Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Relax. Pertrauka

parašė: Rosenkreuzer · 2016-07-08 · Nėra komentarų

Dažniausiai pietauju kavinėje arba valgykloje. Valgykloje gerai, kad nebrangu, sotu ir nereikia palikti “arbatos”. Skonis - kaip kada. Kartais skanu, kartais atrodo, kad karvė ar kiaulė buvo sumalta su visais šūdais. Čia kaip pataikysi, bet principe - valgykloje valgydamas ir sutaupai ir prailgini gyvenimo trukmę - badu nemirsi. Kavinėse gerai, kad ilgai reikia laukti. Per tą laiką gali pakalbėti arba įlysti į telefoną ir maigyti jį, tikrinti naujienas, susirašinėti su mergina arba skaityti šūdinus pokštus ir juoktis. Nepatinka, kad kavinėje reikia palikti arbatos. Sakau reikia, ne dėl to, kad mane verstų kas, bet žinau, kad tie žmonės, kurie aptarnauja, dirba daugybę valandų ir jų atlyginimas priklauso nuo arbatos. Iš žmogiškumo palieki, nes norėtum, kad ir tau paliktų. Lygiai dėl tokios pat priežasties, kaip ir žmonės aukoja valkatai. Galvoji, žmogus aukoji dėl to, kad turi per daug? Va, neturiu kur pinigų dėti, imkit, pragerkit. Ne, ne dėl to. Ir ne dėl to, kad žmogus yra geras žmogus. Nėra gerų žmonių. Kaip ir nėra blogų žmonių. Visi žmonės savanaudžiai ir ieško naudos. Visada taip buvo ir bus ir tai nėra gerai ar blogai. Jei nebūsi savanaudis, būsi niekam neįdomus, išmelš tave kaip karvę ir nebeturėsi ką gero pasiūlyti, o ir pats gėriu sotus nebūsi. Žmonės aukoja dėl to, kad save įsivaizduoja bomžo vietoje arba to, kuriam “pritrūko ant bilietėlio”.

Šiandien padariau išimtį ir ėjau ne į kavinę ar valgyklą, o į parduotuvę. Man patinka “rimiakas”, kad ten yra galimybė pasigaminti salotas. Tokia pat galimybė yra ir Prismoje, manau, jie pirmieji tai ir pradėjo siūlyti, bet Rimi man arčiau, dėl tas salotas ir darausi ten. Be to, ten yra saulėgrąžų daigų. Atrodo, supisti daigai, bet jų nėra niekur pirkti. Arba nerandu. Įdėjau porą mažų gabalėlių Mocarelą gabalėlių, kelis smulkintus salotų lapus, pabarsčiau sūrio, įkėliau kelis saulėje džiovintus pomidorus. Įprastai tų pomidorų neperku, nes, matai, per brangūs jie man, o pirkdamas savadarbes salotas, įsivaizduoju, kad jos kainuos pigiau, nors suvokiu, kad meluoju pats sau ir permokėsiu. Žodžiu, prisidėjau dar visokiausių nereikšmingų ingridientų ir pasigaminau salotas. Eidamas atgal, nusprendžiau, kad man reikia kvepalų. Užsukau į vieną parduotuvę, išuostinėjau buteliukus. Kvapai patys įvairiausi - nuo medienos ar uodos, iki muskato, sudegusio printerio ar net kelias dienas nenuleisto šlapimo. Fui. Radau vienus, tokie dvelkia sena troba, senove. Tipo, jaukumu. Skaniai kvepėjo. Pasikvėpinau. Buvo per pigūs. 10e už kvepalus, pamaniau, kad galėčiau sau skirti bent 30-40. Nuėjau į “tikrą” kvepalų parduotuvę. Išsikvėpinau gal dvidešimčia skirtingų kvepalų rūšių, kol radau dvi patinkančias. Pagalvojau, kad paimsiu abi ir pakaitomis pasikvėpinsiu tai vienai, tai kitais. Vieni bus išeiginiai, o kiti kasdieniai. Arba ne, vieni darbo dienoms, kiti savaitgaliais. Arba vienais kvepinsiuos blaivas, kitais įprastos būsenos. Arba vieni bus dieniniai, kiti naktiniai. Arba išvis, abiejais kvepinsiuos iškart…. Užsisvajojau.

- Atsiprašau, o kokia kaina ir tų ir tų?

- Šitie… Tik 89. Su nuolaida. O šitie… su 30% nuolaida 69.99. Akcijytė dabar.

Nusiminiau.

- Aaaaišku… Tai, aš dar pagalvosiu ir, jeigu ką, sugrįšiu…

Jau išeidinėjau pro duris…

- O tai nenorite pasikvėpinti?

Mmm. Buvau pamiršęs apie šitą nemokamą bonusą.

Eidamas atgal dar užuodžiau kaip skaniai kvepiu. Uostinėjau save kaip Vokietijos futbolo komandos treneris Lowe’as. Pasikeitė savijauta, padidėjo pasitikėjimas savimi.

Kartais tiek mažai reikia :)

Rodyk draugams

Temos: Koks aš maladiec · Laisvalaikis · Rimtuolis · mindfuck

Мне не нравится дождь

parašė: Rosenkreuzer · 2013-06-11 · 9 komentarai

Daugiau prikaištų sulaukiau ne dėl foto, kur nuogas žemę ariau, o todėl, kad nežinau, kas yra Frida. Menininkės draugės pradėjo mane mokyti ir šviesti, jog tai viena garsiausių Meksikos dailininkių, kuri tapė gulėdama lovoje, nes dalininko įgūdžius labiausiai tobulino po avarijos, kuri ją ir sukaustė lovoje. Dalininkė buvo tikra aktyvistė, dalyvavo protestuose ir mitinguose, būdama lovoje. Jos vyras - dvigubai vyresnis, jie būtų susilaukę vaiko, bet nepavyko dėl avarijos metu deformuotų dubens kaulų. Vėliau dalininkei buvo amputuota koja ir galiausiai ji mirė. Ji išgarsėjo po to, kai paveikslus pamatė prancūzų poetas ir siurrealistas André Breton. Daugiau info apie Frida Kahlo rasite čia:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Frida_Kahlo

Šeštadienį biški pasivažinėjau pirmyn atgal, tuda - siuda iš Vilniaus į savo miestą ir atgal. Važiuodamas atgal susiradau pekeleivį. Nežinojau, nei kas jis, nei ką veikia, tiesiog paprasti papildomi penkiolika litų, kad kelionė būtų pigesnė.

- Suvalgom ledų?, paklausė

- Nu, suvalgom

Į automobilį įlipo nešinas dviejomis porcijomis plombyro, neaukštas, rudų akių, tvirtas vyras.

Pradėjom bendrauti ir nuo pradžių jaučiaus nejaukiai. Jo žvilgsnis buvo dviprasmiškas - viena pusė sakė, kad įdomus ir patikimas, kita , kad jis mane išmes iš važiuojančios mašinos ir sušers briedžiams.

- Kuo dirbi?

- Tą ir tą…

- Kiek uždirbi?

- Tiek ir tiek… (pasakiau mažiau, kad nesugalvotų ko nors…)

Tyli, galvoja… Mąsto, Mąsto ne apie tai ar pakankamai, bet kokią man bausmę paskirti, jei meluoju.

Bandau neišsiduoti, kad bijau. Prisimenu visus siaubekus su pekeleiviais, kur nužudo vairuotoją.

Palaikau pokalbį:

- Ima miegas, visą naktį nemiegojau, dar į Biržus turėjau važiuot…

- Duok, aš pavairuosiu.

Supratau, kad kuo daugiau kalbėsiu, tuo prastesnė bus situacija. Tylėjau, drebėjo rankos ir kojos, nuo jo sklido bloga energija, jautėsi dvasios stiprumas.

- Kuo domiesi?, paklausiau

- Niekuo

- Visiškai?

- Taip, visiškai niekuo

- Krepšiniu?

- Ne (tvirtai)

- Mašinom?

- Ne (užtikrintai)

Vairavau toliau, susikoncentravau į kelią.

- Ko nutilai? Kalbėk kalbėk. Ir ką tu į tai, kad aš nieko neveikiu gyvenime?

Tuo metu pamaniau, kad čiups mane už gerklė ir kelionė bus baigta. Mes dviese, kažkur autostradoje.

- Manau, kad viskas normaliai, yra gi žmonių, kurie niekuo nesidomi

- Papasakok ką tu veiki be darbo, leido man

- Domiuosi astrologija

- Kodėl domiesi?

Nežinojau kaip paaiškint. Susimąsčiau pats. Kodėl? Gal nenorėjau aiškint net?

- Iš smalsumo, noriu žinot, kiek yra tiesos, kiek melo, esu smalsus, mėgstu stebėti žmones

- Neįdomu. Kuo dar domies?

- Satanizmu ir illiuminati.

Maniau, kad bent kiek sutriks ir jausiuos saugiau

- O. Kažkas įdomaus…

Ir pradėjom kalbėti. Pasirodo, aš be reikalo jo bijojau, tai išmintingas ir pasiturintis žmogus, turintis butą Vilniuje, dirbantis kitame mieste. Kodėl važiuoja per Facebooką, o ne su savo mašina? Čia irgi paslaptingas dalykas - dirba kitame mieste, jo mergina gyvena Vilniuje ir atvažiuoja pas ją beveik kasdien, todėl būtų per brangu. Gal ir logiška. Jis man nieko nemelavo, kas būtų akivaizdu, todėl galiu daryti prielaidą, kad ir šis faktas tikras.

Sužinojau dar daugiau apie illuminatus, apie jų kaupiamą kapitalą, apie akcijas, paskolas, bankus ir kita.

Į Vilnių atvykau kaip po šalto dušo, supratau, kad man pasisekė, kad paėmiau protingą žmogų, o jei būtume dviese važiavę su kokiu manijaku? Va, niekad negali žinot…

Jei prieš tai jaučiausi įdomiai ir be jėgų, tai dabar jaučiausi dar keisčiau ir norėjau kažką veikt. Gavau sms’ą iš užsienietiško numerio. Parašė Katė. Blogerė. Kiek netikėtai, bet susitarėm susitikt.

Atėjau ankčiau ir gavau sms’ą, kad kas vėluoja, tas perka cigaretes. Sėdėjau ir lūkuriavau. Vis dar drebėjo rankos, tai užsidėdavau, tai nusiimdavau akinius. Galiausiai pasirodė ji. Aš ją buvau matęs. Prieš dvi dienas, ant kalno, kuomet po diplominio gynimo turėjau fotosesiją. Pro šalį ėjo mergina, kurios neįmanoma nepastebėti. Naglai ją palydėjau akimis ir po to fotografei pašnibždėjau, kad norėčiau nuodėmės su ja. Dabar ta nuodėmė stovi prieš mane. Ėjome blynų. Valgėme ir kalbėjomės. Ji visai kitokia, nei įsivaizdavau. Maniau, kad bus mizantropiška, kiek paaugliška, naivi. Iš tikro sutikau vieną paprasčiausių, įdomiausių žmonių. Kadangi atsirenku žmones, tai panašių esu atrinkęs ir daugiau, pastaraisiais metais sutinku vis daugiau įdomių žmonių. Ji buvo vienas iš jų. Paprastumą čia reiktų suprasti, kaip vertybę, kad nereikia verstis per galvą, kad rastum bendros kalbos. Apie išvaizdą išvis nebešneku. Čiupti, gatvėj einančią ir statyti į prabangių rubų vitriną. 9,5 balo iš dešimties. Bet, kai žinia, su ja tikausi ne dėl išvaizdos, ji mano blogą skaito nuo senų senovės, tai žinojau, kad kažko tikėtis būtų naivu.

Vėliau vaikščiojome miestu ir ėjome per barus. Po truputį vis girtėjom, juokaudami, kad jei tokiais tempais gersime, tai nueisime ir į Salento. Taip ir padarėme. Pasirodo, Katė moka šokti ant stulpo. Pasirodo, aš norėjau pamatyti, kaip ji šoka. Storos mergo trynė lašinį į stulpą, stebimos kebabų. Palaukėme, kol nueis ir pasirodymas prasidėjo. Apsauginis vaizdą stebėjo geriausioje vietoje. Aš buvau apsauginis, laikiau batus ir kojines, Katė užsilipo ant pakylos ir prasidėjo šou. Ji buvo žvaigždė ir viskas, ką darė, nėkėlė jokių abejonių, kad jai tai patinka ir tinka. Kaip alkani vilkai švilpė babajai, norėjo paliesti. Apsauginis nustūmė babajus. Babajai klausė apsauginio. Vėliau gėrėme toliau ir kalbėjomės. Radom daug bendrų temų. Aptarėme blogerius ir sutapo nuomonės, kad fainiausias bloge yra atfatf, o keisčiausia Renata. Piktuoju nieko neminėjome, gal tik iškėlėme klausimą, kad mane ne visi mėgsta ir kad paskutiniu metu rašau truputį įdomiau.

Aštuonios ryto, aš jau nebepaeinu, Katei reikia į bažnyčią, susitikti su teta. Neįsivaizduoju kaip ji ištvėrė, bet aš grįžau ir nulūžau. Pabudau lyg pragare. Nenorėjau nieko veikti, net valgyti. Nusiprausęs, susitvarkęs, ėjau į kiniečius saldžiarūgštės sriubos.

Tą vakarą įsiminė Amatininkuose buvęs vyras. Vytas. Maždaug 55 metų, išgyvenantis viduriniojo, o gal vėlesniojo amžiaus krizę. Kalbėjo vien tik apie bybius, čiulpimą ir grasino, kad nusirengs. Iš darbuotojų elgesio supratau, kad arba jis vadovas, arba šiap įtakingas žmogus. Kaip tik jis nereikalavo dėmesio: ir dainavo, ir šoko, ir mėgino kelnes nusimautė. Atsisėdo ant sofos, sodėjo delną vieną ant kito ir ėmė ūkti kaip pelėda. Priėjau prie jo ir tariau:

- Vytai, išmokinkite ir mane

- Gerai, atsakė Vytas, tik prieš tai reikės pačiulpti bybį

- Na, jei reikia, tai reikia… , atsakiau atsisekdamas savo užtrauktuką, klynu stovėdamas prieš jo veidą.

Vytas sutriko ir mane sustabdė. Jis juto, kad tokie bajeriai manęs ne tik, kad ne šokiruoja, bet ir visai įtraukia į provokacijas. Jis turėjo pakalikų, žmonių, kurie gyrė kiekvieną jo poelgį, dainuojant, prisidėdavo. Ta prasme, tai ne kokie menininkai, bet jauni, pasportavę bachūrai. Jie į mane žiūrėjo pakankamai įtariai, kaip aš toks jaunas, kalbu su tokiu vyru.

Tuo tarpu man Vytas priminė bjaurųjį mane, kuomet aš šneku vien tik apie kitą galą. Tai tikrai gali šokiruoti, sukrėsti ar paveikti neigiamai žmones, bet tuo pačiu ir įdomu. Kyla klausimai, kodėl tas žmogus tai kalba, ar jam tai rūpi. Taigi, matydamas tą vyrą, aš puikiai supratau, kad jis tik šneka taip, norėdamas pralinksminti save. Ne kitus. Kiti jam pochui, jam gera nuotaika, todėl sau ir leidžia. Aš taip kartais darau, tik atsargiau, vyrams pačiulpti nesiūlau. Išvis nesiūlau pačiulpt niekam. Nebent eidamas namo, praeivėms pasiūlau pasipist, bet ir tai tik kokius 3 kartus. Žiauriausia, kai sutinka, tuomet reikia sukti galvą, kaip čia jų atsikratyt.

Grįžęs iš kiniečių dribau į lovą, pasiėmiau knygą “Šėtono išvarymas” ir skaičiau šiurpias scenas. Susidomėjau Mesapotamijos mitologija, ypatingai demonu “Pazuzu”. Info apie jį:

http://en.wikipedia.org/wiki/Pazuzu

Patiko ši vieta apie jį: šiurkštūs sparnai, nagai ant kojų, kolbos formos išsišovęs kresnas penis ir ištempta į fatališką šypsnį burna. Demonas Pazuzu

Ir dabar šiek tiek išminties.

Vyro kvepalai lemia labai mažai: arba gaus, arba ne. Tik tiek. Pasikvėpinęs suteikia laiko limitą, kol kvepalai kvepės, tol bus patrauklus. Nereikia perskubėti, nes aitrus kvapas atbaidys, nereikia perlaukti, nes kvapas išgaruos. Reikia jausti, kada ir kaip. Geriausias kvapas - žmogaus kvapas, jis niekada neišgaruos. Bet nėra lengva būti žmogum.

Vakar vėl gėrėm su kate ir žiūrėjom filmą “Paprika”. Žiauriai šizovas, net stogą nurovė. Nors buvau lieptas paimti tik vieną vyno, paėmiau du. Vynas baigėsi, išėjom ieškot nočnyko. Neradom. Atsidūrėme kazino, kur alkani vyrai mėtė monetas, mėgindami išsilošti vakarienei, ant stalo pasidėję iš namų atsineštą arielkos butelį.

Grįžom namo ir leidome rusiškus gabalus. Tarp jų buvo ir senas geras šitas:


Čia šiaip paveisklėlis, kad dažniau užsuktumėt

Čia vakar Facebooke juoką sukėlę susirašinėjimai:

O čia tiesiog, kad atsiminčiau filmą:

Rodyk draugams

Temos: Kasdienybė · Laisvalaikis