Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Prisiminimai. Tvarka

parašė: Rosenkreuzer · 2016-09-09 · Nėra komentarų

Mane žavėjo gyvenimas kaime. Ir iki šiol žavi užplūstantys prisiminimai. Šią akimirką pamenu, kaip mama tvarkydavosi namus: į muzikinį centrą įkišdavo Gipsy Kings audio kasetę, atsukdavo visą garsą, atidarydavo balkono duris ir su trenksmu imdavo tvarkytis. Namuose pakvipdavo švara, girdėdavosi su kokiu užsivedimu ir energija jį šveičia kiekvieną šplintusą, kaip išmeta ne vietoje paliktus daiktus, kaip šaltakraujiškai į maišus krauna senus rūbus, kuriuos labai ilgai bandė prisiversti išmesti, bet vis manydama, kad atsiras proga, kuriai esant juos galės apsirengti, apsigalvodavoo. Aš atėjau į balkoną ir stebėjau gretimame kieme žaidžiančius vaikus. Pasistatę statinę prie krepšio jie žaidė NBA dėjimų konkursą. Atsispyrę nuo jos vienas po kito įspūdingais dėjimais stebino draugus ir mėgavosi laikina šlove. Kiemo šeiminkas buvo atsakingas ir net gi jautė pareigą laimėti jo paties sugalvotą konkursą. Įsibėgėjęs atsispyrė nuo padėto didelio daikto, mėgino prakišti kamuolį “pro klyną” ir įkrauni į krepšį. Prakišti pavyko, kamuolys išsprūdo ir jis su vėjeliu trenkėsi į garažo duris. Lūžo raktikaulis. Bambaleo.

Rodyk draugams

Temos: Prisiminimai

Dėdė Tratas. Apsimesti turtingu

parašė: Rosenkreuzer · 2015-09-16 · 3 komentarai


Dėdė Tratas - baisiai nemandagus žmogus. Gal net ne žmogus, o gyvastis. O nemandagus todėl, kad niekada nepraleidžia moterų, visad eina pirmas. Mandagūs vyrai visuomet užleis moterį, kad iš galo pažiūrėtų į jos užpakalį, o Dėdė Tratas - ne kvailas, jį būna nužiūrėjęs iš anksto, todėl elgiasi taktiškai ir neišsiduoda.

Jo nemandagumas dar pasireiškia, kai bendrauja su kokiu žmogumi, kuris giriasi, kiek uždirba, ką pažįsta ir išmeta menkiausią savo kozirį, pasakydamas, kad jo miestas kažkada buvo laikinoji sostinė. Buvo tai buvo, baisaus čia daikto. Vadinasi, labai reikėjo. Dėdė Tratas klausia to žmogaus: ar tau buvo kada taip, kad kol žmona išvykus, turėtum laikiną žmoną? Jei buvo - reiškias reikėjo ir nereikia čia girtis, jei nebuvo, vadinas ir nereikėjo, radai čia kuo puikuotis, laikinais dalykais.

Kai Dėdė Tratas nebūna irzlus ir piktas, tuomet dirba arba žiūri pornografiją. Jo darbas - siūti batus. Taip, jis supranta, kad šiais laikais batų niekas nesiūna rankomis, visi perka Kinijos ar kokio Pakistano fabrikuose suštampuotus su italuose perklijuotomis etiketėmis. Būtent dėl to jis ir siūna rankomis, nes vis tiek kažkas norės būti mandras ir trokš įsigyti originalių, rankomis pasiūtų batų.
Labiausiai užpisantis dalykas - tai dienos per kurias kiti gali grąžinti nusipirktus batus. Tai taip nervina!!! Įsigyja kokį penktadienį dailią porą, per savaitgalį Dėdė Tratas tuos pinigus investuoja į alkoholinius gėrimus ir sueities paieškas, o pirmadienį grąžina batus ir reikalauja už juos pinigų. O batai akivaizdžiai buvo nešioti, ne vieną šūdą sutrypę, bet tau prisiekinėja, kad nedėvėjo, verkia, kad reikia pinigų ir viskas. Tokius verksnius ir akivaizdžius melagius Dėdė Tratas vadina viagrininkais. Jam labai juokingas šitas žodis, todėl juo pernelyg dažnai nesišvaisto, kaip prieskoniuką pabarsto ant įkyrėlių, pasipūtėlių ir bet kokių kitų, panašių į jį patį. Bet Dėdė Tratas nėra kvailas. Suprato, kad nesisuksi - negyvensi.

Kartą Dėdė Tratas pardavė keletą porų batų, susitaupė šaibūnų ir norėjo pasilinksminti. Galėjo kaip įprastai paleisti juos vėjais arba galėjo paleisti juos vėjais šiek tiek neįprastai. Taip ir padarė. Nuvyko Dėdė Tratas į prabangių brand’inių rubų krautuvę, įsigijo kostiumą, kuris vadinasi arba smokingas, arba frakas. Kadangi niekas tokio neturi, tai jiems ir nereikia tiksliai žinoti, kaip iš tikro jis vadinasi, bet pavadinimas skamba kietai, atrodo kaip iš teatro ir kas svarbiausia - brangus ir etiketė matosi. Tas etiketes su kaina Dėdė Tratas trupučiuką paslėpia, kad galėtų priduoti atgal (nes ji nedurnas). Prie to kostiumo apsiauna batus, kuriuos pasiuvo pasiturinčiam klientui, bet jis atvyks jų pasiimti tik už kelių dienų. Šviežiai atrodydamas nueina į parfumerijos parduotuvę, prisikvėpina mėginėliais ir vyksta į automobilių nuomos centrą. Prisistato, jog yra žurnalistas, kuris išbando automobilius, todėl norėtų prabangiausios mašinos porai dienų. Turėdamas gerą mašiną ir achujenai atrodydamas privažiuoja prie restorano, įtikina vadovus, jog šį vakarą atvyks su labai turtingais ir įtakingais užsieniečiais, kurie ieško galimybių mūsų šalyje išplauti didelį kiekį pinigų ir tai galėtų būti jų šauni vietelė, todėl nemokama vakarienė būtų šauni padėka. Vėliau analogiškai pritaikydamas neurolingvistiką, Pinokio melus ir piknaudžiaudamas savo išvaizda Dėdė Tratas randa net gi viešbutį, už kurį taip pat nereikės mokėti. Finito. Tobulas vakaras suplanuotas. Šiandien jis turtingas, kaip emigrantas grįžęs iš Norvegijos savaitgaliui, šiandien jis KARALIS. Tik rytoj reikės viską grąžinti, ryt vėl grįš į peleniaus kasdienybę, bet tai bus rytoj, o šiandien Dėdė Tratas nori kažką UŽ DO MI NOOOO Ti, kaip pasakytų vienas žinomas santykių ekspertas.

Dėdė Tratas važinėja po miestą naujutėlaičiu Ferrari, bet negali sukti pernelyg daug ratų, nes kuro užpilta vos už 5 eurus. Jei pasibaigtų kuras, tektų atgal stumti rankomis, o stumdamas gali išsipurvinti savo fraką-smokingą ir atgal jo nepriims ir tada viskas, mėnesį turės gyventi “ant grikių”. Iš įpročio Dėdė Tratas sustoja prie Hesburgerio ir “bardačioke” ieško kuponiukų, bet tada prisimena, kad turtingi turi važiuoti ten kur kiti turtingi. Ubagai greitai užuos ūbagą ir išpirks, kad apsimetėlis, o turtingi nesuos, nes neturi nosies pertvaros - sniegas pragraužia. Be to, turtingi būna arba milijonieriai, arba milijoną skoloj. Jei milijoną skoloj - tai panašūs į jį, jei milijonieriai - tai kažką apgavę - kaip jis šiandien. Bet kokiu atveju, šį vakarą Dėdė Tratas nori jaustis turtingu ir ką nors ištratinti. Jis galėtų ir šiaip ištratinti, bet jis nori , kad su juo norėtų tratintis tik dėl to, kad jis turtingas, o po to jis, kaip Pelenė po dvyliktos, kai karieta virsta moliūgu, o žirgai pelėmis, grįžtų į kasdienybę ir sugulovei pasakytų skaudžią tiesą. Toks jo tikslas.

Važiuoja po miestą, pristabdo, aumotobilio salone garsiai groja Lady Žaga, sustoja prie spaudos kiosko, nulekia nusipirkti kokios juostos, kad užklijuotų lipduką ant Ferrario “automobilių nuoma”. Stovėdamas prie kiosko pamato, kad neužtraukė rankinio ir mašina po truputį rieda atbulomis. Pribėga iš galo ir laiko įsispaudęs. Iš už nugaros pamato atvažiuojantį troleibusą, kuris, tarsi sugrįžtanti jo kasdienybė įpučia naujų vėjų į jo dvasią. Nedelsdamas paleidžia Ferrari, prisiveja, beriedantį jį žemyn, užsikuria ir nudunda, galvodamas, kas gi iš tiesų yra dvasia. Sumąsto, kad dvasia - tai smegenys. Nes yra sakoma “rami siela”. Realiai, kai žmogus nestresuoja, nesijaudina, negalvoja, tai jo smegenys būna pakankamai ramios. Tas ant to išeina. Sumąstęs tokį pick up line’ą Dėdė Tratas vyksta į turtingų klubą. Prieš privažiuodamas dar pasižiūri, kaip užtraukti rankinį ir reikalui esant įjungti avarinį, apsižiūri, kur galėtų prisiparkuoti, kad nereiktų nė cento mokėti, bet vieta būtų tokia, jog visi pastebėtų su kokia mašina atvyko.

Į klubą įleido, šįkart nereikėjo apsimetinėti užsieniečiu, nereikėjo papirkti apsauginio. Visi su juo sveikinosi, lyg šimtą metų pažinodami, istorijas pradėdavo “O, seniai matytas” arba “Prisimeni, kai tą kartą”. Jokių tų kartų nebuvo. Dėdė Tratas jautėsi pardavęs savo sielą arba jo terminais kalbant, prapisęs smegenis. Realiai, jautėsi kaip girtas ir apsvaigęs, bet svaigo iš savo sumanumo ir apsukrumo bei absurdiško taikinio / tikslo mišinio. Šis svaigulys jį žavėjo. O tai žavėjo aplinkinius. Priėjęs prie baro Dėdė Tratas tarė: dvigubą Jack Daniels, be kolos. Į mano sąskaitą. Barmenas atsakė, kad yra tik Blue Label, o bare nėra atidarytos jokios jo sąskaitos. Dėdė Tratas patyrė šiek tiek gėdos, bet vilties neprarado. Užkalbino vieną merginą, jo manymu, ji geidė pasitratinti. Mergina buvo kiaurut kiaurutėlė, tai buvo akivaizdu net jai pačiai. Ko ji bendraudama klausdavo, tai nebent paliesdama rūbą ar daiktą - “kiek kainavo”. Dėdė Tratas suprato, kad galėtų su ja kalbėti apie finansus bei ekonomiką, taip sudarydamas protingo įvaizdį. Vos tik prasidėjus temai apie ekonominius reikalus, iškart užsiminė, kad pinigę paliko savo Ferraryje, todėl mergina galėtų jam paskolinti kokį šimtą euriukų kokteiliukui ar viskiuko taurelei. Mergina išgirdusi žodį Ferraris, išsitraukė piniginę (iš šalia stovėjusio vyro kišenės) ir padavė šimtinę. Išgėręs Dėdė Tratas tapo daug labiau atsipalaidavęs ir pradėjo pokalbį apie orą. Ta mergina orą darė visai neblogai, tik buvo nelabai patogu, nes nerado, kaip Ferraryje atsitraukia sėdynės. Įvyko nesėkmė, Dėdė Tratas pritaškė ant sėdynės ir turėjo atsisveikinti, kad spėtų išvalyti.

Važiuodamas užsuko į degalinę ir iš to nerimo vietoj benzino pripylė dyzelio. Susinervinęs pamiršo ištraukti kuro pistoletą iš bako, apgadino degalinę, apgadino Ferrari, nuvarė jį prie nuomos punkto ir dėjo į kojas. Laimei niekas jo nematė, gal tik kameros nufilmavo, bet Dėdė Tratas artimiausius mėnesius vaikščios su kapišonu arba sėdės namie, todėl jo niekas nesuseks. Kulniuojant namo, pro šalį važiavo troleibusas ir pervažiuodamas balą aptaškė prašmatnius rūbus. Dėdė Tratas grįžo namo, išvalė kostiumą. Kitą dieną nunešė jį į firminę parduotuvę, atgavo šaibas ir suprato, jog tai laimingiausia jo diena gyvenime. Nors normaliai ir nepasitratino, bet bent jau viskas baigėsi gerai. Daugiau niekada jis nerizikuos, kad apsimestų tuo, kuo nėra

Rodyk draugams

Temos: Dėdė Tratas

Dėdė Tratas. Baigmanto pasipiršimas

parašė: Rosenkreuzer · 2015-09-08 · Nėra komentarų

Dėdė Tratas turi vaikystės  draugą Baigmantą, kurį visa giminė spaudžia, klausdami “kada vestuvės”? Viskas taip atsibodo, taip įgriso, kad nusprendė Baigmantas pasipiršti ir galų gale vesti tą savo vienintelę. Pasipiršti reikia ne šiaip sau, o originaliai, nes panos žiūri daug vaizdo klipų, kaip pasiperšama. Savo piršlybas taip pat reikia nufilmuoti, įkelti į youtube, į Facebooką ir kiek surinksi laikų, tiek metų kartu gyvensi.

Panos ne tik žiūri piršlybų klipus, kuriuos paskui rodo savo vaikinams, žinoma, nieko nesitikėdamos, tiesiog šiaip sau sakydamos “pažiūrėk, kaip žaviai pasipiršo”, bet ir dažnai renkasi vestuvines sukneles, įsivaizduoja, kokia jai labiausiai derės. Jos net nenutuokia, kad tą suknelę užsidės tik vieną kartą, o po to atiduos kokiai ūbagei pusseserei vaikščioti į diskoteką arba laikys spintoje kaip sentimentą, kuris taps kandžių sugraužta relikvija.

Baigmantas supranta, kad vestuvės - tai nejuokai. Viską suplanavo nuo a iki z. Nuo piršlybų, iki bernvakario ir sodybos, kur švęs visą savaitgalį po visų oficialių ceremonijų su giminėm, draugais ir gyvenimo meile. Apie piršlybų planą papasakojo tik močiutei ir liepė niekam nesakyti. Močiutė papasakojo tik mamai ir pasakė, kad tai tik “tarp mūsų”. Gandas taip pasklido, kad skraidė kaip gandras. Netruko sužinoti ir pati nuotaka apie galimas vedybas. Baigmanto piršlybų plana labai originalus: jis su mylimąja išeis į miestą prisigerti. Gers bare, šoks klube, paryčiais, prie jo mėgstamiausio klubo Disco atvažiuos marozai, iššoks iš mašinos, o jis išmes pacano pachotkę, atsitups ir pasipirš mylimajai. Viską iš už kampo filmuos Dėdė Tratas. Bus įsimintinos piršlybos.

Atėjo lemtinga diena. Baigmantas iš vakaro nuvažiavo į Naujanus, susirado bachūrėlius, kurie pavaidins marozus per piršlybas. Padavė pinigus, pasakė, kad lygiai trečią, pasakė vietą ir išvyko. Prieš piršlybas Baigmantą labai “jama” jaudulys, todėl reikia išgerti. Baigmantas išgėrė dar prieš eidamas į miestą. Mieste jie gėrė, šoko, susipyko, susitaikė ir šauniai leido laiką. Galiausiai laikrodis rodė be penkiolikos tris. Metas eiti. Prieš išeinant užsuko Baigmantas į tualetą pamižti ir parepetuoti lemtingos kalbos. Miždamas išsitraukė žiedą, repetavo kalbą ir netyčia žiedas įkrito į unikazą! Nieko nelaukęs Baigmantas sugrūdo ranką ligi alkūnės ir pačiupo aukso gabalėlį. Vos spėjo. Per plauką. Nusiplovė rankas, pasitvarkė plaukus ir ėjo ieškoti būsimos žmonos. Ji stovėjo prie baro ir gėrė kokteilį, kurį pastatė “kažkoks asilas”. Baigamantas susikivirčijo, paklausė jo “Ar žinai, kas aš toks?” ir išsprendęs visas problemas išsivedė laimingiausią pasaulyje moterį į kiemą.

Kai priėjo prie klubo, buvo lygiai trys, bet nesimatė jokio BMW. Tada Baigmantas pasiūlė parūkyti, pailsėti, o tada iškvies taksą. Baigmanto mergina supyko, pareiškė, kad nori miego, o jam rūpi tik jis pats. Kad jis visada galvoja tik apie save ir jam nerūpi merginos savijauta, kad jis paskutinis savanaudis, kad yra nevertas tokios merginos… Staiga iš už kampo pasirodė marozai. Tik be jokio BMW. Baigmantas laukė, kada viskas prasidės, įsivaizdavo save besiklaupiantį ir maunantį žiedą, bet staiga marozai užpuolė Baigmantą, bam - bam, sudaužė, atėmė žiedą, telefoną, piniginę, čiliako kuponus, paprašė merginos numerio ir paliko juos. Mergina iškvietė greitąją ir kartu joje lydėjo Baigmantą į ligoninę. Pakeliui Baigmantas pasipiršo ir pažadėjo nupirkti žiedą, kai tik gaus algą. Mergina jį apkabino, pabučiavo ir pasakė taip. Visa laimė, kad Dėdė Tratas viską nufilmavo, bus galima įkelti į youtube ir parodyti vaikams.

Rodyk draugams

Temos: Dėdė Tratas