Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Tyla arba byla

parašė: Rosenkreuzer · 2014-11-02 · 1 komentaras

Turėjau nelengvą savaitę ar net mėnesį. Nesėkmė keitė nesėkmę. Bauda už greičio viršijimą, nesėkmingas asmeninis startas naujoje krepšinio komandoje, nuovargis, nuomonių išsiskyrimas su artimaisiais atrodė smulkmenos, kurias ignoravęs galėjau gyventi toliau. Viso to ignoravimas, gebėjimas užsimiršti ir gyventi lyg niekur nieko reikalauja daug jėgų. Norėtųsi smilkinyje turėti mygtuką “restart”, kurį paspaudus viskas vyktų iš pradžių.

Išvargęs, nekalbus ir pasiilgęs bendravimo, susitikau su artimiausiais draugais, su kuriais apsilankėme viename iš mano dažniausiai lankomų barų. Draugai ragino paleisti iš rankų telefoną ir daugiau laiko skirti jiems. Kadangi atsisakau rūkyti, tai pasikeitė mano elgesys bare - galiu neskubėdams gurkšnoti, bendrauti, nužvelgti kitus, prižiūrėti rūkančių žmonių daiktus, nevaikštau pirmyn - atgal į kiemą, blaiviau veikia protas. Pasirodo, ne taip ir blogai man sekasi, jei sugebu surasti valios nerūkyti. Juk keturis metus pešiau kaip kaminas po pakelį į dieną, o dabar lyg niekur nieko valausi dėmes plaučiuose ir nesvarbu ar išgėręs, ar blaivus.

Nors ir nebuvau pačios geriausios nuotaikos, bet su kitais elgiausi pagarbi ir buvau įdomus, dėmesingas pašnekovas. Su vaikinais diskutavome apie paskutines mano viengungio dienas, sulaukiau klausimų ar nesigailiu atsisakyti seno vilko gyvenimo būdo, ar nebus liūdna ir sunku gyventi toli nuo centro? Šis vakaras turėjo būti vienas paskutiniųjų mano vakarų, kuriuos leidžiu su draugais ir grįšiu namo į viengungišką guolį. Atrodo, tokį vakarą reikėtų nesėdėti sudėjus koja ant kojos, o gerokai pasilinksminti!

Deja, laikas tirpo, po truputį merkėsi akys ir jau ruošiausi traukti namo. Prieš išeinant sumąsčiau užsukti į išvietę ir nugręžti rabarbarą. Einant link tualeto mane užkalbino gan išvaizdus ir gerai nusiteikęs vaikinas. Jis su dviejomis merginomis fotkinosi prie veidrodžio, šypsojosi, gerai leido laiką. Mano adresu paleido repliką. Iš pradžių maniau, kad tai koks mano draugas ar senas pažįstamas. Tą akimirką nežinojau kaip reaguoti, sustojau ir tylėjau. Tuomet dar sulaukiau keletos replikų, viena jų buvo “nusifotografuok su TOKIOM merginom, norėtum? Gal geriau jau eik iš čia, nes sugadintum nuotraukas”. Tuomet aidėjo žmonių juokas. Šią akimirką suprantu, kad tai buvo galbūt pokštas, galbūt net ir teisybė pasakyta į akis už kurią neturėjau jokiu būdu pykti, bet nežinojau, ką jam atsakyti. Nenorėjau įsivelti į žodžių karą ir sakyti - o tu pažiūrėk į save. Jis iš tiesų atrodė tvarkingai ir gražiai, negalėjau sakyti, koks tu baisus ar netvarkingas, nes taip negalvojau. Ir šiaip man atrodė, kad vertinti vyro išvaizdą yra nevyriška ar kvaila. Kadangi ir taip turėjau emociškai sunkią ne dieną , savaitę  bet mėnesį ir ilgą laikotarpį, viską priėmiau daug jautriau ir rimčiau, nei tai turėtų padaryti vyras. Jaučiau, kad kiti iš manęs juokiasi, o aš esu žeminamas. Tiesiog už buvimą toks, koks esu. Jeigu būčiau juodaodis ar gėjus, tikriausiai būčiau galėjęs už tokį žeminimą prisiteisti pinigų. Dabar buvau tik girtas vaikinas ir vienintelis dalykas, kurį norėjau padaryti - apginti savo garbę. Žinojau, kad bet koks mano atsakas pavers mane kvailiu bare ir kadangi jis su merginomis, o aš vienas (draugai buvo kitame baro gale, o gal jau ir išėję), tai nelabai būčiau kažką ir įrodęs. Būtų užtekę pasakyti apsauginiui ir jis būtų išmetęs mane kaip šunį. Taigi, pasirinkau pažemintojo taktiką ir nusprendžiau išeiti namo lyg niekur nieko. Apsirengiau strukę, pasitikrinau ar turiu visus daiktus ir prieš išeidamas pamačiau tą vaikiną, kuris, man tą akimirką pasirodė, nes gal norėjau, kad taip pasirodytų, iš manęs juokėsi. Padariau klaidą. Priėjau jam ir trenkiau. Jaučiausi pasielgęs teisingai, maždaug su mintimi - “manęs niekas nežemins ir iš manęs nesijuoks”. Dar mintyse pagalvojau, “įdomu, kas dabar sugadins nuotrauką”. Išėjau iš baro ir grįžau namo.

Kitą rytą pabudęs pirmiausia pagalvojau: “O ne. Kam to reikėjo?”. Net gi buvo kilus mintis pačiam nueiti į nuovadą ir pasakyti, kad kažkam trenkiau ir išsiaiškinti kaip tas žmogus jaučiasi, ar jam viskas gerai. Jaučiausi, kaip iš knygos “Nusikaltimas ir bausmė”, kai norisi ateiti ir prisipažinti. Kurį laiką mėginau teisinti save, kad “pirmas užsirovė, gavo ko norėjo”. Deja, mano mąstymas neteisingas. Pasikalbėjęs su protingais žmonėmis išgirdau, kad jeigu esi puolamas žodžiais, gali atsikirsti taip pat žodžiais. Jei tai tavo aplinka, gali tą žmogų išprašyti. Jei tu esi svetimoje aplinkoje, paprašyti, kad tą žmogų išprašytų atsakingas asmuo (šeimininkas ar apsauginis), jei jis to nepadaro, parodo, kad tas kitas žmogus yra svarbesnis už tave arba tu nesi čia gerbiamas, o jei nesi gerbiamas - turi išeiti. Tikrai šiuose žodžiuose yra tiesos.

Po šešių dienų sulaukiau skambučio. Skambino tyrėjas iš policijos komisariato. Tyrėjas nesakė, kuo esu kaltinamas, tik liepė pasakyti, ko pridariau penktadienį. Jaučiausi, kad buvo kalbama kaip su didžiausiu nusikaltėliu. Buvo pasakyta, kad turiu dvi valandas atvykti arba bus pradėtas tyrimas be manęs. Pavyko susitarti nuvykti per pietų pertrauką. Su manimi bendravo du tyrėjai. Nežinau ar tai kažkokia bendravimo su tardomuoju gudrybė, bet akivaizdžiai jaučiau vieno iš jų psichologinį palaikymą, o iš kito spaudimą. Iš pradžių maniau nieko nepasakosiu, o tik paklausiu, kuo esu kaltinamas, kokie įtarimai man pareikšti ir kodėl apskritai mane pasikvietė. Pareigūnas tiesiai šviesiai man pasiūlė neapsimetinėti “šlanga” ir kai pasakė, kad sulaužiau nosį, supratau, kad pakliuvau į rimtą bėdą ir geruoju čia nesibaigs. Papasakojau savo versiją. Abu tyrėjai man paantrino, kad pasielgiau neteisingai - rezultate sužalotas žmogus, man gresia teismas arba reikia su juo išsiaiškinti iki galo, atlyginti žalą. Žmogui buvo atlikta nosies operacija.

Jaučiausi taip, tarsi būčiau išėjęs į miestą būtent su tikslu sulaužyti kažkam nosį, visas pasaulis manęs nekęstų, niekas nenori manęs išklausyti ir turiu sutikti su bet kuo, kas man bus sakoma. Kitaip tariant, tą akimirką labai jautėsi, kad pirmąkart patekau į tokią situaciją ir nesu bendravęs su žmonėmis, kurie žinotų, kaip reiktų bendrauti tokiomis situacijomis. Esu girdėjęs kažką sakant, kad visokio plauko draugai yra reikalingi. Kitaip tariant jaučiausi labai neapsišvietęs šioje situacijoje ir galvoje plėvesavo tik baisiausi scenarijai - įsivaizdavau, kad pateksiu už grotų. Tuomet pagalvojau, kiek tokių kaip aš, kurie nenorėdami ten patenka. Lengva kalbėti, kai esi laisvėje ir nesupranti kito. Tą akimirką puikiai supratau, koks bejėgis gali būti. Nepaisant to, jog išgyvenau dvigubą neteisybės jausmą - atėjau turėdamas savo tiesą, o visi kiti buvo įsitikinę, jog esu 100% kaltas, nes yra vaizdo įrašai, kuriame užfiksuotas tik mano smūgis  ir yra liudininkai, kurie viską matė ir girdėjo, aš pripažinau kaltę ir norėjau išlikti teisingas. Pats kaltinau save, kad pasidaviau kvailai provokacijai, kad leidau savo emocijoms pridaryti man problemų. Bandžiau save teisinti, kad tokiu būdu apgyniau savo savigarbą, bet kitas balsas pasąmonėje kuždėjo, kad aš tik parodžiau pats sau, jog neturiu tos savigarbos arba ji labai trapi, jei tokia lengva provokacija galima išvesti mane iš pusiausvyros.

Viskas baigėsi tuo, kad man pasisekė. Vaikinas, kuris buvo nukentėjusysis, buvo supratingas mano atžvilgiu. Aš jam atlyginau fizinę ir moralinė žalą, pasirašėme lapus, jog neturime vienas kitam pretenzijų. Kai pamačiau jo veidą, per kūną ėjo šiurpas ir šlykštėjausi pats savimi, kad galėjau taip pasielgti su žmogumi.

Tai buvo tokia situacija, man asmeniškai labai pamokanti situacija. Kaip sureaguotumėt bet kuris kitas, skaitantis šią istoriją? Atsakytumėt žodžiais? Nueitumėt, nekreipdami dėmesio? Priimtumėt kaip humorą? Iškviestumėte policiją? Būtumėte pasielgęs kaip aš?

Iš kitos pusės žiūrint, jeigu esi viešoje vietoje, gali įžeidinėti bet kurį tau nepatikusį, blogiausia, ką jis tau gali padaryti - iškoneveikti žodžiais. Jeigu gausi smūgį, galėsi kreiptis į policiją ir už tai gauti pinigų, nes jis buvo per silpnas tavo žodžiams ir verbalinę diskusiją pervedė į fizinę. Ar tai spraga įstatyme?

Panašaus klausimo klausiau pareigūnų, kaip jie būtų pasielgę mano situacijoje arba kaip jų manymu turėjau elgtis aš, kad situacija nepasikartotų ateityje? Atsakau ne žodis žodin, kokį atsakymą išgirdau, bet esmę. Vienas atsakė, kad supranta, kaip nesmagiai turėjau jaustis ir man reikėjo arba nereaguoti, arba pranešti apsauginiui, arba iškviesti policiją, arba išeiti namo. Kitas atsakė, kad nesvarbu, kas kitas, kuris šneka ar girtas, ar apsirūkęs, aš neturiu jokios teisės jo liesti. Nes pagal mano logiką (mano, kuris trenkė), tai aš tą žmogų galėčiau ir peiliu subadyti, jei man ką nors pasakytų. Fiziškai gintis galima, kai reikalinga būtinoji gintis (lyg tai toks terminas)

Mano paties moralas, pačiam sau - mažiau klausyti, kas tau ką sako, o jeigu sako tiesą, tyliai pagalvoti apie tai, o geriausia - nesitrankyti naktimis po barus ir neieškoti problemų, nes paskui pats stebiuosi, kaip šio įrašo pradžioje, kodėl nesėkmė keičia nesėkmę.

P.s. rašydamas šį įrašą neturiu jokių pretenzijų nei teisėsaugai, nei žmogui, kurį primušiau. Visa tai rašau iš savianalizės pusės, kaip galėjau to išvengti ir norėdamas šia istorija apsaugoti kitus, kad ateityje užvaldyti emocijų neįsiveltų į panašias situacijas.

Rodyk draugams

Temos: Biški apie jausmus

Išduosiu paslaptį

parašė: Rosenkreuzer · 2014-03-10 · 6 komentarai

Išduosiu paslaptį - baisiai mėgstu pystis. Rimtai. Man tai atrodo galbūt vienintelis dalykas, kuris padeda geriausiai pažinti žmogų. Gali matyti ją girtą, blaivią, naivią, arogantišką ir drovią, bet pisdamas supranti, kiek iš tikro ji tau reikalinga. Jei pisi ir jauti, kad tai tik mėsa, kurią ryte ar tą patį vakarą norėsi išspirti pro duris - pasijauti toks šūdinas ir apgailėtinas, kad nesurasčiau žodžių tam apibūdinti. Žiauriausias jausmas, kai nepisi, o myliesi. Jauti tam žmogui kažką ypatingo ir mąstai, koks bus rytas. Tai magiška akimirka, tarsi laiškas iš universiteto: arba esi priimtas į nemokamas studijas, arba ne.
Rytai man labai svarbūs. Per savo gyvenimą turėjau mažai akimirkų, kuomet jaudinausi dėl ryto. Dažniausiai pergyvendavau, kad apskritai pasidaviau vienos nakties nuotykio pagundai.

Tai buvo viena iš tų naktų, kuomet į svečius atvykau be jokių ketinimų. Kad ir kaip aukštai laikyčiau iškėlęs kartelę, orientuojuosi tik į sapioseksualias moteris, bet kartais pats būnu per žemai kitų kartelės. Tiesiog pats taip jaučiuosi. Kaip gi kitaip aš galiu jaustis, kai mergina nuostabiai graži, tobulai atitinka visus mano kriterijus, yra pozityvi, aistringa, protinga, šmaikšti ir dar nurauta? Tiesiog gyvenu baimėje, kad kiti žmonės jai darys spaudimą, kalbėdami apie mane ir mano neigiamą reputaciją. Nenoriu nei girtis, nei teisintis, bet mane žino visas Vilnius, visas ******žys, baruose išvydę smailą snukį žmonės vos nesižegnoja, nes žino, kad man įėjus teks kažkam pystis šį vakarą.

Tiesiog kartais save pateikiu kitaip nei norėčiau. Bet, argi tu, jei gautum tą kūrėjo įkvėpimą jaudintumeis dėl savo materialaus pavidalo ir reputacijos, kitų nuomonės? Beveik garantuoju, kad kiekvienas įkvėptas kūrėjas skraido savame pasaulyje, kurio nelemta suprasti bet kuriam naiviam skaitytojui. Šiandien buvau dar vienam O. Kuršunovo teatre ir supratau, kad mano kūryba puikiai tinka žmonėms besilankantiems parodose, teatruose ir šiaip turintiems gyvenimą. Jei kas ateina paskaityti, ką pisau ar ką iškrėčiau abejotino, tas lieka suklaidintas, nes niekur neranda patvirtintos informacijos ar tai tiesa.

Gerai, aš esu paranojikas. Labiausiai už viską gyvenime bijau pasigauti lytiniu būdu plintančių ligų, užtaisyti vaikų ir… Šis jausmas pats žiauriausias… Jei mylintis su moterimi man būna gera, bijau, kad prarasiu ją ir daugiau nenorėsiu jos. Jei man būna nesvarbu ir žinau, kad ji yra nesvarbi, aš ją tik pisu, nėra jokių jausmų, galiu tarkuoti ligi ryto nė karto nebaigęs. Bet, jei jai kažką jaučiu, aš iškart prisirišu. Įsivaizduoju tą žmogų kartu su savimi. Noriu neštis jį per savo gyvenimą kaip kančios kryžių, aukoti kantrybę ir meilę. Labiausiai bijau ryto, pabudęs šalia to žmogaus. Aš, kaip ezoterikas, rytams skiriu ypatingą reikšmę.

Tą rytą pabudau su baime. Tiesą sakant, visą naktį net sapne jaudinaus dėl ryto. Aš turiu silpnybę ar savotišką įdomią savybę - kas rytą, pabudęs šalia sau artimos moters, turiu jai papasakoti, ką sapnavau, nes pats užmirštu arba sapnas pradingta. Pabudęs šalia jos, pirmiausia papasakojau sapną, ji jį išklausė, tuomet apsikabinome ir jaučiau, kad tai mano žmogus. Kad daugiau nieko kito nebenoriu gyvenime. Norėjau iškeliauti atostogų iki pensijos.

Kartu praleistas laikas taip pat atrodė kaip sapnas, dabar esu vienas, nedrįstu imtis iniciatyvos rodyti daug dėmesio merginai. Bijau, kad arba pasirodysiu pernelyg įkyrus, arba atsiras jos aplinkai artimų žmonių, kurie mėgins ją nuteikti prieš mane. Dažnai susimąstau, kad mano vieši pamąstymai, personažai ir kūryba gali atsigręžti prieš mane patį.

Visus neigiamus pamąstymus šiandien paneigė naujas žmogus mano gyvenime. Kadangi į darbą reikia tik trečiadienį, tai šiandien skyriau laiką kultūrai: ėjau į teatrą, o paskui prisigerti. Gerdamas viename iš Vilniaus barų sutikau žmogų, kuris man pasirodė tiesiog senis, kuris nieko nenutuokia. Išsišnekėjęs sužinojau, kad jis vienas žinomiausių Lietuvos rašytojų, kurio knygas turėjome skaityti dar besimokydami mokykloje ir kas keisčiausia, jis skaito mano blogą. Buvau apšalęs. Sėdėjau raudonas kaip burokas, bet senis nevyniojo į vatą. Jis pasakė, kad tiek jo, tiek kitų rašytojų akyse atrodau išsišokėlis ir esu senokai pastebėtas. Visais laikais nebuvo mėgstami žmonės, stengiantys kurti naujas kryptis. Jo nuomone, aš pasižymiu personažų įvairiapusiškumu, kai vieną akimirką personažas gali būti grūbus ir nuobodus, o kitą mylintis ir jautrus. Jis man liepė nesustoti ir tęsti, ką esu pradėjęs. Svarbiausia, kad rašydamas žinočiau tikslą, nes darydamas tai beprasmiškai, galiu pasiklysti. Jei nustosiu tikėjęs tuo, ką rašau, mano menkybė bus išmatuota centimetrų tikslumu ir būsiu išjuoktas. Taip pat gavau patarimą, jog visada bus geresnių kitų akimis: Bukowskis, Parulskis, Beigbederis ir kiti rašantys panašiai kaip aš, bet neturiu su jais lygintis, turiu lyg žirgas šokinėti per barjerus su raiteliu, o jei raitelis girtas, tai pirma jis turi peršokti per barjerus arba juos išlaužyti taip, kad žirgas juos peršoktų ir be raitelio.

Džiaugiuosi įgavęs motyvacijos. Pagaliau pasijutau kažkam svarbus, supratau, kad mane skaito ne vien davatkos ir pletkininkai. Sunki rašytojo dalia, bet kas keisčiausia, rašytojas nėra toks, kokį aš visą gyvenimą įsivaizdavau. Net ir pripažintas, prirašęs daug knygų žmogus negyvena to išskirtinio gyvenimo, kur tik rašo, o laisvalaikių tyčiojasi iš pilkos masės, ją menkindamas už materialių vertybių garbinimą, bet priešingai, jis toks pat kaip mes, gyvenantis supistą gyvenimą, mokantis nuomą, pisantis moteris (aš merginas, jis bobas, kaip supratau) ir įkvėptas rašantis.

Šį vakarą parašiau, norėdamas išsakyti tą nežinomybės jausmą, kai pagaliau surandi tinkamą žmogų ir bijai, kad tai paskutinis vakaras. Kad nebūsi su tuo žmogum visą likusį laiką, kad paskui vėl blaškysies kaip piratų laivas, ieškodamas grobio. Pamąsčiau, kad kaip vis dėlto būtų gera tapti tuo hedonistu, savo poreikių vergu, kuris dėl nieko nesijaudina, negalvoja apie rytojų, mėgaujausi tik šia akimirka ir negalvoja, kas bus ryt, kas bus už kelių metų.

Norėčiau sugrūsti savo pareigos ir atsakomybės jausmą į vyno butelį ir išmesti į atvirą jūrą, o pats gyventi neatsakingai ir neapgalvotai, bet tikriausiai tuomet negaučiau nei įkvėpimo, kuris mane skatina kurti ir gyventi, nei pasiekčiau savo tikslų, kurie manyje knibžda kaip skruzdėlynas. Blet, kodėl aš negaliu mylėti ir būti mylimas?

Teatre labai patiko pirmoji dalis, antroje sėdėjau įsitempęs, nes labai norėjau čiaudyti, bet bijojau atkreipti kitų žmonių, įskaitant aktorius, dėmesį. Tuo metu, užgniaužęs čiaudulį, mąsčiau apie teatro verslo logiką: viso salėje yra apie 60 žmonių, iš jų apie 20 pateko chaliavai, likusieji mokėjo apie 50lt. Turim 2000lt, yra dvylika aktorių ir dar 4-5 žmonės, kurie režisieriai, atsakingi už kostiumus ir kitą chuinią. Vaidinimai vyksta tik savaitgaliais. Taigi, aktoriai uždirba nekažką. Kokio bybio jiems aukoti gyvenimą ir dirbti už kapeikas? Iškėliau šį klausimą, kur maniau atsakysiąs tik po gero mėnesio, bet atsakymą supratau jau tą patį vakarą.

Aktoriai vaidino taip gerai ir nuoširdžiai, kad po vaidinimo žiūrovai plovo net ir jiems nusilenkus. Viso, aktoriai nusilenkė 5 ar 6 kartus. Supratau, kad ir kokį darbą bedirbtum, retai darbo dienos pabaigoje tau plos 50-6 žmonių. Ne viskas gyvenime matuojama pinigais. Žmonės įvertinami už jų pastangas ir atsidavimą.

Gal ir meilėje taip pat? Gal vienos nakties nuotykis tolygus knygos santraukos aprašymo perskaitymui? Gal viskam reikia laiko, investicijų ir intrigų? Niekada nemėgau skaičiuoti pasimatymų ar savęs varžyti. Esu kantrus, žinau, kad mano ginklas yra smalsumo sužadinimas žmoguje ir apsiginklavimas kantrybe, išlaukti, kol ji norės pažinti mane tikrą, be personažų, žodžių ir rūbų. Bijau, kad laikas nuo manęs nuplėš jaunystę, todėl skubu gyventi. Noriu išnaudoti tai, ką geriausiai sugebu šiai dienai - jausti moteris.

Kiek daug aš apie viską galvoju. Man darosi liūdna vien tik pagalvojus, jei sutikčiau kitus, tiek daug mąstančius žmones. Reiktų daugybės argumentų, kad perteikčiau savo mintis. Mano problema - iškalba, aš puikiai suvokiu informaciją galvoje, suvokiu, ką nori pasakyti kiti, bet viską apipinu transcendensiniai pamąstymais, nuskanuoju to žmogaus intelektą, patirtį ir stengiuosi suformuluoti atsakymą jam suprantama kalba. Kodėl mano aplinkoje diskusijose dažniausiai visada turi būti nugalėtojas? Norėčiau tokių parnerių diskusijose, kuomet visi būtų skirtingi, su skirtingomis nuomonėmis, bet nebūtų nugalėtojų, būtų tik kryptis, kuria visi judėtų kartu, siekdami tikslo, naudingo visiems.

Šiandien mano tikslas yra išnaudoti jaunystę, nešvaistyti savęs ir prišvartuoti savo didelį karinį laivą, tinkamoje bazėje, noriu pastovumo, noriu meilės ir rūpesčio, užpiso kariauti atviroje jūroje ir blaškytis po uostus. Kiekviename stengiausi kažką įrodyti ir gauti pripažinimo.

Einu žiūrėti filmo Gummo ir miegot

Rodyk draugams

Temos: Paaiškinimai · Psichodelika · Rimtuolis · Šizo

Moteryje gyvena laukiniai žvėrys

parašė: Rosenkreuzer · 2013-12-27 · 2 komentarai

Algis - 37 metų vyras. Visi manė, kad dėl savo gyvenimo būdo liks senbernis, nes, pasak žmonių pasakojimų, 20 km spinduliu aplink jo namus nebuvo nė vienos suaugusios vienišos moters, kurios jis nebūtų pisęs. Pats velnias žino, kiek vedusių jis piso. Apie tai niekam nesako. Bet štai, prašau, susirado Algis žmoną ir laimingai gyvena jau treti metai po vestuvių. Kas būtų patikėjęs, kad toks “mačo” ims ir surimtės?
Su Aneta susipažino visiškai atsitiktinai per draugo gimtadienį. Draugas Leonas visiškai paprastas žmogus, dirba architektu, niekad nebuvo itin išsišokėlis, savo vietoj, padeda kai reikia. Algis visuomet manė, kad tokiem kaip Lionė jis reikalingas tik dėl to, kad jie turėtų “šustrų” draugų. Į gimtadienį irgi vyko nieko nesitikėdamas. Bet žinai, alkoholis daro savo. Viena taurelė į jubiliatą, kita už artėjančius Naujus, kita už meilę, už meną (kuris jam visiškai pochui), už sportą ir vyriškumą. Pamatė Algis, kad Aneta tokia kukli, mandagi, gerai išauklėta moteris. Ne kaip dauguma, kurias jis maldavo savo milžiniška mėsmale. Ji, prilygo azijietei ar juodaodei moteriai, iškart buvo priskirta egzotikos klasei.
Algis drąsiai ir prie moterų, ir prie vyrų gali patvirtinti, kad visos moterys vienodos ir kvailos. Leonas jam paprieštarautų, kad jis bendrauja su savęs vertom ir nepažįsta kitų - protingų ir išsilavinusių, o bendrauja tik su barakudom, kurvom ir žiurkėm, todėl ir yra tokios nuomonės, bet Algis žino visus šiuos atvejus ir išimtis. Jei sako - tai žino. Visos moterys vienodos: joms reikia saugumo, pinigų, dėmesio ir viskas, paimsi bet kurią. Deja, psichologinės gudrybės ir milžiniška patirtis, sukaupta pisant atliekas Algio neišgelbėjo ir Aneta nerodė jokių ženklų, kad jis turi šansų ją pasiguldyti. Tačiau jai jis patiko. Kaip psichologijos magistrą baigusiai, Algis pasirodė vyras vaiko kailyje. Toks susireikšminęs Narcizas, kurį gerai išdresavus būtų valdingas ir užsispyręs žaislas. To pasilaužimo užteko, dabar jie kartu.

Iš šalies jie rimta pora, bet nėra viskas taip gerai, kaip atrodo. Algis nesijaučia rimtu vyru eidamas į kaire. Bet kaip gali neiti, kai žmona nečiulpia bybio? Jis net nežino, kaip ją prikalbinti tokiems dalykams, pasimyli įprasta misionieriaus poza, apverčia ant vieno šono, ant kito ir viskas. Na, gal ir metai ne be tie, kad lovoj akrobatas būtų. O Anetai, galima pamanyt, tas seksas išvis nereikalingas. Guli kaip lenta, atrodo, kankinasi. Nu bet traukia jį ir viskas. Gyvena kartu, surimtėjo jis ne tik bobų atžvilgiu, bet ir šiaip gyvenime: vyrai daug labiau gerbia, darbe paauštino. Naudos yra.

Visai neseniai, čia dar kokį rugpjūčio mėnesį, o gal tai rugsėjo pradžioj, Aneta pasiėmė atostogas ir pareiškė norą viena išvykti į užsienį, paatostogaut, nes pavargo nuo visko. Algis trina rankomis, tu tik važiuok. Namie prasidėjo vakarėliai. Per internetą ir radiją prisišaudė mergų iš profkės. Išgertuvės, orgijos, viskas kaip senais laikais. Bet nebėra to džiaugsmo. Sąžinė bybį graužia, mintys sukasi tik apie mylimą moterį.

- Balius baigtas, kurvos namo, nachui, pizdinkit iš mano namų!, pareiškė girtas, kaip šlepetė Algis

Merginos klykdamos lėkė pro duris. Pasiėmęs nugertą viskio butelį, prisėdo prie kompiuterio ir peržiūrinėjo įvairiausias nuotraukas. O, blet… Kas čia? Nuogas vyras su odine kauke! Sekanti - vyras laižo batus… Eik tu nachui… Kas čia per gaidžių nuotraukos? Pizdiec… Žiūri toliau - moteris pisa vyrą su guminiu bybiu… Vėliau išsiaiškino, kad jo žmona jam neištikima. Bet tokio dalyko ir neištikimybe nepavadinsi, nes ne ją pisa, o ji. Tokio dalyko dar nebuvo matęs… Achujel…

Grįžusios iš užsienio žmonos laukė rimtas pokalbis. Algis net nežinojo nuo ko pradėti, kaip čia geriau paklaust, kad “prigaut ant žodžių”, ar atverst kompą ir tylėt? Pokalbis įvyko savaime ir žmona jam paaiškino, kad daugybę metų jai niekas neteikia malonumo, išskyrus dominavimą prieš vyrą. Ir jie visai ne gaidžiai, jie rimtas pareigas užimantys vyrai, iš kurių beje, vienas buvo Algio šefas.
- Kąąą? Tu čia rimtai?
- Jo. Pats kaltas, kad su manim nekalbi apie tokius dalykus. Vien tik apie mašinas ir apie draugus, tas tą, tas aną, tas uždirba tiek. Kiekvienas žmogus turi savyje kažką, kas jį traukia. Tik reikia tai atrast.
- Čia, kaip vadinas. Fetišai?
- Galbūt. Fetišas senovėje buvo daikto, stabo ar kažko garbinimas. Dabar mažai išlikę, kas garbina daiktus, dauguma tiesiog atsirenka tai, kas jiems teikia malonumą: persirenginėjimai, surišimai, pasikeitimai vaidmenimis. Yra daugybė vaidmenų, bet tu vis tiek nesuprasi, tai galiu tik esmę papasakot.
- Kodėl nesuprasiu? Tu ką, mane už durną laikai? Tu žinai, kiek aš bobų turėjęs?
- Visiškai nesvarbu, kiek ir ko tu turėjęs. Gali būti ir nekaltas. Savo poreikius gali patenkinti ir be sueities. Esi girdėjęs ką nors apie bdsm?
- Nu, mačiau internete. Vyras suriša bobą ir daužo su botagu
- Nebūtinai vyras muša moterį. Gali būti ir atvirkščiai. Svarbu, kad abiems tai teiktų malonumą
- Tu gal durna? Kaip gali būt malonu, kai tave chujarina su botagu? Gal man blet Nokios pakrovėją pasiimt ir tau pistelt per grobus porą kartų?
- Visų pirma, aš esu dominuojanti moteris, todėl manęs mušti nereikia, o antra, viskas daroma su pagarba ir abiejoms pusėms norint. Supranti, abu turi jaustis saugiai, vienas kitą gerbti ir jausti malonumą. Patikėk manim, tikrai yra žmonių, kam skausmas teikia malonumą. Priešingu atveju, vieną kartą pasiskėtotum su tuo pakrovėju ir viskas, liktų mėlynės, gautum straipsnį ir dar į kalėjimą galėtum būti pasodintas.
- O kas žinos? Gal tu manęs prašei, kad aš tave muščiau?
- O tam ir reikalinga pagarba. Jei tave gerbs ir žmogus norės, tai jis neis ir nesiskųs dėl mėlynių. Jei daužysi be gailesčio, be pagarbos, kitam žmogui nenorint, tu būsi prievartautojas ir už tai turėsi atsakyt.
- Man jau darosi įdomu
- O daug tokių iškrypėlių kaip jūs? Koks aš būčiau pas jus? Čia koks karalius ar valdovas?
- Tu, geriausiu atveju, būtum geras vergas. Esi visiškai savęs nekontroliuojantis, tai kaip sukontroliuosi moterį?
- Aš nekontroliuoju savęs? Tu bet, pažiūrėk į savo nuotraukas, ką išdarinėji ir man čia pisi protą…
- Žinai, aš padariau klaidą, manydama, kad tave pakeisiu ir padarysiu rimtu vyru.
- Tu čia skirtis nori?
- Nebūtinai. Dabar aš vadovausiu mūsų santykiams ir bandom kurti viską iš naujo

Algis stovi lediniu veidu žvelgdamas į laukiniu žvėrimi virtusią savo kuklią ir drovią moterį, apsvarstydamas jos pasiūlymą viską kurti iš naujo, bet jam niekaip neišeina iš galvos to vyro nuotrauka su guminiu bybiu užpakalyje…

————————-

Šis įrašas skirtas pasijuokti iš tų žmonių, kurie nepasidomėję idėja, jaučiasi didys žinovai

Rodyk draugams

Temos: Psichodelika · Šizo