Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos

Šv. Valentino diena

parašė: Rosenkreuzer · 2014-02-14 · 1 komentaras

Vakar parašiau įrašą apie Valentino dieną. Rašiau kandžiai, prisikabindamas prie žmonių, kurie švenčia šią dieną. Iš tiesų, tik šiandien susimąsčiau, kad galėjau pasielgti labai vaikiškai. Yra žmonių, kurie visus metus laukia vienos ar kitos šventės, nes kiekvienas skirtingas. Pavyzdžiui, kiek daug vyrų nori pasipiršti moteriai per “meilės” dieną? Kiek vaikų negali savo tėvams pasakyti, kad juos myli, situacija: tėvas žiūri teliką, sūnus didžiuojasi savo tėvu, kuris taip vyriškai ir dėmesingai sugeba žiūrėti televizorių. Jo tėvas sugeba tai daryti žymiai geriau nei bet kuris kitas tėvas, nes tai jo tėvas!
- Tėti, aš tave myliu
- Eik ruošt namų darbų

Šis įrašas yra vakarykščio papildymas. Rašiau, kad dabartinis šventimas dažnai neatitinka istorinės prasmės, dėl ko buvo sugalvota ši šventė. Na, aš esu teisus, bet šiandien, kai rašau blaivas, galvoju apie kitus dalykus - nebūtina visur įsigilinti iki galo ir būti griežtam. Jei mąstyčiau tik taip, kaip mąsčiau vakar, tai šiandien būčiau išmetęs iš Facebooko draugų visus, kurie mane pasveikino, įskaitant ir mano paną. Ar gi tai būtų protingas žingsnis? Arba, jei būtų paskambinus “baba”, kuri man paskambina kartą į du metus ir būtų tariusi:
- Labas, anūkėli, sveikinu tave su Valentino diena
O aš jai būčiau puolęs įrodinėti, kad tai šventė skirta kvailiams:
- Oi, nešvenčiu aš tokių švenčių, neskambink man be reikalo
Močiutė pirmiausia nuliūstų, tada nusiviltų manimi, dar labiau atitoltume, kava, kurią man padaro, nebebūtų tokia skani ir šiaip susimąstytų “kas jam pasidarė, gal pist negavęs?”

Taigi, kiekvieną sveikinimą, kokia proga bebūtų, nusprendžiau priimti, nes vis gi, žmogus mane prisimena ir dar paskambina.

Na, bet aš negaliu būti geras. Kaip pagrindinį filmo “Clockwork Orange” veikėją Alex nuo klasikinės muzikos apima demoniška nuotaika ir jis nori ieškoti teisybės, kenkti ir ištvirkauti, taip pat mane veikia ir rašymas. Negaliu neišsakyti kritikos tam, kas man nepatinka. Šiandien grupėje Noriu, bet neturiu su kuo ne vienas vyras sveikino moteris su “jų” diena. Pirmiausia pamaniau, kad jis išvykęs į užsieny ir jo fabrike nėra kalendoriaus, todėl sumaišė kovo 8 - ąją su Valentino diena. Tada pamačiau jo argumentą, kad merginos daug labiau nei vyrai išgyvena šią šventę būdamos vienos. Na, tokioms merginoms, kad neliūdėtų, pasiūlyčiau paskaityti mano vakarykštį įrašą, pasidomėti pačia Valentino dienos prasme ir neliūdėti. Nes, kokia šventė bebuvus, ji turi teikti teigiamas emocijas, o ne liūdesį. Bent jau ne tau ;)

Iki šios vietos pateikiau viską taip, tarsi, per naktį man kažkas nutiko, kas ištirpdė mano širdį ir tapau geras, pradėjau suprasti kvailius (labai sąlyginas žodis, nes iš dalies ir aš dažnai save pateikiu kaip kvailį ir iš tiesų galiu save pristatyti kaip kvailį, nes turiu keletą aplinkybių: 1. Kvailiams sekasi (man sekasi), 2. Dažnai patenku į kvailių sūkurį (su kuo susidėsi, toks pats patapsi) , bet įžanga buvo tik tam, kad parodyčiau, jog nesu kategoriškas ir žvelgiu tik iš vienos pusės.

Noriu papasakoti patį žaviausią šv. Valentino dienos epizodą iš savo gyvenimo. Dar gyvenau kitame mieste ir susipažinau su viena mergina, kuri buvo sportininkė, dalyvavo savo sporto šakos rungtynėse, turnyruose nuolat užimdavo arba pirmą, arba antrą vietą. Aš tuo metu buvau visiškai vidutinis, niekuo neišsiskiriantis vaikinas, todėl ją dievinau. Ji man buvo autoritetas visose srityse - man patiko jūs kūnas, jos plaukai ir nugalėtojo charakteris. Ji visada džiaugdavosi, į visus iššūkius, išbandymus ir problemas žiūrėdavo taip, kad pačios problemos jos išsigąsdavo. Mes susitikinėjome mėnesį, bet nebuvo sekso ar net rimtų paišdykavimų. Nenorėjau skubinti įvykių eigos, kad nesugadinčiau situacijos. Į ją žiūrėjau labai rimtai, norėjau, kad būtūme rimta sportininkų pora ir užkariautume pasaulį. Aš ėmiau tobulėti, sporto salėje ariau kaip beprots, nejaučiau nuovargio, norėjau tik rezultatų ir būti geras. Norėjau rimtų santykių.

Na, gyvenime neužtenka tik norėti. Kadangi ji buvo nugalėtoja, su čempionišku charakteriu, tai gaudavo visko, ko norėdavo. Panašu, ko ji norėjo nebuvo vien sportas ir pergalės. Jai dar patiko ir vyrai. Kartą gavau laišką iš draugo, kurio šiaip negerbiau. Laikiau jį nepatikimu. Jis man prisipažino, kad mano mergina su juo flirtuoja, parodė visus susirašinėjimus. Ji jam siuntė savo erotines nuotraukas ir sakė, kad jo nori. Šioje situacijoje buvau kaltas aš pats, nes jos nepisau. Tiesiog santykiuose gerai neskubėti, bet kai visiškai uždelsi ir apsimeti ponu “kuriam nereikia pystis”, tampi nuobodus ir žmogus ieško alternatyvų. Paklausiau draugo ar ją piso. Atsakė, kad ne, bet labai norėtų, bet to nedaro, nes pernelyg gerbia mane.

Aš tapau šaltas, bet su ja bendravimo nenutraukiau. Teko užšaldyti jausmus ir veikti protu. Galėjau išsiskirti tą pačią dieną, bet galėjau pasielgti neapgalvotai - gal draugas melavo, norėdamas mus supykdyti? Bet kokiu atveju, mergina parodė, kad yra nepatikima, todėl nenorėjau kurti rimtesnių santykių. Beet. Kam kurti rimtus santykius, kai galima… pystis?!!! Juk aš tai dienai nebūčiau radęs nieko geresnio. Galėjau išpisti ir palikti! Štai kur tikro vyro mąstymas… Deja, pamaniau, kad būtų visiškai pasenusi taktika ir pasielgčiau kaip asilo galva. Arba kita jo kūno dalis, nes, tarp kitko, pas asilą panašiai kaip pas arklį. Gerai, nebejuokauju.

Jos gimtadienis vasario 14 dieną. Sausio keturioliktą pakviečiau susitikti gražiausioje miesto vietoje - senvagėje. Ten, kaip tuo metu buvo įprasta, pasiūliau draugauti. Dabar tokiais dalykais niekas neužsiima, tiesiog būna kartu ir tiek. Na, tuo metu mano jaunai sielai norėjosi kažkokio statuso patvirtinimo, kad aš ir kiti žinotų, jog mes kartu. Ji sutiko, apsidžiaugė. Mėnesį laiko turėjome daug bendros veiklos, ji tapo labai šilta, nuoširdi, o aš išlikau šaltas ir ramus. Atsirado du nauji žmonės. Ji - galbūt tikroji, bet aš - ne. Jaučiau, kad tokia taktika žymiai geresnė, aš jai iš tikro patikau, buvo daugybė progų pasimylėti, ji bet kokiai progai pasitaikius norėdavo pačiupti už bybio, ištraukti jį lauk ir išjodinėti mane kaip arabišką žirgą, bet aš laikiausi…

Kartais susitikdavau su draugu, jis pasakė, kad ji vis dar su juo bendrauja, vis dar atsiunčia nuotraukų, bet ne erotinių. Jis išsidavė, kad nesusilaikė ir siūlė jai pas save pažiūrėti filmą, bet iš pagarbos man ji nesutiko, bet norėtų.

Mane tai iš dalies tenkino, bet negalėjau susitaikyti su mintimi, kad apie mane, apie mūsų santykius ji šneka su kitu ir dar su juo flirtuoja. Taigi, aš ruošiausi lemiamam šturmui, įtampa augo panašiai, kaip dabar Ukrainoje, kuomet vasario 16d baigis jų Prezidento nurodymas išsisiskirstyti protestuotojams per 15 dienų.

Atėjo lemtinga diena - vasario 14: šv. Valentino diena, mėnesio draugystės proga, jos gimtadienis… Ji gyveno su mama, kuri tą dieną išvyko specialiai, kad galėtume būti dviese. Nupirkau jai prabangius moteriškus kvepalus, pinigų turėjau daug, užsidirbdavau programuodamas, tai nebuvo gaila. Gėlių nepirkau, nes jas įteikiu tik tada, kai žmogui ką nors jaučiu gero. Atvykęs į namus radau ją labai gražiai pasipuošusią. Didelė sportiška, kieta krūtinė tiesiog virto iš palaidinės ir kreipėsi į mane:
- Nusiauk batus, mesk nachui tuos kvepalus, numesk striukę, sudraskyk savo ir jos rūbus irrrrr pirmyyyyn!
Dovanos neteikiau. Pasisveikinau, prisėdau prie stalo, kuris buvo didelis ir nugrautas daugybe gėrybių, kurias vėliau valgė jos gimtadienio svečiai, nes ji buvo suplanavusi taip, kad pirma susitinkame mes, “apsiforminam” ir tada suguža sveteliai. Mes pavalgėm, išgėrėm, aš ją pasveikinau su gimtadieniu ir pasakiau, kad palieku. Palinkėjau gerų rezultatų sporte, sėkmės gyvenime. Pirmąkart mačiau taip gražiai verkiančią moterį.

Ramia sąžine nuvykau sportuoti. Vakare susitikau su tuo draugu, kurį minėjau, centriniame “Čiliake” gėrėm po bokalą ir mūsų pokalbį teko atidėti, nes mano draugą pasiekė žinutė:

- Sveikas, man labai liūdna, ar galėtum atvykti pas mane?

Aš jam pats daviau gandonų, paspaudžiau ranką ir palinkėjau sėkmės:

- Ačiū, kad dalyvavai šiame procese, tu padarei viską, ką galėjai, geros šv. Valentino dienos

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Koks aš maladiec · Pezalai apie meilę · Psichodelika · Šizo

Kai ateina metas nutraukti santykius

parašė: Rosenkreuzer · 2013-11-07 · 2 komentarai

- Įsivaizduok, mano grupioko brolis su merga draugavo dešimt metų. Pasipiršo, laukė vestuvių ir prieš vestuves būsima žmona pabėgo

- Pabėgo nieko nepranešusi?

- Ne, apsipyko, pasiuntė vienas kitą ir ji dingo. Įsivaizduoji, tėvai jau buvo susibendravę, jau laukė vestuvių ir po dešimties metų dingo. Ką ji galvojo anskčiau?

- Aš nekaltinčiau jos, priešingai, gal net gerbiu ir palaikau

- Kodėl?

- Kada jie susipažino?

- Mokyklos laikais

- Matai, galbūt tuo metu jai mažiausiai santykių reikėjo, galvoje buvo mokslai, studijos, karjera, ji viską buvo suplanavusi. O tas vyras, tikriausiai, jai pasirodė vertas dėmesio ir su juo gerai jautėsi, todėl nenorėdama prarasti buvo kartu. Taip bėgo metai, ji pasibaigė mokslus, pasibaigė universitetą, susirado darbą. Gyvenimas lyg ir mėtė užuominas, ką veikti toliau, bet ji jautėsi nežinioje, nes nebuvo tikra, ko nori dabar, juk visą tą laiką gyveno pareigoje, o dabar tas metas, kai norisi kažką nuveikti ir dėl savęs. Vyras tikriausiai pradėjo skaityti gyvenimo mėtamas užuominas, kaip vadovautis tam tikrais stereotipais, kad jau “metas”. Gal dar tėvai skleidė povandeninę srovę, kad greičiau tuoktųsi. O ji, pajutusi , kad nėra pasirengusi arba gal jau seniai žinojo, kad tai ne jai sutvertas vyras, bet gyveno iš įpratimo, nenorėjo padaryti didžiausios nuodėmės - sukurti santuoką ir pagimdyti jos ir nemylimo vyro vaisių. Ji pasielgė drąsiai ir didvyriškai.

- Bet tai kodėl ji tiek laiko tempė? Kodėl laukė, kada jai pasipirš, kodėl neišsiskyrė anksčiau?

- O, šito aš ir laukiau, Audriau. Visą laiką tu mane užsipuoli, kodėl aš neilgai tempiu santykiuose. Aš pajuntu, kad mums nepakeliui ir gerbdamas save ir moterį, taupau mūsų dviejų laiką

- Tu visada moki viską apsukti taip, kad neliktum kaltas ar nesuprastas. Gal šįkart tu ir teisus.

- Teisus dėl tos merginos ar dėl savęs?

- Nežinau

Rodyk draugams

Temos: Apie dalbajobus · Biški apie jausmus · Pezalai apie meilę