Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Seniai dulkinaus

parašė: Rosenkreuzer · 2013-11-05 · 7 komentarai

Nusprendžiau, kad seniai dulkinaus, nors paskutinį kartą tai vyko vakar.

Paėmiau telefoną ir parašiau vienai iš jų: “Labas (aš visada pasisveikinu), seniai matėmės, mums reikia susitikti”

Atrašė: - Atėjo mano eilė?

- Taip, atėjo tavo eilė. Pas tave ar pas mane?

- Nori į svečius?

- Neslėpsiu, noriu žvėriškai išdulkinti tave, kad rėktum, staugtum ir negalėtum nė sekundės atsipalaiduoti

- Tuomet pas mane netinka

- Aš tau panaši į merginą pagal užsakymą?

- Taip. Tai tinka ar ne?

- Nežinau

- Gerai, netinka. Viso gero

Pasinaudojęs proga, išmečiau ją iš socialinių tinklų ir ištryniau numerį

Po kelių minučių gavau dar vieną žinutę:

- Būsiu 20h, nupirk vyno

Prisipažinsiu, iš jos nesitikėjau tokios charizmos ir atsidavimo. Buvo žymiai geriau, nei įprastai. Skruostaisi ir kaklu žliaugė prakaitas, ji staugė kaip kiaulė , vilko pisama netradiciniu būdu. Įsikibusi nagais į mano užpakalį bandė perdrėksti jį į dvi dalis, o aš plakiau ją negailestingai, kiekvienu kirčiu artėdamas prie išlaisvinimo.

- Tuoj, nebedaug, jau beveik

Ji laikė mane rankomis, kad baigčiau į vidų.

- Ne, į vidų nebaigsiu, rinkis kur

- Čia, pasakė iškišdama ilgą liežuvį

Staiga nušokau ir prišoviau pilną burną meilės.

- Parodyk, kiek laimėjai

Iš ką tik surinkto rudeninio medučio ji išputė burbulą

- Neblogai. Dabar nuryk.

- Hmmm

- Parodyk, parodyk

- Šaunuolė, puikiai padirbėjai

Gerdami arbatą kalbėjomės apie meną , interjerą ir diskutavome, koks paveikslas tiktų mano kambaryje. Karts nuo karto ji mane pavadindavo nenormaliu ir iškrypusiu, o aš už gerus žodžius apdovanodavau ją šeimynišku bučiniu į kaktą.

Gavęs, ko norėjau, mačiau ją ramią ir besišypsančią. Ji ne iš tų žmonių, kurie nuolat išsišiepę. Nepakanka gero pokšto, kad ji džiaugtųsi. Tai moteris, kuri ieško savęs, o su manimi tai nuolat randa, tik bėda ta, kad aš nuolat nerandu jai laiko arba nenoriu rasti.

Gulėjau ant pilvo pasidėjęs nešiojamą kompiuterį ir susirašinėjau su draugu, gyvenančiu Londone. Kuo toliau, tuo labiau apgailėtinas jis man atrodė. Nuolat klausdavo patarimų, kurių sulaukęs vis tiek nesilaikydavo. Atrodė, kad tas gyvenimas jį išsekino ir sumenkino kaip žmogų, kuris kadaise buvo pernelyg vyriškas. Jis buvo įsimylėjęs merginą, kuri ėjo iš proto dėl jo draugo, o jo paties nekentė. Siūliau pamiršti ją ir nusiraminti. Deja, jis užsispyręs kaip ožys, važinėjo į kitą miestą ir kasdien įkyriai jai rodė dėmesį. Maniau, kad jai jis tikra rakštis subinėje. Nors jis tiek išvaizda, tiek elgesiu buvo tikrų tikriausiais vyras, kuris kaip perkūnas žaibais švaistėsi savo energija, įdėjęs truputį proto ir susitvardydamas, galėjo pavergti bet kurią, bet patirties turėjo nedaug - vieną moterį.

Taigi, gavau iš jo žinutę, kad buvo pasimatyme. Su ja. Ji atvyko į jo miestą. Per paskutinį pasimatymą, vos tik susitikęs, pasiūlė jai draugauti.

- Kas tau yra, vaikine? , kodėl tokie sprendimai?

Ji, žinoma, nesutiko, bet kas keisčiausia, atvyko pas jį, į jo miestą. Galbūt iš nevilties…

Na, man įdomu paskaityti, kaip gi sekasi, maniau perskaitysiu dar vieną jo verkšlenimą, bet šįkart jis mane nustebino. Mergina, kuri jį visą laiką vedžiojo už nosies, išnaudojo materialiai, psichologiškai ir visaip kitaip, vis gi, atvyko pas jį. O jis progos nepraleido - dulkino ją tris su puse valandos. Kur tai matyta, kur tai regėta? Ji jo klausė, gal filmuojasi porno filmuose? Jis patikino, kad tai jam antras kartas gyvenime. Juokinga asmeninė detalė, kad mergina norėjo jam pačiulpt, o jis neleido. Kokie laikai atėjo, kad mergina turi prašyti, kad duotų pačiulpt?

Smagu už draugą ir džiaugiuosi, kad buvo atkaklus ir nepaklausė mano patarimo mesti ją nachui. Dabar jis neatsigina nuo jos, rašo, skambina, siunčia ero foto, o jam… Jam pochui. Pasirodo, jis tik norėjo parodyti, kaip ji jam rūpi, o parodęs nusiramino, pagaliau pasijuto vyru ir nebelakstys paskui kaip šunelis. Geriausias patarimas yra ne iš kito patirties, o iš tavo paties, kai ilgai ir kantriai laukęs, gauni saldžių vaisių

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus · Pezalai apie meilę · Šizo

Pervert Attitude II

parašė: Rosenkreuzer · 2013-07-31 · 8 komentarai

Milošas, sužinojęs džiugią naujieną, kad eis į pasimatymą, apsimesdamas Rene, šokinėjo, kaip nekaltas berniukas, ką tik pabučiuotas į skruostą.

- Pravėrus vienas duris, kitos atsidaro pačios, pamanė jis, žinodamas, kad tai jo šansas pripildytą išdžiuvusį sekso vandenyną. Čia, Italijoje, net nei burtai, nei juodoji magija jam ne tik meilės, bet ir malonių žvilgsnių nepritrauktų.

- Privalau jai padaryti gerą įspūdį. Sakai sportinę aprangą apsirengus?

- Ne, tik batai “Adidas”, džinsai tokie žydri su mėlynais taškais, bet ne menininkė.

- Ką man rengtis? Gal su kostiumu?

- Haha, nejuokauk, renkis, kad jaustumeis patogei, vis tiek reikės eiti vakarienės, reikės daug kalbėti. Lauke šalta, gali pasiimti paltuką.

- Velniop, eisiu apsirengęs įprastai, kaip bus taip

Milošas pėsčiomis turėjo įveikti apie 10min kelio, ėjo veržliai ir entuziastingai, kartais nuplėšdamas medžių lapus, kuriuos pasiekdavo. Eidamas strikinėjo, šukavo, kalbėjosi pats su savimi. Jam visiškai tas pats, kad mergina manys, jog susitinka, ne su juo, o su Rene, jam nesvarbu, kaip baigsis šis vakaras. Negausi šiandien, gausi kažkada. Iš tikro, seksas jam nėra toks svarbus, pamanė. Rimtai. Jis per daug jį sureikšmina. Nepažįstamiems žmonėms, tai tarsi linija, kurią nubrėžia mokykloje girtas mokytojas, po šuolio į tolį: aha, nušokai du metrus ir keturiasdešimt, na, dar turi antrą bandymą. Panašiai ir sekse, kartą nubrėžęs liniją ties trimis metrais, tiesiog atsipalaiduoji, žinai, kad žmogus nepabėgs, kad jam gera su tavim, gali pasakoti kvailiausias istorijas ir jos bus daug įdomesnės, nei būtum papasakojęs prieš seksą. Kodėl? Nes žmogus tave pažįsta.

Tuomet Milošas susimąstė, kad niekada gyvenime nelietė azijietės moters. Prisiminė, kai būdamas mažas pirmą kartą su tėčiu nuėjo į krepšinio rungtynes savo gimtajame Belgrade, kuomet vyko derbis tarp Partizan ir amžino varžovo Crvena Zvezda. Varžovų komandoje buvo juodaodis krepšininkas ir tėvas badė į jį pirštu:

- Žiūrėk, Milošai! Ten tikras negras. Eik paimk iš jo autografą, jei išeis, paliesk jį

Milošas palietė jį ir jautėsi ypatingai, nes palietė žmogų, kuris lygiai toks pat kaip visi, tik tą akimirką buvo ypatingas, nes Serbijoje, tuometinėje Jugoslavijoje tai nebuvo itin dažnai matomas reiškinys. Dabar laikai pasikeitė, daug kas globalizavosi, gyvena daug įvairiausių tautybių žmonių, tačiau jis niekada nelietė azijietės. Italijoje jų daug. Ir jis nusprendė, kad jo tikslas bent paliesti, jei neišeis - pakalbinti, geriausiu atveju apkabinti ar pabučiuoti tokią moterį.

Užsikodavęs pasąmonėje lėkė dar greičiau į pasimatymą su mergina, avinčia sportinius batelius. Atbėgęs, mėgino atgauti kvėpavimą, nes įkvėptas minčių ir pamąstymų šiek tiek persistengė. Turėjo geras penkias minutes, neatmesdamas galimybės, kad mergina vėluos, dairėsi vietelės nusilengvinti. Prie kalno buvo apleistas namelis - tiks. Prie namelio pastebėjo merginą, bandančią prisidegti cigaretę, tačiau nesėkmingai. Milošo kūną nukrėtė šiurpas - ta mergina buvo azijietiškų bruožų, maždaug tokia, kokią įsivaizdavo prieš geras dvi minutes. Na ir minčių srautas, na ir galia… Jis turėjo suktis labai greitai, nes bet kada galėjo pasirodyti mergina, kuri ateis su juo susitikti… Ir ta sėdinti mergina, ją pasiuntė likimas, jis privalo ją pakalbinti. Mėgindamas tarti kelis sakinius itališkai, jis pasimetė, vėliau mėgino ją kalbinti angliškai, bet burnoje žodžiai strigo, ties Adomo obuoliu jautė tarsi prarytą siūlų gniužulą, kalbėjo lyg Boratas. Ir tada mergina prakalbo serbiškai. Jo kūnu ėjo šiurpas, kaip tai įmanoma…

Iš tolo pamatęs ateinančią merginą, nebesiklausė savo likimo siustos deivės ir tiesiog ėjo pas ją. Eidamas padarė labai keistą lūpų mimiką, tai veido išraiška, kuomet nori juoktis, bet negali, nes tas žmogus, iš kurio juoksies, gali pastebėti. Juokas paėmė, nes pamatė merginą, apsirengusią fetišistiniais rūbais, trumpu lateksiniu sijonu, prisegamomis pėdkelnėmis, korsetu ir ryškiai raudonais plaukais. Tikriausiai, ji manė, kad kaip Rene, ateisiu visas juodas, apsikaustęs spygliais ir metalais, pamanė Milošas, nė kiek nesijaudindas, kad atrodo kitaip, nei ji galbūt tikėjosi.

- Felicia

- Malonu, Milošas

- Eime su manimi, man reikės jūsų pagalbos

Milošas nusekė iš paskos. Paėjėję gerus tris šimtus metrų, jie sėdo į netikėtai prabangų automolbilį ir dideliu greičiu pajudėjo nežinoma kryptimi.

- Kur mes vykstame?

- Į gyvūnėlių parduotuvę

- O kam?

- Juk puikiai suprantate, kad ne pavakarieniauti susitikome

- Hmm. Tai, taip, taip. Žinoma

Sustojus prie gyvūnėlių parduotuvės, mergina išskubėjo

- Palauk, aš tuoj grįšiu, gali įsijungti muzikos

Įjungtus audio aparatūrą, skambėjo ši daina:

Mergina grįžo nešina botagu, skirtu žirgui plakti ir spygliutu antkakliu su pavadėliu
- Viską turiu, važiuojam
“Važiuojam, blet”, tyliai pamanė Milošas, mintyse vedžiodamas pavadėliu Feliciją per dirvožemį, vėliau plėšydamas jos pėdkelnes ir daugiau neįsivaizdavo, ką darytų, bet jam jau stovėjo. Bet taip smarkiai. Jau nuo tos muzikos… Kibys tiesiog pulsavo. Atrodė, sprogs.

Atvyko į apleistą angarą.
- Imk šią piliulę, kad viską geriau suprastum
- Čia gal narkotikai?
- Praryk ir pasakysi
Milošas nurijo nekaltą piliulę ir laukė kas bus toliau. Nieko nesijautė. Tačiau, vos tik išlipo iš automobilio, pajuto didžiulį palengvėjimą visame kūne, raumenys taip atsipalaidavo, kad kojos neatlaikė kūno svorio ir jis susmigo.
- Dabar tu būsi mano gyvūnas, uždėdama antkaklį, tarė Felicia
Milošui buvo visiškai pochui. Jokios reakcijos, jokios emocijos jo veide nesimatė. “Prašau tęsti”, sakė jo šaltas žvilgnis.
Mergina, nežinia iš kur atsiradusia, nežmoniška, jei žmoniška, tai vyriška jėga jį tempė kaip slieką per plytgalius, betoną ir žvyrą, tuo metu buvusį ant grindų. Netoliese sustaugė šuo, kurio staugimas skambėjo kaip vilko. Mergina, kiek patampiusi bejėgį vyrą, paguldė jį ant nugaros ir išsitraukė keistas žnyples
- Aš dirbu morge ir jomis suspaudžiu lavonams kraujagysles. Pažiūrėsime, kiek esate ištvermingas
Aukštakulniais bateliais pakėlusi vyro marškinėlius, ji sužnybė žnyplėmis didelį gabalą odos ir jas užfiksavo, palikdama kaboti, stebėdama besikankinančio žmogaus veidą. Milošas laikėsi ir kentėjo, kartais sukąsdamas dantis. Moteris čiupo botagą ir ėmė jį plakti kaip žvėrį. Jis rėkė iš skausmo, tuo tarpu mergina dairėsi, kuo galėtų užkišti jo burną. Nusirengusi lateksinį sijoną, kišo jį burnon kiek tilpo. Vėliau vėl tampė kūną pavadėliu, įsakinėdama, ką daryti. Už paklusnų elgesį išėmė įsegtas žnyples, spyrė į tarpkojį ir kažkur išėjo. Milošo galvoje skambėjo melodiją, kurios klausėsi automobilyje, matė azijietės veidą ir nepergyveno pakliuvęs į spąstus, jis to nusipelnė.
Ir nesigaili.

Rodyk draugams

Temos: Psichodelika · Šizo