Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Granatos live. Gal kas rado juodą apsiaustą?

parašė: Rosenkreuzer · 2014-08-04 · 12 komentarai

Jau buvau atsisakęs mados aprašinėti festivalius, nes po kai kurių mano rašinių, tapdavau nepageidaujamas, kai kuriuose renginiuose. Rašymas, emocija ir prisiminimai, kuriuos išgyvenu yra daug svarbiau už apyrankę, kuri lieka. Granatos man buvo festivalinę pilnametystę simbolizuojantis - aštuonioliktasis festivalis. Pirmą festą gyvenime aplankiau 2007m Vokietijoje (Loveparade - Love is everywhere). Ne visų festivalių apyrankes yra pavykę išsaugoti, bet iš visų yra likę prisiminimai. Žemiau pateikiu foto su didžiąja dalimi apyrankių.

Kiekvienas festivalis man kaip gimtadienis, kurį kasmet švenčiu po keletą kartų. Gimtadienį gali švęsti klube, gali gamtoj. Gali su savo chebra, gali su nepažįstamais. Kai turi tiek daug gimtadienių, nežinai, kas tiksliai tau patinka. Todėl į bet kurį festivalį važiuoju visiškai nieko nesitikėdamas ir visada susikuriu gerą nuotaiką, kuria dalinuosi su kitais. Šį savaitgalį turėjau rinktis iš šių festivalių: idėjinis - Yaga, sukomercintas Galapagai ir visiškai komercinis - Granatos. Aš, undergroundo tėvas, pasirinkau Granatas. Tiesiog, paprašė draugas, kad palaikyčiau jam kompaniją, nes jis vyks su dar trimis panomis ir jeigu būtų nuobodu, bus su manimi. Pagalvojau, kodėl ne? Kiek galima trankytis po miškus? Reikia gi pabūti ir su paprastais žmonėm, paklausyti popso, kur per radiją groja. Ir šiaip, festivaliuose aš nuolat darau performansus - ar tai skaitau žmonėm iš delnų, ar pasiūlau surišti, ar pasakoju ištraukas iš savo neparašytos knygos arba tiesiog vaikštau su juodu apsiaustu ir nieko nesakau. Reiveriai pripratę prie mano performansų ir jų tai nė kiek nestebina, o kai jų nestebina, tai ir man pačiam yra mažai azarto tikėtis dėmesio. Žinojau, kad čia nebus susirinkę visi protingiausi žmonės, kad tarp įdomių bus ir daug dalbajobų, daug tokių, kur atvažiuos savęs parodyt, to man ir reikėjo ;) Dėmesio. Paprasto, pigaus dėmesio. Panašu, kad pavyko.
Teko garbė būti vairuotoju, todėl, kol vežiau žmones, jie galėjo visą kelią gerti. Aš buvau ponas piktasis, kuris panom nuolat primindavo, kad neprikratytų pelenų ant automobilio kilimo, turėjau perjunginėti muziką, kaip kokiam pageidavimų koncerte ir atlikti kitus vairuotojo ritualus. Iš pirmo karto nesugebėjau atvežti žmonių į Rumšiškes, pravažiavom. Nuvykę iki Megos apsisukom ir tada patekome į didelę automobilių spūstį. Merginos nekantravo, kada greičiau įeisime į festivalį. Man buvo ne taip jau ir svarbu, nes laukė visas savaitgalis prieš akis.

Kai prisiparkavome, pamatėme milžinišką žmonių eilę. Man dauguma jų atrodė labai jauni. Net gi mąsčiau, kad didžioji dalis čia nepilnamečiai. Žmonės buvo kultūringi, santūrus. Iki tol, kol neatsistojome į eilę. Aš vis dar buvau irzlus ir pavargęs nuo kelionės. Norėjau greičiau atsikimšti butelį alaus ir prisivyti savo draugą ir jo drauges. Stovėjome eilėje su krūva maišų ir lagaminų. Porą iš mūsų žmonių prispaudė gamta. Reikėjo rūpintis visa manta. Aš, žinoma, iš musės padariau dramblį ir supykau ant žmonių, kad neatsakingai paliko savo daiktus ir išėjo. Aišku, man nebuvo sunku pasilenkti, pakelti maišą ir pastumti jį du metrus. Bet, kadangi jau ir taip buvau pavargęs, mano kantrybė ėmė sekti, kai žmonės, stovėję už mūsų, ėmė lįsti prieš mus. Tiesiog naglai brautis. Galvojau, kad jei taip ir toliau, tai į festivalį pateksime labai vėlai, o išvargusiam, išsekusiam geriau jau niekur nebeiti , nebent miegoti, kad nors kita diena būtų gera, nes šiandien jau viskas.

Stovėjau su dviejomis panomis minioje žmonių ir pamačiau pirmą naglą žmogų. Ėjo prie visų ir ragino užlindinėti prieš tuos, kurie dar nebuvo įsigiję bilietų. Dauguma jį tiesiog ignoravo. Tada jis priėjo prie merginų, kurios atvažiavo su manim. Aš gražiai paprašiau, kad jis nueitų. Tada jis priėjo prie pat manęs, tada prie merginų, tada prasidėjo vaidyba, kai esi girtas ir atseit ieškai pažįstamų, tokiu būdu užkalbindamas kitus. Taip pildė mano katrybės taurę. Stovėdamas tarp žmonių ėmiau panikuoti ir ant jo rėkti, kad pizdintų nuo mūsų. Šalia stovėję žmonės manė, kad atrodau apgailėtinai, bet puikiai suprato, kad jie lygiai taip pat būtų atrodę apgailėtinai, jei jis būtų priėjęs prie jų. Buvau nepatenkintas, kad merginos leidosi su juo į kalbas. Iš pradžių raginęs užlindinėti prieš kitus, ėmė klausinėti tokių nereikšmingų dalykų, kaip : kiek dienų žadi būti, kada atvažiavai. Pilnai suprantu, kad nieko blogo jis nepadarė, bet buvau ir taip piktas, išvargęs ir jo kaip žmogaus keletą kartų prašiau, eiti savais keliais.

Stovėjau susinervinęs. Grįžo draugas iš tuliko, liepiau jam nešti daiktus, pats susireikšminau, rūkiau vieną po kitos ir tiesiog stovėjau susigadinęs nuotaiką dar neprasidėjus festivaliui. Atsikimšau pirmąjį butelį alaus. Ėmiau kalbinti nepažįstamus taip, kaip tai darė prieš tai buvęs žmogus, kuris sunervavo mane. Dabar supratau, kodėl jis taip elgėsi - jam tiesiog atsibodo stovėti eilėje. Gal jam pačiam nebuvo nuotaikos. Galėjo baigtis ir muštynėmis, nes buvo epizodas, kai stovėjom vienas priešais kitą ir laukėm, kas pirmas trenks. Mano pasirodymas prasidėjo. Nusivyniojau ilgą stop juostą ir ieškojau žmonių, kurie norėtų būti surišti. Surišau vieną merginą, nufotkinau, parodžiau kaip atrodo. Pasijuokėm, tada išlaisvinau. Tada pasiūliau vyram. Tada vyrai paklausė, kuo aš čia užsiimu. Tada pradėjau kurti pasakas, kad esu labai geras japoniško Shibari rišimo specialistas, nors iš tikro moku tik kelis paprastus rišimus. Tada vyrai pasiūlė išgerti, kad mažiau kalbėčiau. Geriant su jais išsiaiškinome, kad pernai su vienu jų visą naktį tūsinome per festivalį Satta. Paspaudėme vienas kitam ranką, persimetėme keliais žodžiais ir galiausiai patekome į festivalio teritoriją.

Aš nebepykau ant savo draugų, nors jaučiau, kad dėl savo elgesio erzinau merginas. Apsauga nurodė, kad nebėra vietos pagrindiniame kempinge, todėl turime įsikurti pamiškėje. Buvau gerokai išgėręs, bet galva veikė gerai. Nusprendžiau pradėti festivalį, kol kiti statė palapinę, aš apsirengiau juodą apsiaustą, kad apsisaugočiau nuo uodų, išsitraukiau telefoną ir į Facebook kėliau bet kokias tamsoje darytas nuotraukas, rašiau su klaidom. Nemažai žmonių buvo online ir sekė įvykius, klausė ar aš girtas ir t.t. Keli draugai ėmė įtarinėti, kad gal esu po lūpa pasikišęs tablečių, nes sveikas žmogus sunkiai galėtų nufotografavęs dangų teigti, jog ten bažnyčia. Tiesiog norėjau greičiau pastumti laiką ir eiti tūsinti, nes atsibodo laukimas. Bendrai sudėjus, praėjo apie 5 valandas, nuo to, kai išvykome iš Vilniaus.

Draugas su panomis pastatė palapines, aš daugiau trukdžiau, negu padėjau, bet jie buvo pakankamai pakantūs man, kad po viso to sėdėtume ir kartu gertume. Viena iš panelių buvo sportininkė, būsima trenerė. Kalbėjome apie vaikų psichologiją, charakterio ugdymą. Čia mano arkliukas - neduok pavalgyti, duok pakalbėti ir pabendrauti, o dar su įdomiu žmogumi. Aš jau mylėjau Granatas. Tą akimirką atrodė viskas gerai, pagėrėme, susipažinome su kaimynais ir sava chebra patraukėme link scenos.

Grojo kokybiška ir nuotaikinga muzika. Šokome, kalbėjomės, kaip įprasti komercinio festivalio lankytojai. Aš jaučiausi jaukiai ir maloniai savoje kompanijoje. Maniau, dar šiek tiek pabūsime ir trauksime į palapines. Aš miegot, o chebra palydės naktį ir pasitiks rytą. Prieš išeinant, užsimaniau skardinės kvietinio. Kai įsigijau, draugų jau nebebuvo. Aš nežinojau net krypties, kurioje pusėje galėjo būti mūsų palapinė. Jaučiausi girtas ir išsekęs.

Likau vienas ir dabar prasideda mano Granatos.

Vaikščiojau iš vieno kampo į kitą. Klausiau muzikos, vienas tūsinau. Vėliau atsimenu, kaip susipažinau su raudonplauke mergina, kuri mane pažino iš apsiausto, nes skaitė straipsnį žurnale “Panelė” pernai metų spalio numeryje. Nepamenu ką kalbėjome ir ko jai primevalau, bet mes vartėmės ant žolės ir bučiavomės, kol ji prisiminė, kad myli kažkokį vyrą ir išėjo. Aš, nejausdamas didelės nuoskaudos užsimaniau miego, nes mano jėgos buvo visiškai išsekusios. Susikaupiau ir ėjau ieškoti palapinės. Iš tikro, ėjau bet kur, nes buvo žiauriai tamsu ir nepamenu nei kur ėjau, nei kaip mūsų palapinės atrodė. Patekau į vidinį kempingą, kuriame tikrai nebuvo mūsų palapinių. Sutikau vieno mažai pažįstamo vaikino sesę su draugėmis ir pasiprašiau prieglobsčio jų palapinėje. Panos leido apsistoti. Kai atėjome, pasakiau, kad nueisiu iki toitojaus ir grįšiu. Grįžęs panų neradau. Tą akimirką man skambino panelės, su kuriomis atvykome, jos jaudinosi ar man viskas gerai ir norėjo parvesti į palapinę. Deja, nebuvau pakankamai iškalbus, kad sugebėčiau paaiškinti, kurioje vietoje esu ir kaip mane rasti. Tą pačią akimirką kalbėjau su jomis, aiškindamas, kur galbūt galėčiau būti bei ieškojau merginų, kurios žadėjo mane priimti. Išsikrovė jų telefonas. Aš praradau viltį grįžti į palapinę. Pamačiau didelę vaikinų kompaniją, kurie kirto lašinius su duona.

- Sveiki, galite duoti lašinių?
- Aš tau galiu į galvą duoti
- Nenoriu į galvą, o gal galima lašinių

Vaikinas atsistojo. Buvo man iki pečių. Mačiau kaip jis bijo man trenkti, bet po truputį artėjo link manęs, tikrindamas mano reakciją ir girtumo laipsnį. Laukiau puolimo, bet pats konflikto nenorėjau. Bet ir nebijojau. Jis trenkė. Išvengiau smūgio. Atgal netrenkiau. Pribėgo trise, mojavo kumščiais palei mano veidą, bet nė vienas nepasiekė tikslo. Tuomet trenkiau aš ir pargriuvau, išversdamas palapinę. Jie sušoko prie gulinčio manęs ir spardė šonkaulius. Kojomis neleidau spirti į veidą ir garsiai rėkiau, kad atkreipčiau kitų dėmesį:
- Jūs puolat gulintį! Jūs trise, aš vienas! Kaip jums negėda?!
Jų snukiai buvo perpildyti pykčio ir norėjo sutrypti mano veidą. Aš vis dar nejutau pykčio. Aš vis dar nebijojau. Tą akimirką prablaivėjau ir nenorėjau, kad baigtųsi festivalis. Atėjo apsauga, išskirstė.

Ėjau per kempingą su sudraskytu apsiaustu. Rankoje nešiausi rankovę, jaučiausi pažemintas kažkokių vaikigalių, kuriem galėjau išmalti snukį, jei tik būčiau bent truputį blaivesnis. Džiaugiausi savimi, tą akimirką jaučiausi teisus, nors iš tikro, aš pats pradėjau prašyti lašinių ir galbūt kažkam sugadinau vakarą. Prie manęs priėjo du tvirti vaikinai ir paklausė kas nutiko. Papasakojau savo versiją ir jie nusprendė su jais pakalbėti. Žinojau, kad su tokiais “pakalbėtojais” beprasmiška kažkur eiti, bet nenorėjau miego, buvau apimtas azarto ir adrenalino. Girtos smegenys tiesiog vedė pas juos, norėjau pamatyti reakcijas, kai grįžtu ne vienas. Grįžome. Jie truputį sutriko. Ėmė skirstytis į šonus, nes manė, kad tuoj imsime daužyti snukius. Mes visi trys buvome beveik dviejomis galvomis didesni. Įvyko apgailėtinas dalykas. Jie pasiūlė išgerti tiems dviems, kurie atėjo su manimi, pasakė, kad čia aš pridariau problemų ir pamačiau, kaip visi žvalgosi į mane. Iki tol vis dar nebijojau. Iš šalies atėjo akivaizdžiai blaivas, gerai sudėtas vyras, laikė sugniaužęs kumštį. Tą akimirką jau išsigandau, nes žinojau, kad toks ne tik paplasnoti gali palei galvą, bet užtektų vieno smūgio ir paskui tie likę tryptų mano galvą. Patvoriais išsinešdinau iš ten ir dar buvau apšauktas apsauginių, kad pats viską ir inicijavau. Tą akimirką susigėdau ir jaučiausi iš tikro kaltas. Norėjau grįžti ir atsiprašyti, bet galvojau, kad, jei grįšiu, perlauš mane pusiau.

Buvo ankstus rytas, vaikščiojau pievomis ir sutikau didelę smagią kompaniją. Su jais kalbėjomės apie gražius dalykus, festivalį, užsimiršau viską, kas buvo prieš tai ir su jais laidau laiką kaip savas. Kitais žodžiais tariant, gėriau chaliavai su nepažįstamais žmonėmis. Nesu linkęs gyvenime ką nors veikti kitų sąskaita, bet tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Aš buvau įdomus jiems, jie man, kol galiausiai visi sulindo į palapines ir užmigo…

Nusprendžiau nueiti į mišką ir ramiai pasnausti.

Pabudau 16.30. Kauno klinikose:

Man buvo paaiškinta, kad rado miške be gyvybės ženklų, kelias valandas nebuvo pulso ir neveikė širdis. Pirmas mano klausimas buvo:

- Kokia šiandien diena ir ar aš nevėluoju į darbą?
Atsakė:
- Šeštadienis
- Ai, tai tada pochui, pakalbam
- Kai jus atvežė, buvo labai susiaurėję vyzdžiai ir manėme, kad jums į gėrimą gal kas pripylė narkotikų. Peršvietėme smegenis - pažeidimų nėra. Atlikome tyrimus, narkotikų nerasta. Kas labai keista
- Nerūkau aš jokių narkotikų. Kuo jūs mane laikot
Seselė šypsojosi :)
Tuomet atėjo kiti ligoninės darbuotojai, gydytoja. Paprašė truputėlį palaukti, mane apklaus, ir jei viskas gerai, paleis.
Išėjau į kiemą parūkyti, lydimas apsaugos darbuotojo. Žiūrėjau jam į akis.
Jis:
- Būk geras, nepabėk, man reikės paskui rašyt pasiaiškinimą
- Ne, ne, nebijokit, nebėgsiu
Grįžau į vidų, pakalbinau šalia gulėjusį sumuštą vyrą. Visai ligoninei pasigyriau, kad rašau knygą
Atsirado vienas vyras, kuris galbūt ten atlieka praktiką kaip gydytojas ar kaip slaugytojas ir pasakė, kad skaito mano blogą. Jaučiausi įvertintas ir tuo pačiu buvo labai gera. Visas ten dirbęs kolektyvas pasirodė labai žmogiškas, su manimi bendravo ne kaip su miške rastu padaru, bet kaip su žmogum, kuris lygiai toks pat, kaip ir bet kuris kitas. Aš jam nedaviau nei kyšio, nei padėkos, nes realiai, neturėjau grynų, buvau pametęs viską, o Swedbank kortelėje išsitraukiau paskutinius 40lt už taksą. (Tai nereiškia, kad aš neturėjau daugiau pinigų, ne , į festą gi nevažiuosi už paskutinius, bet tiesiog ligoninėj buvo tik Swed’o bankomatas). Mane palydėjo į kiemą, davė taksi numerį. Stovejau tik su šortais, suplėšytų klynu, turėjau 40lt, rankoje laikiau lapą, kuris buvo išrašas ir įrodymas, jog gulėjau ligoninėje. Per petį turėjau persimetęs “piderastkę”, kurioje buvo visi mano turėti daiktai: du telefonai, krūva dokumentų, tapatybės kortelė, teisės, banko kortelės ir automobilio rakteliai. Kai pamačiau automobilio raktelius, tą akimirką džiaugiausi, kad nepamečiau jų ir įsivaizdavau, kaip ant manęs pyks draugas ir panos, kurie kartu atvyko, nes mašina buvo užrakinta, o joje didžioji dalis gėrimų, maistas ir rūbai. Bet kas iš tų daiktų, kai žmogus iš ligoninės grįžta į festivalį?
Didžiavaus savimi, kad sugebu grįžti tokios geros nuotaikos.

Kai atvyko taksi, pirmiausia paklausiau už kiek nuveš nuo Kauno iki Rumšiškių:
- Na, galime susitarti už kokius 60
- Dėde, aš ką tik iš reanimacijos, mane atvežė iš miško, dingo visi pinigai, turiu paskutinius keturiasdešimt. Davai, ne pa službi, a pa družbi, už 40.
- Ką jau darysi su tavim, važiuojam
Kol vežė, pasakojau jam įvairiausius nutikimus iš savo gyvenimo, jis kraipė galvą ir svarstė, nejaugi tokiame pilkame gyvenime tai iš tikro vyksta.
- Aš užsuksiu į degalinę, reikia kuro užsipilt, tarė jis
Kol pylė kurą, nusipirkau submariną ir cigarečių. Žinojau, kad mane į Rumšiškes parveš už 20lt. Šiek tiek buvo nemalonu prieš žmogų, kuris ir taip mane vežė pigiau, nei turėtų, bet kam gi dabar lengva. Gi festivalis.

Jam nebuvo netikėta, kai vietoj žadėtų 40lt, padaviau 20lt. Paėmė, palinkėjo sėkmės ir išvažiavo. Į festivalį įėjau su nauja energija. Kiekvienam sutiktam pasakojau, kad grįžau ką tik iš ligoninės. Jie klausė ar rimtai, tada parodydavau išrašą ir papasakodavau linksmą ir šmaikščią istoriją :)

Kažkas pasakė, jog netiki, kad aš ką tik iš ligoninės. Aš, pasitikėdamas savimi, tariau:
- Kaip netikėta, būtent dėl to ir pasidariau nuotrauką, kad galėčiau parodyti ;)
Apsičiupinėjau save ir supratau, kad už taksi sumokėjau ne 20lt, o 720lt ;) Telefonas liko pas taksistą.
Bandžiau atrodyti nesutrikęs, bet žinojau, kokių nuotraukų yra mano telefone, todėl šiek tiek drebėjo kinkos, vien tik pagalvojus, kas nutiktų, jei jos pakliūtų į viešą erdvę. Turėjau dar vieną, seną Nokia, kuri buvo išsikrovimo riba. Paskambinau į taksi firmą, gavau asmeninį taksisto numerį, kai paskambinau jam, sakė, kad nėra jokio telefono. Aš pasakiau, kad labai gaila, palinkėjau geros dienos, atsiprašiau žmonių, kuriems pasakojau apie savo istoriją ir nukabinęs nosį ėjau į niekur. Iki šios akimirkos vis dar nežinojau, kur yra palapinės ir mano draugas su merginomis.

Suskambo Nokia ;) Taksistas rado telefoną. Pasiūlė jį atvežti iki Rumšiškių už 50 litų arba galiu ryt nuvažiuoti ir pasiimti už 30. Ryt. Paskambino draugas, pasakė, kad man panos nori nukirsti abi galvas, kad kai susitiksime, turėsiu apsimesti liūdnas ir besigailintis, netarti joms nė vieno žodžio ir leisti, kad ant manęs rėktų ir pyktų. Susitinkam prie malūno. Eidamas prie malūno pamačiau moterį su įspūdinga krūtine:
- Wooooow, garsiai tariau
- Eik į priekį, tarė jos vyras
Nuėjau į priekį.
Tuomet vyras tarė jai ir jos draugei:
- Matėt, kaip suveikė? Moku aš su tokiais greitais susitvarkyti
Atsisukau į jį ir tariau:
- Aš taip pasielgiau iš pagarbos tau, nes nenorėčiau, kad kas nors taip būtų pasakęs mano moteriai. Nesusilaikiau neišreiškęs nuostabos, tiesiog dabar tokia nuotaika…
- Kas nutiko?
Papasakojau savo istoriją. Vyras pasirodė labai draugiškas ir įdomus.
- Eime, aš tau nupirksiu picą, atrodai geras žmogus
- Gerai. Aš už tai galėsiu išburti tave iš rankos
- Tu tai moki?
- Taip, čia mano gyvenimo aistra
- Rimtai?
- Rimtai rimtai.
Vyras liko sužavėtas ir visiems sakė:
- Eik tu nachui, kaip tu taip matai viską?
Išsitraukė krūvą pinigų, pažiūrėjo, kuri kupiūra smulkiausia ir davė man 20lt
Susitikau su draugais. Draugas matė, kad aš ne pačios geriausios nuotaikos, bet nieko nesakė, nes žinojo, kiek panoms pridariau nervų. Jos PER MANE nenuėjo į koncertą, nes jų daiktai buvo mašinoje. Turėjau jaustis kaltas, bet man buvo kažkaip pochui. Jeigu būtų norėję, būtų nuėję į koncertą, paklausę ir grįžę vėliau. Na, tą akimirką taip mąsčiau, nes buvau tokios nuotaikos, ką tik grįžęs į festivalį, iš po ligoninės, daug įspūdžių Tik dabar suprantu, kad jos tvarkingos merginos, reikėjo pasiimti daiktus, maistą, gėrimus, o aš vienas toks neatsakingas, nepagalvojau apie kitus. Daviau draugui mašinos raktus, persimoviau maudimosi plafkes, pasiėmiau rankšluostį ir nuėjau prie kitos kompanijos.

Susitikau savo geriausią draugę su kitomis merginomis. Mano geriausia draugė - žavi blondinė, kurią kabina labai daug bernų, manydami, kad ji kvaila. Mums sėdint po skėčiu priėjo vyrų, kurie mėgino sėkmę. Atrodė apgailėtinai, kai prisėda prie žmogaus ir lenda kaip prie mėsos. Aš juos nubaidydavau pradėdamas pasakoti savo istorijas. Vyrai tiesiog neištverdavo ir išeidavo.

Su merginomis išėjome tūsinti. Prasidėjo koncas! Visi šoka, gera nuotaika! Sutikau daug pažįstamų, aš naujai gimęs! Susitikau žmones, kurie iškvietė man greitąją. Tai buvę mano bendraklasiai iš mokyklos laikų. Tą akimirką jaučiausia dviprasmiškai - norėjau padėkoti, nes ta gliukozė, kurią man sulašino ligoninėje per lašinę, suteikė daug jėgų, bet tuo pačiu ir norėjau supykti, nes aš dažnai užmiegu gamtoje per festivalius ir nieko čia keisto. Pasišnekėjome ir patraukiau linksmintis.

Jau sutemo. Prie manęs priėjo graži panelė, kuri buvo girta, kaip aš vakar. Pamaniau, kad ji pergėrė ir jai negera. Paklausiau kur jos draugai, ar viskas gerai. Pasakė, kad taip, varom tūsinti. Išėjome su ja link kitos scenos, taip vaikščiojom, aš vėl gėriau.
Darėsi vėsoka, o aš dar su “plafkėmis” ir kroksais, nes maudytis taip ir nebuvau nuėjęs. Vaikščiojome po festivalį, sutikau daug įdomių asmenybių iš Facebooko, kuriuos iki šiol žinojau tik iš virtualios erdvės, kaip ir jie mane. Tiek aš, tiek jie stebėjomės, kad gyvai bendravimas visai kitoks, nei internete tie žmonės atrodo. Pvz. vienas vyras man atrodė toks arogantiškas, bet tikrovėj mes kalbėjomės taip, kaip būtume augę tame pačiame kaime. Mergina, kuri buvo su manimi prablaivėjo ir taip pat lengvai įsijungdavo į pokalbį. Su ja nuėjome prie kūdros, nugriuvome į žoles ir kalbėjomės. Ji pasakė bet kokį atsitiktinį vyrišką vardą. Aš prisiminiau tik vieną tokį žmogų. Ir ką jūs sau manote? Kai mažas pasaulis, ji turėjo galvoje tą patį, vienintelį Mykolą, kurį aš pažįstu. Pradėjome kalbėti apie jį, apie kitus bendrus pažįstamus ir taip bekalbant jaučiau, kaip mes abu palengva čiuožiame žemyn. Iš pradžių lėtai, lėtai ir … Pliumpt, aš įgriuvęs į kūdrą :D :D :D Žemyn galva. Ir jaučiu, kaip ji čiuožia. Mėginau kojomis ją išstumti į viršų, kad neįkristų, o pats tuo metu buvau įkišęs galvą į vandenį. Galiausiai vis tiek gavosi taip, kad abu įdribome į vandenį, sušlapome ir kaip šlapi katinai nėrėme kuo toliau iš ten. Aš pamečiau kroksus, ji akinius. Vėliau sutikau dvi merginas ir vaikiną, kurio šukuosena priminė čipoliną. Jie labai apsiskaitę ir protingi, kol jiem pasakojau apie ką rašau knygą, mergina, buvusi su manimi, pradingo ir daugiau jos nebemačiau.

Nors jau žinojau, kur yra mūsų palapinė, bet nebenorėjau grįžti į ją, nes žinojau, kad panos, kurios atvyko su manimi, bus piktos ir būsiu nepageidaujamas. Nuėjau į aikštę, kurioje buvo šulinys. Ten susitikau penkis vaikinus, su kuriais įnirtingai kalbėjomės apie įvykius Ukrainoje ir Rusijoje. Galiausiai patekau į kempingą, kur mane nemokamai girdė kompanija iš Šiaulių ir Vilniaus. Esu jums labai dėkingas ir esant progai, Vilniuje būtinai pastatysiu išgerti. Taip pat noriu atsiprašyti vaikino, kuris manė, kad aš pisu protą. Nes, kai jam atsibodo mano pasakojimai, tuomet iš tikro pradėjau kurti ir ėmiau šnekėti nesąmones, pradėjau girtis ir t.t. Negražu iš mano pusės ;)

Po tokio apsimelavimo, nuėjau prie ežero iš gėdos, kad nusibausčiau save, nugriuvau ir užmigau. Pabudau su labai ištinusia ranka, nes mane sugėlė daugybė bičių :D

Festivalis turėjo baigtis liūdnai, nes artėjo kelionė namo, nuo gėrimo plyšo galva ir šiaip turėjau savų problemų. Pvz. atsiimti iš taksisto telefoną. Didžiausia mano problema, kuri kankino iki festivalio - aš pykdavaus su mergina, kuri tiesiog nuostabi. Mūsų pykčiai trūko kelias savaites, kol galiausiai nutrūko bendravimas. Ji iš tų, kurios sulaukia dėmėsio iš rimtų ir normalių vyrų, ne tų, kur pabunda miške, todėl abejojau jos trauka man. Tiesiog, gal trūko pasitikėjimo savimi. Prisijungęs prie Facebook, radau žinutes, kad ji mane myli ir atvyksta į Vilnių. Pagalvojau, kad tu žinotum, koks aš apgailėtinas buvau festivalyje… Pamaniau, kad, jei ji tik būtų mane mačiusi bent kelias akimirkas festivalyje, tikriausiai, nenorėtų bendrauti.

Vakare ji atvyko pas mane. Prisipažino, kad buvo Granatose ir matė mane, kai su ta raudonplauke varčiausi ant žolės ir laižiaus. Matė, koks aš apgailėtinas ir girtas… Bet ji čia. Pas mane. Štai kur moteris. Jai sunku, bet man atleis. Kai atsiprašysiu.

Štai kas yra Granatos - daugybė mažų skausmingų sprogimų ir vienas malonus :) Šiais metais vyksiu tik į dar vieną, mažytį festivalį, bet jei ir vyksiu, tik su ja :) Jaučiuosi įsimylėjęs :)

P.s. Minde, dėkui už kantrybę ir kad pervairavai atgal :D

P.p.s. važiuojant namo, per radiją buvo reklama: nes dabar vasara ir visai nesvarbu, kur tu užmigsi. Draugas atsisuko į mane ir paklausė:
- Ane ?

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus

Norėti nedraudžiama

parašė: Rosenkreuzer · 2014-07-22 · 1 komentaras

Norėčiau kas rytą pabudęs

šalia tavęs

jaustis taip pat jaukiai,

kaip ir ir prieš užmiegant

Norėčiau matyti tave verkiančią

tik iš laimės,

norėčiau jausti tave išvargusią tik

nuo meilės

Norėčiau nemylėti tavęs,

kai mylėsi mane

Norėčiau, kad priimtum mane,

kai tau manęs nebereikės

Noriu nesustoti norėti

pačių keisčiausių dalykų

ir bijau norėti,

kad viskas, ko noriu išsipildys

Noriu, kad norai neliktų norais

ir kad neišsipildytų

per daug lengvai,

be pastangų

Noriu, kad būtum dovanų maišelis,

į kurį įkišus ranką

arba nebūtinai ranką,

ištraukčiau laimingą dovaną

Jis baigė ir jie ilgai ir laimingai gyveno

Rodyk draugams

Temos: biški eilėraščiai

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos