Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Pasimatymas pasąmonėje

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-24 · 5 komentarai

Įsivaizduokime, kad vyro ir moters pasimatymas vyksta ne tik realybėje, bet ir pasąmonėje. Pasidalinsiu savąja vizija, kaip tai vyksta. Pasimatymas vyksta privačioje erdvėje: arba vyro kambaryje, arba moters. Realybėje aplinka įtakos neturi, tai gali būti baras, gamta, namai.
Pirma pakalbėsiu apie situaciją, kai vaikinas rodo dėmesį merginai. Mergina sėdi savo kambaryje ir laukia, kol vyras užsuks į svečius. Durys gali būti atrakintos, gali būti atrakintos ir gali būti praviros. Merginai gali būti apsirengus kasdieniškai su sportine apranga ir vilnonėmis kojinėmis, gali būti prisisegus “bigudukų” į plaukus ar plaukus apsirišus rankšluosčiu. Ji taip pat gali būti ir pasipuošusi elegantiška suknele, norėdama sudaryti vaikinui įspūdį. Ji gali būti apsirengus seksualiai, prisegamomis kojinėmis, trumpu sijonu ir gundyti vyrą. Mergina taip pat gali gulėti ant lovos nuoga.
Gulinti ant lovos nuoga ji gali laukti valandų valandas, paskendusi savo mintyse, kol jas sudrums nekaltas “tuk-tuk” į duris. Jei pasimatymas būna ne pirmąkart, dažniausiai ji nekantriai lauks, kada jis kaip viesulas įsiverš į kambarį, trenks durimis, nusirengs ir paims ją. Kai taip nutiktų, kitą kartą mergina gulėdama lovoje nuoga, užrakintų duris ir mintyse įsivaizduotų, kaip vyras įgriūna pro jas su trenksmu, išlauždamas, aistringai įsiverždamas su didele puokšte gėlių. Kartais gali tekti nusivilti, kuomet ji laukdama neatsakingo įsiveržimo, sulauktų pasibeldimo, kuris sugadintų adrenalino atsiradimo galimybę. Tuomet tektų apsirengti, kad kultūringai atidaryti duris. Merginos rengiasi ne visada greitai, todėl, jei apsirengia, būtų naivu tikėtis, kad greitai nusirengs.
Visa visa tai atrodytų tikrovėje? Užrakintos durys reikštų, kad mergina būtų sunkiai prisileidžianti, iš vaikino tikėtųsi mandagumo, pagarbos, bet visa tai šiek tiek varžytų. Atrakintos durys ir vaikino pasibeldimas reikštų abipusį susitarimą, tarsi neaprašytas ribas, kurias abu jaustų. Praviros durys - provokacija, galbūt užuomina, kad norėtųsi šio to daugiau, bet vaikinui tai gali pasirodyti pernelyg lengvai prieinama ir greičiausiai tai būtų paskutinis pasimatymas, nes kiekvienas vyras savyje turi džentelmeno gyslelę. Pastebėkime, kokie vyrai mandagūs, linkę visada padėkoti, pagirti, pasiūlyti pagalbos ką nors panešti ar sugadinti. Merginos apranga - tai elgesys. Jei ji apsirengus buitiškai, vaikinui tai būtų ženklas, jog prie jo ji jaučiasi jaukiai, nesistengia sudaryti klaidingo įspūdžio, nusplėpti savo trūkumų. Iš vaikino pusės žiūrint tai gali būti tiek atstumiantis, tiek labai įtraukiantis manevras, nes bet kokia kita apranga įspūdi tik stiprintų. Jei mergina apsirengus elegantiškai, tai gali versti vaikiną jaustis kiek nejaukiai, nes jis akimirką gali susimąstyti ar tvarkingai atrodo, kad nesitikėjo to, nes būtų pasipuošęs ar skaniai pasikvėpinęs. Žinoma, tai liečia ne visus vyrus, nes yra tokių, kuriems nesvarbu nei apranga, nei aplinka ne tik realiame pasaulyje, bet ir pasąmonėje. Tokiems vyrams dažniausiai būna kažkas negerai, bet jie traukia. Na, o jei mergina guli nuoga ant lovos ir vyras įžengia su rūbais ir visa tai per pirmą pasimatymą, tai sunkiai tikėtina, kad net didžiausias paleistuvis čiuptų merginą ir sudorotų kaip mėsos gabalą. Ją paimtų nebent labai vienišas, atstumtas arba labai iškrypęs ir neišrankus. Žinoma, visai kitaip būtų, jei tai būtų ne pirmas pasimatymas ir prieš tai tarp tų dviejų žmonių būtų užsimezgęs ryšys.

Keletas kuriozinių situacijų: mergina pasipuošusi, durys atrakintos, o vaikinas įeina nuogas su alaus buteliu rankose. Tikrovėje tai atitiktų tokią situaciją, kuomet mergina ilgai ruošiasi, nuolat žiūri į veidrodį, pergyvena ar jos makiažas ir šukuosena patiks vaikinui, mano, kad jie eis į miestą ir romantiškai leis vakarą, o jis į svečius užsuka girtas ir pradeda priekabiauti. Dažniausiai tai reiškia pažinties pabaigą.

Aš save priskiriu tai kategorijai, kurie mėgsta stebinti merginą. Niekada negalvoju iš anksto, kaip ji bus apsirengus (kokia bus jos nuotaika ir elgesys). Pasąmonėje ją žaismingai erzinu. Netikrinu ar durys atrakintos ar užrakintos. Jei jos būna praviros - užtrenkiu (jei mergina akivaizdžiai lipa ant manęs, nelipu, atstumiu). Jei jaučiu, ją laukiančią, kada įeisiu į privačią erdvę, neliečiu durų rankenos, slampinėju aplinkui, o ji mąsto ar aš noriu užeiti , ar ten aš? (ar ji man rūpi, ar nenuėjau į kitą “kambarį”). Pasąmoningais palyginimais kalbant, tai mėgstu pabelsti į duris, klausytis jos žingsnių, žengiant link durų ir jau čiumpant už spynos, atidaryti jas anksčiau už ją.

Žinoma, gali būti, kad pasąmonės kambaryje būsite ne vieni. Pvz. ten bus merginos draugas ar kitas vaikinas (susitikus mergina nuolat pasakoja istorijas apie savo “šiaip” draugą su kuriuo niekada net nesibučiavo, bet jis tik gyvena jos pasąmonėje). Tikrovėje mane ir merginą gali stebėti nors ir transliuoti tiesioginiame eteryje, bet kas vyksta mūsų pasąmonėje arba kitaip tariant - nenoriu, kad kas nors trukdytų mūsų užmegztą ryšį. Tai labai privatus dalykas.

Tai buvo situacija, kai vaikinas pasąmonėje ateina į merginos kambarį. Dar liko pasakojimas, kai mergina ateina pas vaikiną… Ar išdrįsi pabaigti pasakojimą už mane ? ;)

Rodyk draugams

Temos: Pezalai apie meilę · Psichodelika · Šizo

Sąmoningas sapnas

parašė: Rosenkreuzer · 2013-06-21 · Nėra komentarų

- Edgarai, Edgarai,- išgirdau ploną, ploną balselį,- o tau į darbą šiandien nereikia?
- Tu kurv…., mano rytinis pasisveikinimas
Čiupau žadintuvą, 7:45. Dar įmanoma pavėluoti nepastebėtam. Nusprendžiau, kad gimtadienio, diplomo įteikimo ar kitos progos metu norėčiau gauti ne prabangią dovaną, ne meilės, bet žadintuvą. Kokį nors atominį, kuris pakeltų, net jei būčiau miręs prieš dvi valandas.
Sapnas buvo keistas, bet tikroviškas. Keisčiausias dalykas, kad susivokiau, jog sapnuoju:
Nusiėmiau visus pinigus iš bankomato ir ėjau siauru, banguotu koridoriumi. Vėliau apsičiupinėjęs pastebėjau, kad kišenės kiauros ir viską pamečiau. Tuomet sapne jutau nerimą, šaltį ir baimę. Kažkokia nepaprasta jėga iš vidaus atskubėjo raminti. Realiame gyvenime turiu tokią apgaulingą jėgą, kai man nesiseka, kai jau ateina laikas jausti gėdą ar dėl kažko nerimauti, tada ateina ta paslaptinga jėga ir viską sugeria, kad man pačiam nereiktų pergyvent ir per tą laiką, kol ji permirks ir būsiu nepaliestas blogų emocijų, galėčiau priimti sprendimą, kaip viską pataisyti. Atskubėjus šiai jėgai supratau, kad esu sapne ir mano daiktai, pinigai yra saugūs. Aš jų neturiu tik sapne, kuriame daiktai ir nereikalingi, čia viskas įsivaizduojama ir iškreipta. Stengiausi bet kokiu atveju nepabusti ir nepradėti kontroliuoti sapno. Jei mažas svajojau per sapnus “stalkinti”, stebėti kitus, tai dabar norėjau visiškai leisti sapną pasilakstyti. Pamenu, kai namie vyko vakarėlis ir niekas neišvedė į lauką šuns. Aš, būdamas sunkios būsenos, atidariau duris ir tariau:
- Šunie, pasivedžiok
Panašiai buvo ir sapne:
- Sapne, vesk mane, įdomu, kokį pokštą sumanei, manęs niekas neišgąsdins
Ir sapnas buvo draugiškas. Jis - kaip knygos lyrinis subjektas, vedžiojo mane ir balsas iš niekur pasakojo apie tam tikrus dalykus. Jaučiau, kad tas sapno vedlys, yra smalsioji mano pusė, kuri atsakinėjo į klausimus, kuriuos kažkada buvau išsikėlęs.
Nuvedė mane į tamsų požemį, kur stovėjo didelė karvė juokingu snukiu:
- Spėk kas čia
- Karvė
Tuo metu ji žvilgtelėjo tokiu juokingu snukiu, kad net sapne susijuokiau
- Ne. Tai velnias. Tu kažkada mąstei, kodėl Dievas turi žmogaus pavidalą ir jį piešia bažnyčiose ir kitur kaip vyrą, o ne kokį avinėlį ar dar kažką, o velnias neturi pavidalo. Atsakymas paprastas - velnias, piktoji jėga ar bet kas, ko mes bijome, bet mus domina yra mūsų pačių susikurta motiloginė būtybė. Vieniems tai gali būti karvė, kitiems ožys, o kas neturi vaizduotės, tai kažkoks ragų ir kaulų mišinys.
- O kodėl ta karvė tokia juokinga?
- Ar kada nors buvai durnyne?
- Nenoriu girtis, bet teko
- Už ką ten patekai?
- Na, nebuvau uždarytas, aplilankiau vedamas smalsumo
- Ir kaip atrodė durniai, ar jie juokėsi?
- Na, juokėsi
- Ar likus vienam su durnium tau būtų juokinga?
- Nežinau…
Tuo metu prieš akis išniro šis matytas video:

Tuomet supratau, kad ta juokinga ir kvaila karvė tikrai demonas.

Paslaptingasis balsas toliau tęsė pasakojimą apie durnyną, o sapne tuo metu matėsi besikariantys žmonės, serijiniai žudikai ir kraujo klanai:

“Laisvėje tiek daug psichinių ligonių, kad visų nepavyktų uždaryti psichiatrinėse ligoninėse ar reabilitacijos klinikose. Žmones galima gydyti nebent masiškai, per prievartą, kaip kad buvo krikštijami pagonys prieš savo valią, tikintis, kad tai atneš jiems naudos ir padarys vieningais. Tik šiuo atveju reiktų ne sumesti visus į upę, bet nustumti nuo olos arba privilioti nemokamomis pramogomis, nes jie įpratę gauti viską dykai. Geriausias būdas juos suburti akcentuojant alkoholinius gėrimus, psichotropines medžiagas, pop muzikos koncertus, žinomus vardus ir visa tai įvelkant į gražų rėmelį, pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Tada spręsti kokį gydymo metodą taikyti: kokias reklamines priemones taikyti, kokiomis kalbomis išvaryti blogį ir atverti protą. Jų pasąmonė gyvena olose, visas angas, per kurias įmanoma gauti naudingą informaciją, užsidengę akmenimis, taip nykstantys tamsoje…”

Jutau, kaip su manimi kalbėjo pats blogis, bandantis nuteikti prieš mases. Susimąsčiau, kad manyje kartais pabunda noras mokyti siauro mąstymo žmones, noras pasakoti jiems savo išgyvenimus, bet niekada nemaniau su jais susidoroti. Pajutau, kaip šis balsas neturi nieko bendro su manimi, kaip maniau sapno pradžioje.

Tuomet sapno vedlys man bandė įteigti, kad labai svarbu atsirinkti vadą, kuriuo tikėtum:

Rinkdamasis vadą, rinkis tą, kuris už tave galvą deda, kuris tai ne kartą įrodė ne žodžiais, o darbais. Kad jis aukojasi už tave. Kad jam aukotis už tave yra garbė.

Pajutau, kaip sapnas virto propaganda ir norėjau pričiupti tą balsą ir išperti jam kailį už tokias nesąmones.

Dingo visos blogos būtybės, vaizdas ėmė šviesėti, dingo ola. Jutau, kaip balsas ėmė vengti manęs.

Tai irgi buvo iliuzija, kad nusiraminčiau ir nesistengčiau jo pričiupti. Jis buvo bejėgis. Supratau, kad blogis gali veikti tik tuomet, kai tau daro kažkokią įtaką, gali sukelti baimę ar kitaip atkreipti tavo dėmesį. Aplinka ėmė raibuliuoti, fone matėsi spalva, kaip išpiltas benzinas ant asfalto…

Jo pričiupti nepavyko, mane prikėlė. Šio sapno dėka supratau, kad neegzistuoja nieko, ko reiktų bijoti, mes patys tai susikuriame.

O jeigu atvirai, tai sapnavau ciklinį sapną:

dulkinau liekną, gražią moterį ir bijojau, kad pabusiu anksčiau negu baigsiu. Ir tik jau pajausdavau, kad “pareina”, viskas prasidėdavo iš pradžių. Ir paskui prikėlė. Pabudau piktas ir su stovinčiu

Rodyk draugams

Temos: Be temos