiek daug vyrų nori pasipiršti moteriai per “meilės” dieną? Kiek vaikų negali savo tėvams pasakyti, kad juos myli, situacija: tėvas žiūri teliką, sūnus didžiuojasi savo tėvu, kuris taip vyriškai ir dėmesingai sugeba žiūrėti televizorių. Jo tėvas sugeba tai daryti žymiai geriau nei bet kuris kitas tėvas, nes tai jo tėvas!
- Tėti, aš tave myliu
- Eik ruošt namų darbų

Šis įrašas yra vakarykščio papildymas. Rašiau, kad dabartinis šventimas dažnai neatitinka istorinės prasmės, dėl ko buvo sugalvota ši šventė. Na, aš esu teisus, bet šiandien, kai rašau blaivas, galvoju apie kitus dalykus - nebūtina visur įsigilinti iki galo ir būti griežtam. Jei mąstyčiau tik taip, kaip mąsčiau vakar, tai šiandien būčiau išmetęs iš Facebooko draugų visus, kurie mane pasveikino, įskaitant ir mano paną. Ar gi tai būtų protingas žingsnis? Arba, jei būtų paskambinus “baba”, kuri man paskambina kartą į du metus ir būtų tariusi:
- Labas, anūkėli, sveikinu tave su Valentino diena
O aš jai būčiau puolęs įrodinėti, kad tai šventė skirta kvailiams:
- Oi, nešvenčiu aš tokių švenčių, neskambink man be reikalo
Močiutė pirmiausia nuliūstų, tada nusiviltų manimi, dar labiau atitoltume, kava, kurią man padaro, nebebūtų tokia skani ir šiaip susimąstytų “kas jam pasidarė, gal pist negavęs?”

Taigi, kiekvieną sveikinimą, kokia proga bebūtų, nusprendžiau priimti, nes vis gi, žmogus mane prisimena ir dar paskambina.

Na, bet aš negaliu būti geras. Kaip pagrindinį filmo “Clockwork Orange” veikėją Alex nuo klasikinės muzikos apima demoniška nuotaika ir jis nori ieškoti teisybės, kenkti ir ištvirkauti, taip pat mane veikia ir rašymas. Negaliu neišsakyti kritikos tam, kas man nepatinka. Šiandien grupėje Noriu, bet neturiu su kuo ne vienas vyras sveikino moteris su “jų” diena. Pirmiausia pamaniau, kad jis išvykęs į užsieny ir jo fabrike nėra kalendoriaus, todėl sumaišė kovo 8 - ąją su Valentino diena. Tada pamačiau jo argumentą, kad merginos daug labiau nei vyrai išgyvena šią šventę būdamos vienos. Na, tokioms merginoms, kad neliūdėtų, pasiūlyčiau paskaityti mano vakarykštį įrašą, pasidomėti pačia Valentino dienos prasme ir neliūdėti. Nes, kokia šventė bebuvus, ji turi teikti teigiamas emocijas, o ne liūdesį. Bent jau ne tau ;)

Iki šios vietos pateikiau viską taip, tarsi, per naktį man kažkas nutiko, kas ištirpdė mano širdį ir tapau geras, pradėjau suprasti kvailius (labai sąlyginas žodis, nes iš dalies ir aš dažnai save pateikiu kaip kvailį ir iš tiesų galiu save pristatyti kaip kvailį, nes turiu keletą aplinkybių: 1. Kvailiams sekasi (man sekasi), 2. Dažnai patenku į kvailių sūkurį (su kuo susidėsi, toks pats patapsi) , bet įžanga buvo tik tam, kad parodyčiau, jog nesu kategoriškas ir žvelgiu tik iš vienos pusės.

Noriu papasakoti patį žaviausią šv. Valentino dienos epizodą iš savo gyvenimo. Dar gyvenau kitame mieste ir susipažinau su viena mergina, kuri buvo sportininkė, dalyvavo savo sporto šakos rungtynėse, turnyruose nuolat užimdavo arba pirmą, arba antrą vietą. Aš tuo metu buvau visiškai vidutinis, niekuo neišsiskiriantis vaikinas, todėl ją dievinau. Ji man buvo autoritetas visose srityse - man patiko jūs kūnas, jos plaukai ir nugalėtojo charakteris. Ji visada džiaugdavosi, į visus iššūkius, išbandymus ir problemas žiūrėdavo taip, kad pačios problemos jos išsigąsdavo. Mes susitikinėjome mėnesį, bet nebuvo sekso ar net rimtų paišdykavimų. Nenorėjau skubinti įvykių eigos, kad nesugadinčiau situacijos. Į ją žiūrėjau labai rimtai, norėjau, kad būtūme rimta sportininkų pora ir užkariautume pasaulį. Aš ėmiau tobulėti, sporto salėje ariau kaip beprots, nejaučiau nuovargio, norėjau tik rezultatų ir būti geras. Norėjau rimtų santykių.

Na, gyvenime neužtenka tik norėti. Kadangi ji buvo nugalėtoja, su čempionišku charakteriu, tai gaudavo visko, ko norėdavo. Panašu, ko ji norėjo nebuvo vien sportas ir pergalės. Jai dar patiko ir vyrai. Kartą gavau laišką iš draugo, kurio šiaip negerbiau. Laikiau jį nepatikimu. Jis man prisipažino, kad mano mergina su juo flirtuoja, parodė visus susirašinėjimus. Ji jam siuntė savo erotines nuotraukas ir sakė, kad jo nori. Šioje situacijoje buvau kaltas aš pats, nes jos nepisau. Tiesiog santykiuose gerai neskubėti, bet kai visiškai uždelsi ir apsimeti ponu “kuriam nereikia pystis”, tampi nuobodus ir žmogus ieško alternatyvų. Paklausiau draugo ar ją piso. Atsakė, kad ne, bet labai norėtų, bet to nedaro, nes pernelyg gerbia mane.

Aš tapau šaltas, bet su ja bendravimo nenutraukiau. Teko užšaldyti jausmus ir veikti protu. Galėjau išsiskirti tą pačią dieną, bet galėjau pasielgti neapgalvotai - gal draugas melavo, norėdamas mus supykdyti? Bet kokiu atveju, mergina parodė, kad yra nepatikima, todėl nenorėjau kurti rimtesnių santykių. Beet. Kam kurti rimtus santykius, kai galima… pystis?!!! Juk aš tai dienai nebūčiau radęs nieko geresnio. Galėjau išpisti ir palikti! Štai kur tikro vyro mąstymas… Deja, pamaniau, kad būtų visiškai pasenusi taktika ir pasielgčiau kaip asilo galva. Arba kita jo kūno dalis, nes, tarp kitko, pas asilą panašiai kaip pas arklį. Gerai, nebejuokauju.

Jos gimtadienis vasario 14 dieną. Sausio keturioliktą pakviečiau susitikti gražiausioje miesto vietoje - senvagėje. Ten, kaip tuo metu buvo įprasta, pasiūliau draugauti. Dabar tokiais dalykais niekas neužsiima, tiesiog būna kartu ir tiek. Na, tuo metu mano jaunai sielai norėjosi kažkokio statuso patvirtinimo, kad aš ir kiti žinotų, jog mes kartu. Ji sutiko, apsidžiaugė. Mėnesį laiko turėjome daug bendros veiklos, ji tapo labai šilta, nuoširdi, o aš išlikau šaltas ir ramus. Atsirado du nauji žmonės. Ji - galbūt tikroji, bet aš - ne. Jaučiau, kad tokia taktika žymiai geresnė, aš jai iš tikro patikau, buvo daugybė progų pasimylėti, ji bet kokiai progai pasitaikius norėdavo pačiupti už bybio, ištraukti jį lauk ir išjodinėti mane kaip arabišką žirgą, bet aš laikiausi…

Kartais susitikdavau su draugu, jis pasakė, kad ji vis dar su juo bendrauja, vis dar atsiunčia nuotraukų, bet ne erotinių. Jis išsidavė, kad nesusilaikė ir siūlė jai pas save pažiūrėti filmą, bet iš pagarbos man ji nesutiko, bet norėtų.

Mane tai iš dalies tenkino, bet negalėjau susitaikyti su mintimi, kad apie mane, apie mūsų santykius ji šneka su kitu ir dar su juo flirtuoja. Taigi, aš ruošiausi lemiamam šturmui, įtampa augo panašiai, kaip dabar Ukrainoje, kuomet vasario 16d baigis jų Prezidento nurodymas išsisiskirstyti protestuotojams per 15 dienų.

Atėjo lemtinga diena - vasario 14: šv. Valentino diena, mėnesio draugystės proga, jos gimtadienis… Ji gyveno su mama, kuri tą dieną išvyko specialiai, kad galėtume būti dviese. Nupirkau jai prabangius moteriškus kvepalus, pinigų turėjau daug, užsidirbdavau programuodamas, tai nebuvo gaila. Gėlių nepirkau, nes jas įteikiu tik tada, kai žmogui ką nors jaučiu gero. Atvykęs į namus radau ją labai gražiai pasipuošusią. Didelė sportiška, kieta krūtinė tiesiog virto iš palaidinės ir kreipėsi į mane:
- Nusiauk batus, mesk nachui tuos kvepalus, numesk striukę, sudraskyk savo ir jos rūbus irrrrr pirmyyyyn!
Dovanos neteikiau. Pasisveikinau, prisėdau prie stalo, kuris buvo didelis ir nugrautas daugybe gėrybių, kurias vėliau valgė jos gimtadienio svečiai, nes ji buvo suplanavusi taip, kad pirma susitinkame mes, “apsiforminam” ir tada suguža sveteliai. Mes pavalgėm, išgėrėm, aš ją pasveikinau su gimtadieniu ir pasakiau, kad palieku. Palinkėjau gerų rezultatų sporte, sėkmės gyvenime. Pirmąkart mačiau taip gražiai verkiančią moterį.

Ramia sąžine nuvykau sportuoti. Vakare susitikau su tuo draugu, kurį minėjau, centriniame “Čiliake” gėrėm po bokalą ir mūsų pokalbį teko atidėti, nes mano draugą pasiekė žinutė:

- Sveikas, man labai liūdna, ar galėtum atvykti pas mane?

Aš jam pats daviau gandonų, paspaudžiau ranką ir palinkėjau sėkmės:

- Ačiū, kad dalyvavai šiame procese, tu padarei viską, ką galėjai, geros šv. Valentino dienos

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Koks aš maladiec · Pezalai apie meilę · Psichodelika · Šizo