Pasakos suaugusiems. Arba Arba

**********jos industrija jo nekenčia! Turi tai pamatyti!

parašė: Rosenkreuzer · 2016-02-18 · 4 komentarai

Sapnavau, kad nusprendžiau mokytis gaminti.
O mokytis nusprendžiau iš HD klipų.
O HD klipai - mokami.
O pinigų gaila. O gal ir nėra.
HD klipams tai tikrai ne.

Mokami HD klipai turi trailerį, nemokamą.
Traileris trumpai parodo pačią esmę.
Parodoma esmė be preliudijų ir detalių.
Traileryje matai, kaip išpakuoja sūrį, kaip padeda
and tarkos ir tarkuoja, ir tarkuoja.

Paskui matai sutarkuotą sūrį.
Pabaigoje parodo, kaip suvalgo sūrį ir apsilaižo.
Man užtenka trailerio, kad išmokčiau, todėl neperku HD klipo.
Kulinarijos filmų industrija manęs nekenčia.

Rodyk draugams

Temos: beprasmybė · biški išminties

Kai reikalingas pagrindas

parašė: Rosenkreuzer · 2015-09-08 · 1 komentaras

Kartais būna atsakyti į klausimą ar tau patinka vienas ar kitas dalykas. Pavyzdžiui, jei savęs paklausčiau, kas labiau patinka, šunys ar katės, negalėčiau atsakyti. Užknisa, kai žmogus vedžioja šunį, o jis ant manęs labai smarkiai loja, bando išsiveržti ir sudraskyti, o šeimininkas, įsikibęs dviejomis rankomis, sulenkęs kelius ir atsilošęs atgal bando tą šunį sutramdyti. Tada atrodo, kad niekada nenori turėti šuns, nes tą akimirką jis sukėlė neigiamas emocijas. Bet praėjus šiek tiek laiko, supranti, kad pats norėtum turėti šunį, kuris būtų sargus, kurio, reikalui esant, bijotų kiti, o tu ne. Kai įsivaizduoju piktą, šunį ir palyginu jį su geru, kurį visi nori glostyti, tai piktas atrodo geras, o tas geras - nerimtas. Sąvokos susipina. Piktas šuo - kitiems blogas, o tau geras, nes tave saugo. Geras šuo visiems - blogas tau, nes jei vagys vogs tavo dviratį, geras šunelis jiems kojas palaižys. Viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi.

O, jei kalbant apie katinus, tai labiausiai nepatinka jų kvapas. Nelaikantiems pačių, patalpos, kuriose laikomi katinai smirdi lygiai taip pat, kaip nerūkantiems rūkaliai ar patalpos, kuriose rūkoma. Dar katinai dažnai būna arogantiški, nesileidžia glostomi, piktai murkia, ir kartais apdrasko. Dažnai nieko neveikia. Jei miesto katinas - gauna maisto, jei kaimo - praalkęs pasipeliauja. Ar gi ne geras gyvenimas? Daro ką nori, tikri vienišiai, gyvena pagal save, arogantiški. Gal katinų nemėgstantys dėl to jų ir nemėgsta, kad patys taip norėtų gyventi?

Pagalvojęs apie augintinius, supratau, kad neturiu konkrečios nuomonės apie juos. Be jų - gerai, su jais, manau, irgi išgyvenčiau. Bet nėra tikro taip ar ne. Panašiai ir su religija. Dažnai mąstau apie tikinčiuosius, apie fanatikus ir apie ateitus. Manau, daugelis ateistų vis tiek paprašo Dievo pagalbos, kai pakliūna į bėda. Kartais patys to nesuvokdami, pvz. Grįžta po klubo girtas namo ir sako “sau”: prašau, kad raktai būtų kišenėje. Apie fanatikus nenoriu nieko šnekėti, bet tokių pilna rytuose, dėl kurių dabar plūsta pabėgėlių srautai į Europą. Manau, jais pasinaudojo, išplovė smegenis, prisidengdami religija. Pats religijos niekada nesureikšmindavau, pernelyg nesigilinau į krikštą, pirmąją komuniją ar sekramentus. Net nežinau, ar šie žodžiai rašomi iš didžiosios ar ne. Eidavau sekmadieniais į bažnyčią, bet pamokslų arba neišklausydavau, arba žiovaudavau, arba išgirdęs iškart užmiršdavau. Kartais ir pats skaitydavau skaitinius bažnyčioje. Geras jausmas, tada jautiesi rimtas, keičiantis į gerą pusę, nors nieko blogo nepadaręs. Tai laikais, blogiausia, ką galėdavau padaryti, tai gauti kokį septynetą ar grįžti namo keliasdešimt minučių po devynių. Bet vis tiek jausdavau kaltės jausmą ir į bažnyčią eidavau, ir išpažintį atlikdavau. Būdavo gėda, o dabar ima juokas, prisimenant, kai prie kunigo klausyklos sakau nuodėmes ir atsistojęs matau, kad kiti, laukę eilėje, viską girdėjo. Klausytis kito nuodėmių man atrodo taip pat žema, kaip žiūrėti į kito žmogaus piniginę, kai jis ją pradaro, ar stebėti bankomato ekraną, kai žmogus tikrinasi sąskaitą, ar žiūrėti, kaip suveda kodą, bar atsiskaitydamas kortele. Šie dalykai man TABU. Nors daug juokauju apie nepadorius dalykus, bet pinigai, kitų nuosavybė - man kažkoks amžinas kompleksas. Jei darydavome tūsą ir rinkdavome pinigus už patalpų nuomą, aš visada atsisakydavau, nes man būdavo gėda prašyti pinigų. Keista.

Todėl dar vienas dalykas, apie kurį galvoju taip pat dažnai, kaip ir apie religiją - tai pinigai ir pinigų turintys žmonės. Pavyzdžiui, kai aš neturiu pinigų, tai jaučiuosi saugus. Atrodo parodoksalu, bet taip jau yra. Kai turiu, bijau, kad išleisiu, pamesiu, bijau to jausmo, kai jų nebeturėsiu. Nors esu buvęs ir tokioje, ir tokioje situacijoje, bet pats išsigalvoju baimę. Žinau vieną pavyzdį, kai Jav žmogus laimėjo nemažai milijonų, dalį jų investavo į nekilnojamajį turtą ir kritus rinkos kainoms, neteko pusės savo milijonų. Bet jam dar liko pusė. Milijonų, ne milijono. Tu milijonų buvo “n”. Bet jis nusižudė. Pagalvoju, ar norėčiau būti turtingas ir kaip elgčiaus. Lengva kalbėti, kai neturi. Gal viską laikyčiau kojinėj, gal išdalinčiau, nes pažįstami supultų kaip skėriai “pasiskolinti”, bet šią akimirką galvoju, kad geriausia, ką galėčiau su jais nuveikti - tai nieko. Tiesiog dirbti įprastą darbą, valgyti toje pačioje kavinėje ar valgykloje, turėčiau juodai dienai ir nesireklamuočiau. Hm. Kažkur buvau girdėjęs tokią pinigų paskirtį. Garantuoju, kad tai ne mano žodžiai. Garantuoju, kad padejuotų kas nors ir duočiau krūvą, kad pribėręs sakyčiau - statau visam barui, kad po kokio pusmečio vis tiek nusipirkčiau kažkokią geresnę mašiną. Garantuoju, kad, jei laimėčiau loterijoje, labai greitai ištaškyčiau viską, nes, ką lengvai uždirbau - šiuo atveju išlošiau, to nesaugai. Kaip vaikai nevertina, ką gauna iš tėvų. Dažnai vaikai dejuoja, kad tėvai neduoda pinigų, kad ji nori gauti pinigų rūbams, pramogoms ar pietums į mokyklą, turi kažką padėti. Vaikams atrodo, kad tėvai yra jų didžiausi priešai. Vieni supranta, kad tėvai tik norėjo juos užgrūdinti, paskiepyti prieš pradedant gyventi šūdinąjį gyvenimą, kai pradžioje gali tekti pabristi ir nebijoti, o vėliau, jau rinktis paties - plaukti į tolius ar likti šūduose, o kiti taip ir nesupranta - pjaunasi.

Taip pat pastebėjau, kad tėvai yra linkę spręsti, kurie jų vaikų draugai yra geriečiai, o kurie blogiečiai. Dažnai tai daro klysdami, nes dauguma vaikų - vaidmainiai, o juos išmoko to ne kas kitas, o suaugusieji. Todėl vaikai moka apsimesti prie draugų tėvų gerais, o tie, kas tikri, kelia įtarimą ir tėvai nori drausti savo vaikams bendrauti su tais, kurie iš tikro yra jų draugai ir nepaliks bėdoje. Labai geras pasakymas, kurį sugalvojo ne kas kitas, o aš pats - žmonės gyvena pagal Dievo taisykles ir jų gyvenimas priklauso jam, bet pramogauja su velniu.

Kodėl žmonės netiki Dievu? Todėl, kad technologijos sparčiai juda į priekį. Todėl, kad žmonės nėra kvaili. Jie tiki tuo, ką galima pamatyti, apskaičiuoti, įrodyti. Mokslas galingas ir tikslus. Mokslas sukuria ginklus, navigacines sistemas, lėktuvus, raketas, žmonės skrenda į kosmosą, dirba prie kompiuterio. Žmonės ne tik neb kvaili, bet ir nebe naivūs.

O religija? Kaip galima tikėti Dievu, kai jo niekas nemato? Kaip gali būti Dievas teisingas, kai tau padeda surasti raktus, kai juos pameti, o leidžia girtam seniui vairuojant automobilį nutrenkti tris vaikus? Taigi, Dievas nerodo jokių argumentų, nedaro jokių stebuklų ir nevaikšto tarp žmonių sakydamas: Štai, aš Dievas, pasirodžiau, dabar tikėkime! Gerai, turiu lėkti, dar laukia susitikimas Indijoje, Niujorke ir Tokijuje. Tai būtų kvaila. Būtų kvaila, jei jis mėgintų įrodyti tiems, kas juo netikėjo. O ar reikia įrodymų tiems, kas tiki? Taigi, manau, religija yra geras dalykas, nes ji priima tikrumą. Arba tu tiki, arba netiki. Gal niekada ir nesužinosi, klydai ar ne, bet tau nereikia Dievui nieko įrodinėti ir nieko jis tau neprivalo įrodyti.

O, kaip yra su pinigais? Įsivaizduokite, vyksta konferencija, kurioje kalbą sako išmintingas žmogus, kuris gyvena miške ir žmonėm pasakoja, kaip klaidingai jie gyvena. Kad jų širdyse ir galvose vien skaičiai, planai, atsakomybė, pareiga ir skubėjimas. Kad tikrasis gyvenimas - tai gamtoje, džiunglėse. Kad pirmosios civilizacijos “spakainiai” sau gyvena, kaip gyveno tūkstančius metų, o šiuolaikiniai žmonės savo mokslą pritaikytų tam, kad save išnaikintų. Auditorija nušvilptų tokį žmogų arba jam praskeltų galvą, sakydami:
- Kas tu toks? Ką tu pasiekęs? Tu bomžas iš miško.

Bet, jei prieš tam žmogui sakant kalbą, būtų parodytas filmukas, kaip jis valdo kelias telekomunikacijų bendroves Indijoje ar Meksikoje , turi deimantų kasyklą Pietų Afrikos Respublikoje ir kelis gamtinių dujų gręžinius, tai į jo kalbas būtų atsižvelgta kitaip. Tie patys racionalūs žmonės, tie patys mokslo, bet ne jausmo pranašai būtų parsidavėliai, pardavę save, patikėdami juo dėl to, kad jis turtingas ir kažko pasiekęs.

Todėl, manau, prie visų religinių knygų tikrai buvo prisilietę geri marketingo specialistai arba žmonės gerai išmanantys neurolingvistiką, nes jie atsirenka ne nuperkamus parsidavėlius, o tikruolius. Na, o tikruoliui jau ne gėda susimokėti už tokį statusą ir paaukoti vardan tikėjimo.

Rodyk draugams

Temos: Psichodelika

Bet kodėl?

parašė: Rosenkreuzer · 2014-09-22 · 4 komentarai

Buvau labai smalsus ir norėjau viską žinoti. Mėgau ginčytis, per pamokas kalbėdavau nepakėlęs rankos, neišklausydavau ir pertraukdavau kitus. Smalsumas užgeso. Nugirdau labai daug dalykų, kurių negaliu niekam pasakoti, sužinojau daug istorijų, kurių geriau būčiau nežinojęs. Dabar slapčiausias mintis aptariu tik būdamas vienas. Nedrąsiai pamąstau, pagalvoju ar čia legalu taip galvoti, ar nusikaltimas. Pavyzdžiui galvoju, ar kada nors bus žmonės baudžiami už tai, kad žudo sapne? Jeigu sapne ar mintyse ką nors supjaustai benzo pjūklu ar pasmaugi, tai nieko baisaus. Arba mintyse. Susigalvoja žmogus priežasčių, suserga paranoja ir paskui mintyse visus žudo. Kai mintys, virtualus pasaulis, pasąmonė susipina su realybe, nebesuvokia, kas išgalvota, kas tikra ir ima tai daryti realiai. Realūs to pavyzdžiai - tai du baisiausi dalykai, nuo kurių kenčia paprasti, niekuo dėti žmonės, tai karas ir pms.

Tarkime, pastaruoju metu vyksta karas, net gi ne vienas. Vyksta tokių karų, apie kuriuos mes gal net nežinome, nes gal nereikia, kad žinotume. Kas iš to, kad žinosime? Ar pakeisime ką nors? Štai ir atsakymas, kodėl mano smalsumas tapo apribotas. Mėgstu sąmokslo teorijas ir mąstyti kitaip. Žiniasklaida nupiešus paveikslą, kad kilimai ant sienos žudo brolius, grobia jų žemes. Tai akivaizdu, bet aš linkęs manyti, kad ne vien kilimai čia dėti. Pavyzdžiui, tik išsitiesė kilimas ant užgrobtų žemių, žiniasklaida ėmė akcentuoti konfliktą rytuose, kad paskirstytų dėmesį. Rytai toli, mums atrodo, kad mūsų tai neliečia, kad čia kitokia religija, kultūra ir mes esam ramūs. Kad į viską galime žiūrėti pro žiūronus, ciniškai aptarinėti, koks rezultatas kare, kas pirmauja, kokie koeficientai. Nesvarbu, kad žūsta žmonės. Rimtai, nesvarbu. Kažkam tai nesvarbu, nes jiems tai kaip žaidimas, kaip iliuzija ar sapnas, kuriame jie gali pjaustyti benzo pjūklais žmones, pasiųsti kitus, kad tai darytų už juos. Taigi, jeigu kilimai dabar padėtų sutramdyti agresorių Rytuose, jie tarsi padarytų gerą darbą, prieš tai padarę ir blogą ir žmonės turėtų užmiršti apie jų užgrobtas broliškas žemes. Manau, kad vyksta slapti susitarimai tarp kilimo ir kažko, kas nieko prieš bananus. Vyksta karas, bauginami žmonės, sklinda paranoja ir propaganda. Kai du pešasi, laimi trečias. Šiuo atveju mažai kas laimi, o pralaimi visi ligi vieno. Mažos valstybės priverstos ieškoti užnugario ir ginkluotis. Išleidžiamos milžiniškos sumos gynybai, kai tuo tarpu, būtų galima investuoti į inovacijas, technologijas ir švietimą. Sustoja laikas, turime laukti, kol viskas nurims, kol kažkas pažais, išžūdys, įrodys sau, kad yra neliečiamas, kai bus padaryti milžiniški nuostoliai, išnaudotos galybės resursų, tada  galėsime mąstyti apie švietimą. Jeigu nebūtų karinių konfliktų, būtų korupcija ir stabdymas iš vidaus. Kažkam karas į naudą. Pvz. šalis, kurią dabar puola kilimas - tapo vieninga, žmonės, kaip patys didžiausi didvyriai eina pasirengę mirti už savo šalį, už šeimą ir tikėjimą. Tokius dalykus esu matęs tik per filmus apie partizanus ar skaitęs istorijos vadovėliuose, kuriuose aprašyti beveik 500 metų senumo įvykiai, kur kas antras herojus.

Mūsų šalyje yra likę daugybę skudurinio kilimo gabalų nuo senų laikų, kurie sako, kad mes laižome užpakalį bezdžionei ir vieną dieną ateis kilimas ir mus visus išdulkins į tolimus šaltus kraštus. Kaip tiems skudurams apsiverčia liežuvis to linkėti žmonėms? Kodėl? Juk jie patys savo noru čia gyvena, bet kada galėtų prisikalti kilimą ir grįžti prie savo šaknų. Jeigu didelis kilimas užgultų mus, ar neužgultų jų?

Didžiausia mano yda, kurią galėčiau pasakyti kunigui nuėjęs išpažinties - skaitau internetinius komentarus. Sugaištu begalę laiko matydamas, kaip žmonės ieško kvailesnių už save.

Be karo žaidimų ir kovojimo prieš savo prigimtį, įžvelgiau ir kitų problemų. Gyvendamas šalyje, kurioje užaugo (norėčiau sakyti gimė, bet neišeina), atiduodamas visas jėgas, kad gautų duonos ir alaus prie jos, uždirbdamas padorų atlyginimą, išsilavinęs pilietis, užsienio šalyje būtų vertinamas atsargiai. Užsienyje bedarbiai gauna pašalpas didesnes už mūsų padorius žmones. Ką reikėtų daryti, kad būtum geresnis už juos? Pirma, nenorėti būti geresniu, nes pripažinsi, kad esi prastesnis už nieko neveikiantį ir pūvantį žmogų. Aš, kai susiduriu su žmogumi, kuris bando mane nuvertinti dėl amžiaus ar dėl to, kad uždirba penkiaženklius skaičius per metus, perorientuoju savo vertybes. Pirmiausia, nelaikau jo kvailesniu už save, stengiuosi nepasiduoti pykčiui, nepavydėti, nesistengti jam įrodyti, kad jis nėra geresnis ar prastesnis už mane, nemanau, kad jam reikia pagalbos ar kad galėčiau iš jo gauti naudos. Faktas, kad jis turtingas ir bendrauja su manimi man reiškia, kad jis toks pat žmogus, kuris nori pasipasakoti kažkam, kas turi mažiau, kad bent akimirką pasijaustų svarbus ir ypatingas. Bet kodėl? Kodėl turėčiau būti tas, kuriam rūpi jo ambicijos? Kad ir kiek jis beuždirbtų, kiek geras ar kompleksuotas jaustųsi, niekas nenubaus, jei pjaustysi jį į gabalus sapne, galvą apsuksi žemyn į žemę, o nupjautas kojas padėsi šalia rankų. Sapne, žinoma. Kur nebaudžiama.

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · Psichodelika · Šizo