Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Jaunasis alkoholikas. La Cucamarcha

parašė: Rosenkreuzer · 2014-08-06 · 2 komentarai


Pajutau, kad turiu rimtų problemų su alkoholiu. Kai jo nėra, aš negeriu ir jo nereikia.
Kai būna, pats nesuprantu, kaip jo tiek daug telpa į mano organizmą. Kuo toliau, tuo atlaidžiau
žiūriu į gėrimą, leidžiu sau išgert vidury savaitės.

Rytais keliuosi su panika, bijodamas pramigti. Net jei tai savaitgalis. Baisiausia, jaučiu, kad man patinka tas rytinis jausmas. Pagirios. Nors ir dreba rankos, iš burnos sklinda bjaurus kvapas, bet aš galiu susikaupti, būti ramus, išklausyti kitus, susikoncentruoti ir dirbti geriau nei įprastai.
Manau, kad manyje yra problema dėl nerimo, kurią turėčiau spręsti ne alkoholiu, nes paskui gali tekti gydyti alkoholizmą, kai šiuo metu galiu gydyti tik nerimą.

Seniai jaučiau, kad apsvaigęs nejaučiu įtampos. Vakar išgėriau keletą gurkšnių 30 laipsnių gėrimo ir apgirtau. Šiandien pamačiau Facebooke, kokių baisių dalykų pripostinau. Buvo neapsakoma gėda. Norėjau atsiprašyti žmonių, bet tuo pačiu ir laikiau save, nes ateityje man tai gali pakenkti ir bus sakoma - jei nemoki gerti, negerk, nes pats nesuvoki, ko pridarai. Arba - kam geri, jei žinai, kad taip bus?

Aš dar tik toks jaunas, o jau susiduriu su tokiomis problemomis, kurias matydavau tik kituose, dažniausiai suaugusiuose žmonėse, galvodamas, kad man niekada taip nebus.
Nenoriu kreiptis į gydytojus pagalbos, nes jausiuos silpnas, negalintis pats išspręsti savo problemų. Dėl tos pačios priežasties, nenoriu, kad manęs gailėtų draugai. Noriu būti stiprus, pats turėti valią, kuri man netrukdytų jaustis ramiai, koks būnu po išgertuvių. Su psichologais ar kitais gydytojais bendrauti nenorėčiau ir dėl to, kad reikėtų gerti vaistus ar man taikytų kokias nors terapijas, po kurių negerčiau, bet atsirastų kiti simptomai, kurie pasirodytų nebūtinai iškart.
Iš draugo gavau pastebėjimų, kad būdamas pagyringas esu daug šmaikštesnis ir įdomesnis, nei įprastai. Kad mano pokštai subtilūs ir nekandūs. Norėčiau toks būti visada, be alkoholio, nes tai skatina gerti, kad nuolat būčiau tokios būsenos. Jaučiu, kaip išsibalansavo mano gyvenimas ir tai neįvyko per dieną.

Esu lyg sulaužytas lieptas, kurį kaskart pats susikalu vinimis ir bijau, kad vieną dieną gali likti tik lentų krūva.

Kaltinu vienatvę, pats teisdamas save. Puikiai suvokiu, kad kaltas tik aš pats ir labai kvaila ieškoti pasiteisinimų ar savo problemas suversti kitam. Kai atsiranda gyvenime žmogus, dėl kurio noriu stengtis, aš keičiuosi. Negeriu, stengiuosi ir dėl savęs , ir dėl jo. Kai nusivyliu tuo žmogumi, noriu išvyti jį iš savo gyvenimo, noriu, kad manęs nekęstų ir dingtų, taip ne tik sugrįždamas į tą liūną, iš kurio jau maniau ištrūkęs, bet ir įskaudinu kitą.

Vidinis aš savęs klausia - susitvarkyti gyvenimą, kad mane pamiltų? Ar pamilti pačiam, kad susitvarkytų viskas savaime?

Pagalbos kreipiausi į draugus:

Labas rytas! Is karto galiu pasakyti-cia pirmas zingsnis i savikontrole, nes pats pastebejai alkoholio poveiki tavo elgesiui, mintims. Zinai savo ribas:100g stipraus alkoholio-ir gana. Tikri draugai neprievartauja “dawai gerk, bus zajabys”, taip elgsis tik tie, kurie nores kad susimautum. Reikes siek tiek kantrybes. Siek tiek valios. Darbo su savimi. Palaikymo is aplinkos. O taves nemyleti-neimanoma. Buk tikras. Idomi asmenybe esi. O kaip ir pats zinai-savaime nirkas neissispres.
Beje. As tavo draugas. Jei noresi kada pakalbet. Pasedet. Patylet-sakyk.

O dienu buna visokiu. Cia normalu.

Pagalvok-kokiu genialiu minciu parasei. O kitus niuansus galima apslifuoti. Nebusi tobulas. Ir nereikia. Bus neidomu paciam.

—————————————————————–

Tik iš vieno draugo gavai tokių pastebėjimų (kad esi įdomesnis)?:) Man tu įdomus ir šmaikštus (nors tik vieną kartą juokavai) toks, koks esi. Žinoma, mano humoro jausmas yra labai kitoks nei daugelio žmonių, bet viena mano draugė (metalistė;D) turi tiesiog puikų humoro jausmą, kurį visi giria, tad jei į tai atsižvelgus, aš jaučiu, kad tavo humoro jausmas yra labai aukšto lygio:) Vienatvė - laikas skirtas žmogui tobulėti, kai jis susiranda savo žmogų, jis sustoja ir būna meilėje, netobulėjama. Nežinau, yra žmonių, kurie ir būdami kartu jau ilgą laiką (ne pažinties laikotarpiu) sugeba tobulėti. Nežinau, kaip to pasiekti………….. Tad o tu turi puikų laiką ieškoti savęs, pažinti žmones, (keliauti), plenty of things to do….na, viską ko norėtum ir ką mėgsti. Manau, žinai, dėl ko tau yra toks santykis su žmonėmis - aukštini (gerbi), o paskui nusivyli? Tavajam aš atsakyčiau (jei klausimas būtų man skirtas), kad reikia išmokti mylėti. Jei dalykus darytai iš meilės, jie veikia. Veikia teigiamai. (Tačiau. Mylėti yra labai sunku……. aš kartais pavargstu ir noriu pasiduoti juslėms, noriu įsimylėti, noriu daryti tai, ką nori mano kūnas. Vakar liūdėjau, kad esu tokia protinga:) dėl to, kad žinau, kuo baigsis sekimas paskui jusles, o ne pagal protą (sielą). Nors taip ir galvojau, taip liūdėjau, bet tuo pačiu tvirtai buvau įsitikinusi, kad elgiuosi gerai, aš žinau, kad esu savo kelyje. Kad žengusi į kitą kelią, nukrisiu bedugnėn, niekada (turbūt) nesugrįšiu…… ) Trumpiau - reikia pasikliauti savo Intuicija, savo vidiniu aš, žinoti, kuriuo keliu tu pats nori eiti. Tik tu vienas žinai save ir ko tu iš tiesų nori. Atsiprašau, jei tai, ką parašiau, tave nuvylė arba nedavė jokios naudos. nežinau, kokie mano žodžiai tau būtų reikalingi.

Tu esi aukšos dvasios žmogus, galbūt pats to net nenutuoki. Įžvalgumas, gilumas - tai duota ar tai išdirbta per gyvenimą? Ir ar tai susiję su aukša dvasia? Taip, manau, tai susiję. Tu gal norėsi paneigti, kad sakau tokius gerus dalykus apie tave, nes manai, kad negaliu įsivaizduoti, kokia tavo asmenybė, bet tuo, ką sakau, visiškai neabejoju.

Jeigu pastebėjai, moterys, labiau nei vyrai, linkusios dažniau vartoti abejojimo žodžius: turbūt, manau, tikriausiai, gal…. Nes jos gal dažniau abejoja. Manau, jei pasakiau kažką be tų žodžių, tuomet ta mintis verta dėmesio, tokio dėmesio, kad tai gali būtų reali tiesa (deja, vėlgi, tiesa galbūt tik iš tam tikros perspektyvos…..nors kartais ir galima jausti ir žinoti realią tiesą, tokia, kokia ji iš tiesų egzituoja).

—————————————————————–

Edgarai,nieko mandro neismastysiu as cia. Matau,kad tau nera viskas gerai,kad momentais,atrodo,stengies susisikti,atstumti zmones,priversti juos pacius Tave palikti. Manau,kad Tu turi problemu ne su alkoholiu,bet su savo vidum. Toks vaizdas,kad bijai buti tikras,atviras,geras,pazeidziamas,kad nori artumo,bet pajutes ji,pats begi…Kodel? Nes baisu? Gal as klystu,bet mano akimis taip atrodo viskas. Tu,Edgarai,ir taip esi idomus,mielas ir linksmas zmogus ir be alkoholio gerklej,jau ne vienakart tuo isitikinau. Pamilti,pirmiausia,turisave,susigyventi su tikruoju savim,o ne su susikurta vizija,turi stengtis ne del kitu simpatiju,o del saves,nes tu gyveni savo gyvenima,ne tavo gerbejai ir nekentejai. Rask,su kuo atvirai pasikalbeti,apie bet ka ir nesistenk niekam itikti. Kai susigyvensi su savim,pats jausies patogiai emociskai,tada ir tikrieji jausmai ateis. Leisk zmonem myleti tave toki,koks esi ir nebek,nesislepk nuo ju,o svarbiausia,pats nuo saves.

—————————————————————–

Ar cia istrauka is knygos ar pagalbos sauksmas?
Nesu as turbut tinkamas zmogus tokiais klausimais.. bet manau pageindinis klausimas cia: o tau patinka taip gyvent? Turi buti atviras ir saziningas su savim. Nes zinai, visokiu etapu yra gyvenime, jei siuo metu norisi tusu ir prisigert.. plauk pasroviui ir jis praeis arba atsiras svari priezastis pasikeisti ir sustoti. Ar tai bus meile ar liga.. keistis kad kazkas pamiltu, kad kazkam patiktum yra pointless, nes jei greitai nesulauksi rezultato grisi ten kur buvai.. manau pokyciai ateina kai pats to nori ir ne del kazko kito, o del saves.

—————————————————————–

Vaje, kokia ilga ir informatyvi žinutė. Pirma perskaičiau telefone, tai pamaniau, kad kažką ne taip nuspaudžiau ir skaitau post’ą. O dabar rimtai. Ačiū, kad patvirtinai, jog tie šėlsmai čia ne psichozė, o alkoholio darbas (be ironijos). O tie paskutiniai klausimai retoriniai ar į juos reikėjo atsakyt?

—————————————————————–

Šią problemą buvau užrašęs pernai. Su ja puikiai susitvarkiau :) Būnu savim, toks koks noriu, negeriu prieš darbo dienas ir niekada nebijau pagalbos kreiptis į draugus :) Po tokio pareiškimo, daugiausia atsakymų buvo “seen”, bet tie, kas atrašė, padėjo. Siūlau, turėti tuos draugus, kurie tikrai suras, ką atsakyti į tokius laiškus, o nereikalingus paleisti kaip paukščius.

Pabaigai kelios dainelės :)

Rodyk draugams

Temos: Gėrėm · Rimtuolis · Šizo

Ištrūkau iš laisvamanystės rato

parašė: Rosenkreuzer · 2014-04-27 · 11 komentarai

Vaikštau po mišką ir bandau įžvelgti gamtos privalumus. Pro šalį prabėga vyras aptemptais rūbais. Gilus kvėpavimas leidžia manyti, kad bėga ne pirmą, galbūt ne pirmą dešimtį kilometrų. Manyje pabunda sumaištis, pyktis sau ir tragizmas. Tą akimirką noriu nekęsti savęs už tai, kad per ilgą laiko tarpą nepadariau nieko dėl savęs, išskyrus eikvojimą ir švaistymą.
Lieku vienas gamtoje tarp medžių, krūmų ir samanų. Einu pramintu miško taku ir matau mėlynas gėles. Tai žibutės. Jas renka vienišos merginos. Sau, norėdamos užsimiršti arba atkeršyti gamtai, kad jos ne tokios gražios kaip ji. Matau baltas gėles smulkiais lapeliai - tai kiškio kopūstai. Jų lapai primena dobilo lapus. Iš tikro, žiūrėdamas į juos nematau jokio skirtumo. Mąstau, kas atsirado pirmiau - kiškio kopūstai ar dobilas. Turiu įsirėminęs keturlapį dobilą, kurį man padovanojo mergina. Kai pirmąkart ją pamačiau, ji vaikščiojo basa mišku. Ji priminė laukinę moterį - galvoje kuokštas dredų, susuktų į puokštę, ant kaklo rankų darbo pakabukas, ant rankų pačios gamintos apyrankės, rūbai taip pat siūti pačios. Ji turi specifinį kvapą. Nors iš pradžių ji man patiko, vėliau supratau, kad tai buvo tik tas medžiotojo žvilgsnis į ją, kuris tik norėjo sumedžioti ir kaip kokio elnius ragus pasikabinti ne ant sienos, bet į nematomą kolekciją, permiegant su ja. Sulaikiau save nuo šio ketinimo, nes ji pernelyg panaši į mane. Galbūt aš šiek tiek panašus į ją, nes siekiu visiškos dvasinės ramybės ir laisvės, o ji tikrai atrodė laisva ir nepriklausoma nuo aplinkos. Jos dovanotas keturlapis dobilas atrodė toks retas reiškinys, kad bijojau dėti jį į knygą. Bijojau, nes būčiau pamiršęs į kurį puslapį įsidėjau ir dėl to, kad jis tiesiog būtų sutrupėjęs. Kartą paklausiau jos ar ilgai ieškojo žiedo. Ji atsakė, kad surasti tikrai nėra lengva, bet jį randa kaskart, vos tik pradeda ieškoti, tereikia noro ir žinoti, ko ieškai, nesiblaškyti.
Bemąstant, ar būna keturlapių kiškio kopūstų lapų, beragaujant juos, išgirdau kukuojančią gegutę. Apsičiupinėjau, norėdamas pasitikrinti ar turiu pinigų. Tikiu tik keletu prietarų, vienas jų - jei gegutei sukukavus turi pinigų - būsi turtingas ar bent jau nejausi materialių dalykų stygiaus, priešingu atveju - nesiseks, nuolat visko trūks. Pinigų neturėjau su savimi, bet turėjau banko kortelėje, o kortelę turėjau kišenėje. Įdomu, ar skaitosi? Ar šiuolaikinės gegutės žino, kad pinigai gali būti ir skaitmeniniu pavidalu?
Grįžęs prie automobilio susimąsčiau apie dar vieną prietarą: langas buvo taip stipriai apdergtas, kad iš pradžių susimąsčiau, ar tai paukščio, ar žmogaus darbas. Jei paukščio, tai greičiausiai kranklio. Įsidėjęs į automobilį ieškojau, kuo galėčiau nuvalyti. Apsičiupinėjęs kišenes supratau, kad miške iškrito telefonas. Jį esu įsigijęs išsimokėtinai ir dar nesumokėjęs visos sumos. Dėl to nė kiek nesukau galvos. Baisiausias dalykas, dėl ko pergyvenau - ten buvo mano nuogo nuotraukų, penio nuotrauka, merginų nuotraukos ir kitų dalykų, kurių niekam nerodau ir pats nesuprantu, kodėl jos apskritai buvo telefone. “Nesinervuok, easy tiger…”, raminau save. Ieškodamas telefono laksčiau miško takais pirmyn atgal. Radau! Bet ne telefoną, o savo automobilio raktus, kuriuos irgi pamečiau. Būčiau namo galėjęs eiti pėsčiomis, o mašinoje būtų apsigyvenę benamiai katinai ir šeškai. Prisiekinėjau sau, kad niekada gyvenime nedarysiu kvailių nuotraukų, jokių “selfių”, foto su web camera ir jokios prastos kokybės. Neradau.
Telefonas buvo namie ant palangės. Ir gerai.
Iki šiol buvau įsitikinęs, jog turiu problemų su nerimu. Nuolat nerasdavau sau vietos, mintyse knibždėdavo mintys, jaučiau įtampą. Maniau, kad jei pradėčiau gerti raminamuosius vaistus, prie jų greit priprasčiau ir laikyčiau save daržove, negalėčiau duoti jokių patarimų kitiems, kankinamiems nerimo, nes jie būtų beverčiai. Nusprendžiau kovoti su savimi iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai išsiaiškinsiu priežastį ir rasiu harmoniją su savimi. Tam reikia pažinti save ir savo mąstymą.
Supratau, kad dievinu pirmus kartus: prisiminimą apie pirmą bučinį, jaudulį, patirtą stovint prie durų rugsėjo pirmąją prieš 17 metų, pirmuosius egzaminus, pirmąjį darbą, pirmąjį atlyginimą, pirmą automobilį, pirmas pralaimėtas muštynes, pirmą patirtą gėdą, pirmą pažeminimą ir kitus. Galėtų visas gyvenimas susidėti vien tik iš jų. Bandymas įlįsti į savo galvą primena kelionę į pasaulio kraštą. Pažinti save ir apsišikti yra baisiausias dalykas. Labiau įsigilinęs į savo būtį, supratau, kad mano patirtis prasilenkia su morale. Vienintelis įrankis, galintis sugrąžinti mane į naują gyvenimą - aš pats. Atsiradus tinkamoms aplinkybėms, net aš galėčiau pakeisti pasaulį. Ir ne tik savo. Susimąsčiau apie tai, ko dabar labiausiai bijau. Pasenti. Numirti? Niekada apie tai negalvojau. Kartais sulaukdavau klausimų, ar norėčiau nusižudyti ir ar kada nors bandžiau. Niekada apie tai negalvojau. Kartais atrodo, kad mirtis čia pat, ji gali aplankyti ir gyvą - jausčiausi miręs, jei niekas manęs neprisimintų. Todėl lyg apsiginklavęs degančia kantrybe per aušrą stengiuosi nuolat priminti apie save. Dievinu komplikacijas. Nors, kita vertus, kad atgimtum, turi numirti. Turi leisti, kad tave pamirštų. Reikia pabūti vienam, atsikratyti žmonių, kurie manęs nekenčia iki kaulų čiulpų. Ignoruoju juos, ištrinu iš savo atminties. Laikas sulėtėja, kai sulendu vis giliau ir giliau į savo urvą. Užsidarau savyje ir neduodu niekam sužinoti, ką slepiu savyje, kuo gyvenu. Tik vienas kitas saulės spindulys man atneša šviesą. Per prievartą, lyg nujausdamas, jog jos man dabar labiausiai trūksta.
Ilgai problemos ieškoti nereikėjo. Nerimo priežastis - savęs kankinimo ratas. Pastebėjau, kad pasrinkau lengvausią kelią, gavęs laisvę, pats ją iš savęs atimdavau apsikraudamas dalykais, kurie sudaro uždarą nuodėmių ir pagundų ratą: bereikšmės pažintys, savęs eikvojimas dėl kitų, alkoholis ir … Prisiminiau Maslow piramidę ir patį pirmą laiptelį - fiziologinius poreikius. Visų jų neįgyvendines žmogus negali įgyvendinti aukštesnės pakopos poreikių, o jei ir gali, tai tik kelis. Man problemas kelia šių poreikių nepatenkinimas:
kvėpavimas - nes rūkau,
maistas - nes pamirštu pavalgyti. Pamirštu, nes esu pernelyg pavargęs arba “užimtas”,
vanduo - nes skysčių trūksta, jei vakarais geri alkoholį,
miegas - ta pati priežastis, kaip ir dėl maisto.
Ir svarbiausias dalykas - moterys.

“Kai kurie dalykai, kartą juos pamilus, tampa tavo amžinai ir jei bandai juos atstumti, nuolat pas tave sugrįžta ir tampa tavo gyvenimo dalimi” - uždaras ratas.

Beliko sumąstyti būdą, kaip pažeisti ratą ir aš išlaisvintas. Tas ratas mane sužlugdė, bet aš galiu išsaugoti tai, kas dar manyje liko.

Mąsčiau, kodėl sveiko proto, mąstantis ir turintis tikslų žmogus susikuria aplink save tokį ratą. Turiu atsakymą. Jei norite jį sužinoti, siųskite sms žinutę trumpuoju numeriu, kurios kaina 10lt. Apgavau. Neturiu trumpojo numerio. Tiesiog nenoriu būti tuo žmogumi, kuriuo žmonės mano, kad privalau būti. Nenoriu tapti šablonu, daiktu. Nemažai prie mano nerimo prisideda ir tai, kad pergyvenu dėl to, kad pasirodysiu nepakankamai originalus ir spontaniškas. Kartais stengiuosi nužūdyti įsišaknijusius į kiekvieno kraują metafizikos principus, ko šalutinis poveikis būna moralinių normų išnykimas.

Iš tikro, nors ir nerimaudamas, jaučiuosi laimingas dėl savo nesupratimo ir nežinau kaip bus, jei nustosiu nerimauti. Kiekvienas prieštaravimas sau pačiam - komplikacija, kurią jau minėjau, kaip vertinu. Perpratau savo nerimo priežastį. Aš jau ją kontroliuoju. Įvaldęs tai geriau, galėsiu jį pažaboti kaip darbinį arklį ir išleisti tik tada, kada labiausiai to reikės. Aš neturiu talento, bet stebiu ir persekioju talentingus žmones, nes pavydžiu jiems to, ko neturiu. Save guodžiu, kad talentas yra nieko vertas, palyginus su ilgai brandinta patirtimi, įgyta per juodą darbą ir atsidavimą. Minėjau, kad ta patirtis gali prasilenkti su morale, bet tam turiu paaukoti dalį reputacijos ir iškęsti sukandęs dantis. Gera kritika turi savo kaina, kuri kartais gali būti ir ašaros.

Svarbiausias dalykas, kurį esu padaręs dėl savęs - nuvylęs save. Daugybę kartų. Todėl šįkart sakau, kad nustosiu buvęs laisvamaniu ir saugosiu save. Maitinsiu savo ego, nustosiu švaistęs save. Vos tik taip pradėjau mąstyti, mane apėmė ramybė. Nereikėjo nieko daryti. Maniau turėsiu kokiu du mėnesiu negerti, deginti žvakes, užblokuoti visus porno puslapius. Nieko panašaus. Jeigu dabar nueičiau į barą ir prisigerčiau, tikriausiai vis tiek taip jausčiausi, nes žinočiau priežastis, kurios verčia jaustis mane nejaukiai. Bet ar tai nebūtų žingsnis prieš savo valią? Žinoti, kad negaliu gerti, nes rizikuosiu vėl patekti į laisvamanystės ratą ir daryti tai, lyg tampant liūtą už ūsų? Kam to reikia? Mano galvoje nebėra painiavos.

Nenoriu, kad tai būtų tik dar vienas mano žodis, kuris nieko nereiškia. Pradžioje minėjau merginą, kuri man padovanojo keturlapį dobilą. Mus siejo tik draugiškas ryšys, nieko intymaus. Ji buvo mano angelas sargas, bet pareiškė, kad su manimi per daug vargo. Taip esu praradęs ne vieną sielos ryšį su žmonėmis, kuriems iš tikro rūpėjau.

Iš rato aš jau išėjau. Pradėjau valgyti sočiai, miegoti pakankamai, rūkyti dar nemečiau, bet negeriu. Nebejaučiu nerimo, jaučiuosi ramus ir laimingas. Paklausiau artimiausių draugų ir mamos patarimų. Mama minėjo, kad negaliu stengtis dėl kitų, pats būdamas silpnas, o kai tik jausiuos stabiliai, atsiras harmonija su savimi, tuomet viskas ims sektis. Draugas sakė panašiai, tik gal ne taip kultūringai, cituoju:
“Šunie, nustok gerti, rūkyti ir pystis. Susirask darbą, susitaupyk pinigų, pradėk sportuot, nusipirk dviratį.”

Darbą susiradau, sportuoti pradėjau, dviračio nenusipirkau. Jaučiu, kaip viena ranka laikausi įsitvėręs į gyvenimą ir stengiuosi, jog svajonės nevirstų gėda. Padarysiu viską, kad pats ir kiti galėtų tikėti, jog galiu pasaulyje palikti esmingą ir įkvėpiančią žymę.

Dėl rašymo… Supratau, kad žodžiais nepajėgiu išreikšti suvokiamų jausmų įvairovės, todėl darau tai rašydamas. Norint parašyti ką nors įsimintino, kas paliestų mintis ir širdį, reikia įkvėpimo. Įkvėpimui ramybės ir susikaupimo. Panašu, kad tai dabar tai naujieji mano įrankiai, padėsiantys judėti toliau.

Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie prisijungė prie blogo grupės Facebooke (nuoroda dešinėje) ir tiems, kas paaukoja pinigų knygos išleidimui. Kartais net gėda pasidaro, kai pasižiūriu, kiek žmonių priaukojo. Šiandien žiūrėjau followerių sąrašą - patys įvairiausi, nuo moksleivių, mokytojų ir dėstytojų iki kovotojų narve. Net šiurpas perėjo per nugarą, nes rašydamas net nesusimąstau apie kitus. Tik šiandien pagalvojau, kaip galiu pakenkti sau per kūrybą. Norėčiau dar parašyti apie tai, kai šiandien ėjau per barus gerdamas kolą su ledu ir stebėdamas girtus žmones, bet merkiasi akys, šį įrašą rašiau apie 2 valandas su parūkymais, o klausiau šio playlisto:

P.s. telefone neturiu savo nuogo nuotraukų, tiesiog reiškiu nepasitenkinimą nauja mada - selfiams, kuomet žmonės fotkina save ir kelia nuotraukas. Norėjau pašiepti, suintriguoti. Verta susimąstyti, jei pamestum telefoną, kuriame būtų tavo ančiuko lūpos ar nufotkinta visa “antis” ar “kalakutas” visame gražume ;D

Rodyk draugams

Temos: Be temos

Vaibas [Vibe]

parašė: Rosenkreuzer · 2014-01-04 · 2 komentarai

Vakar su draugais buvau bare.

Aš dažnai einu į barus.

Iš pradžių į vieną, paskui į kitą. Bet taip vaikštau ar vaikštom iš vienos vietos į kitą, tarsi ieškodami veiksmo, nesuvokdami, kad patys jau esame veiksme. Nesuvokdami, kad mes to veiksmo dalis.

Tačiau vakar veiksmas buvo kitoks. Draugai norėjo eiti į vieną barą, aš į kitą. Mūsų nuomonės išsiskyrė. Jie, tarsi vampyrai, bijantys česnakų, nenorėjo už jokią kainą eiti ten, kur siūliau.

Teko nesipriešinti ir eiti su jais. Pabuvome viename bare, kitame. Stovėjome susispaudę, žmonių perpildytuose baruose, gėrėme alų, ėjome į kiemą rūkyti, kalbėjome su žmonėmis.

Galiausiai atėjome į barą, į kurį kviečiau aš. Draugai nusprendė išgerti dar po vieną ir eiti namo. Būčiau ėjęs ir aš. Priėjau norėdamas pasiteirauti kaip jaučiasi, o jie atsakė “Nerealus vakaras. Jau pusę valandos čia stovim ir klausomės muzikos, bendraujam, mums čia žiauriai patinka”.

Nors jau buvo ankstyvas rytas, gal kokia 3 valanda, bet jautėsi, kad laikas neegzistavo, būsime tol, kol norėsis. Matydamas laimingus draugus, pasijutau laimingas ir aš pats. Nustojau galvoti.

Amžinai rašau savo mintyse. Tarsi plaktuku ant sienos mėginčiau skaldyti raides, pagal kurias paskui mėginčiau ką nors atgaminti. Bet niekada nebandau prisiminti, nes nerandu tam laiko, atsiranda naujų minčių. Kaip humoristas Luis C.K sako, tėvai ateina į jų vaikų spektaklį ar bet kokį pasirodymą ir užuot mėgavęsi reginiu, jie filmuoja jų pasirodymą, bet to įrašo niekada gyvenime neperžiūri. Svarbiausia pasidalinti Facebooke ar youtube, kad jie buvo vaiko pasirodyme, o kiti komentuotų ir like’intų. Po tokių video paviešinimų, dažniausiai jų draugai, kiti tėvai, rašo komentarus: “koks talentas”, “koks nuostabus vaizdas”, nors iš tikro, jie to video gal net nežiūrėjo. Humoristas juokauja, kad gali nufilmuoti vieną sekundę vaiko pasirodymo, o visą likusį laiką, kokias 20 min filmuoti savo užpakalį ir jo niekas nepastebės, nes tiesiog įsijungę, tuoj pat išjungs.

Panašiai ir aš užsiiminėju niekais, užuot mėgavęsis akimirkomis. Įsivaizdavay, ar būčiau sugebėjęs jaustis gerai, būdamas vienas. Juk logiška - vakar džiaugiausi todėl, kad draugai buvo laimingi ir jiems patiko ten, kur patinka man. O jei būčiau vienas, tai užtektų tiesiog džiaugtis pačiam, nebūčiau priklausomas nuo kitų. Šiandien pagalvojau, kad nesugebu atsikratyti minčių. Amžinai apie kažką galvoju, stebiu, analizuoju, gilinuosi. Ko man reikėtų, kad sugebėčiau bent minutę apie nieką negalvoti ir jaustis laimingu? Galbūt užsiimti meditacija? O gal eiti pas psichiatrą, kad išrašytų vaistų? Ir kas iš to? Gerčiau vaistus, sustabdyčiau mintis ir tapčiau laimingas kaip daržovė, bet tas jausmas nebūtų tikras ir viduje jausčiausi pralaimėtoju, kad nesugebėjau susitvarkyti pats, be niekieno pagalbos.

Nusprendžiau, kad reikia priimti save, koks esu, su visomis mintimis, nes visi žmonės skirtingi. Vieni gali valandų valandas apie nieką negalvoti, o kitiems gal taip lemta? Aš juk galiu sugalvoti įdomių dalykų, juos užrašyti. Kai daug minčių, tarp jų ieškau kažko ypatingo, kas atrodytų originalu ir keista, užmiršdamas elementariausius ir paprastus dalykus, nes laimė slypi paprastume.

Vakar du žmonės pagyrė mano megztinį. Per tris metus niekas negyrė nė vieno mano rūbo, batų, šukuosenos, nebent bybį po sekso. Tą akimirką susireikšmindavau ir tylėdavau, o vėliau visiems primindavau, koks pas mane didelis ir nuostabus. Juk tai taip apgailėtina! Visiems neisiu gi ir nerodysiu jo. O taip norisi to dėmesio, kad bent vienu gražiu žodeliu paglostytų savimeilę. O vakar… O vakar per vieną vakarą mano megztinį pagyrė du žmonės! Megztinis pirktas iš padėvėtų rūbų parduotuvės už dešimt litų. Mėginau teisintis, sakydamas, kad jis paprastas. Bet žmonės, abu skirtingi žmonės, skirtingose vietose pakartojo tą patį: “Genialumas slypi paprastume”. Kaip tapti paprastam? Kaip pamiršti pripažinimo ir šlovės troškimą? Juk absurdiška turėti daug minčių, o jų niekur nerealizuoti.

Pamąsčiau, kad galėčiau sukurti puikų minčių derinį, surūšiuoti jas ir mėgautis. Pats. Kaip darau tai žiūrėdamas erotinį filmą. Juk tą akimirką negaunu pripažinimo. Dabartinė problema - aš mintis tarsi išvemiu, išpilu į konteinerį, o po šiukšles niekas nesirausia, nebent bomžai, padugnės arba praktiški žmonės.

Noriu išmokti džiaugtis gyvenimu, stabdyti akimirkas, tinkamai perteikti savo mintis idėjas ir būti suprastas. Talentingiems žmonėms baltai pavydžiu ne pinigų, kuriuos uždirba savo juodu darbu, ne followerių ir ne laisvės, kurią jie įgyja kurdami. Pavydžiu sugebėjimo atskleisti tai, ką norėjo, kaip jie siekia užsibrėžto tikslo ir myli tai, ką daro.

Rodyk draugams

Temos: Šizo