Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Laiko atgal neatsuksi

parašė: Rosenkreuzer · 2016-12-06 · Nėra komentarų

Sakoma, kad nereikia gailėtis dėl to, ką padarei, verčiau gailėtis dėl to, ko nepadarei. Arba, kaip atlikėjas Avicii viename iš savo tekstų dainuoja “Prieš mirdamas aš prisiminsiu gyvenimą, kurį gyvenau, bet ne pinigus, kuriuos uždirbau”. Sutinku su šiais posakiais, bet turiu argumentų ir į kitą svarstyklių pusę, kad atsverčiau tuos pozityvius akmenis ir norą gyventi, viską išmėginti.

Prieš 3-4 m. norėjau patirti kuo daugiau nuotykių. Kurį laiką puikiai sekėsi, bet greitai įvykiai ir veikla ėmė kartotis, tai nebebuvo nuotykiai ar kažkas naujo. Tiesiog beprotiškas studentiškas gyvenimas. Leidau sau daug. Žmonės sakydavo, kad ateityje galiu gailėtis ar gėdytis arba man bus sunku išlaikyti tokį tempą ir kilti aukščiau tiesėmis, bet ne kreivėmis. Tada maniau, kad taip sako dėl to, kad patys negali sau to leisti, nedrįsta sakyti, ką galvoja ir save drąsindavau, jog man pavydi ir nereikia kreipti į tai dėmesio.

Sustoti pavyko, medžiagos savianalizei daugiau nei pakankamai. Bėda ta, kad tie prisiminimai ne kiek džiuginantys, bet labiau bauginantys. Pavyzdžiui, Facebooke yra funkcija, kuri parodo, ką postinau tą pačią dieną ankstesniais metais ir dažniausiai išmesti iš archyvo postai atrodo abejotinai. Tenka pagalvoti, ką norėjau jais pasakyti. Ar perteikti rimtą mintį, ar pajuokauti. Dažniausiai prieinu išvados, kad juokavau, bet tas juokas netikęs. Dabar pats neigiamai žiūriu į žmones, kurie juokauja. Negaliu sakyti, kad nemėgstu tų žmonių, kurie primena man mane patį, bet atrodo, norisi juos sustabdyti, pasakyti, kad tie lėkšti pokštai jiems nesuteiks geresnės savijautos. Lygiai taip pat kaip man sakydavo žmonės, kai aš darydavau taip. Gal tai socialinis reiškinys atsirandantis dėl kartų kaitos? Gal dabar aš jiems pavydžiu? Nemanau. Nesakau, kad norėčiau juos apsaugoti, kad jie po to gailėsis ar grauš save. Toks dvejopas jausmas. Aš irgi nesigailiu dėl to, ką rašydavau ar apie ką juokaudavau, tuo metu tai buvo mano įkvėpimas, rašydavau iš savanaudiškų paskatų, galbūt tikėdamasis tokių pat bendraminčių pripažinimo.

Šiandien Facebook archyvas išmetė vieną postą, kuris man parodė, kad aš buvau neteisus. Tiesiog perskaičiau postą, komentarus ir supratau - aš be reikalo užsipuoliau žmogų ir tas žmogus nenorėjo man pakenkti. Neabejoju, kad tokių situacijų yra buvę n ir aš jų visų neprisiminsiu ir tikriausiai nemažai žmonių mane gali laikyti nevispročiu, nežinodami, kad tą akimirką man tai buvo juokinga, o mano žodžiai, kurie juos galimai įžeidė, tebuvo pokštas. Trumpai papasakosiu to posto reikšmę.

Papostinau, kad nuo šiandien esu žmogus, nes iš lovos keliuosi iškart suskambus žadintuvui. Po postu pakomentavo viena mergina. Ji dirbo tame pačiame pastate, bet niekada pernelyg nebendravome. Maniau, jog ji manęs nemėgsta, todėl norėjosi jai įgelti. Tiesiog pats buvau taip susigalvojęs, apgaulingai pasiklioviau intuicija. Ji parašė, kad jai nutiko tas pats, kad pradėjo keltis suskambus žadintuvui. Tuomet pradėjau savo “puolimą”, parašydamas, kad vienintelis skirtumas tarp jos ir mano atsikėlimo buvo tas, kad man stovėjo, o jai ne. Tuo metu man atrodė, jog tai labai geras būdas pajuokauti, dabar gėda už save. Na, ir toliau gavosi konfliktas. Tiksliau, aš ją išvariau iš komentarų, tikriausiai tai buvo vienas iš tų kartų, po kurių komentarai tapo retas reiškinys po mano tekstais.

Žinoma, tai smulkmena, bet nesmagu suprasti, kad buvai neteisus po keturių metų. Iš kitos pusės, geriau suprasti vėliau nei niekada. Dabar būtų kvaila parašyti: labas, čia prieš keturis metus aš “biški” ne taip tave supratau ir užsipuoliau, tai sorry. Žinoma, nedarysiu to, nes jei pradėti atsiprašyti, tai visų. Be to, manau, kad atsiprašymai nieko nekeičia, daug svarbiau susivokti, kad darei kažką negerai. Laiko atgal neatsuksiu, kaip žvirblis išskridusių žodžių nesugaudysiu, bet galiu patarti jaunesniems už save: jei vyresni (nebūtinai tėvai), jums ką nors pataria, nepabijokite jų paklausti, kodėl jie tai sako, gali būti, kad jie tai sako ne iš neturėjimo ką veikti, ne dėl to, kad jaučiasi už jus gudresni ar labiau patyrę, bet todėl, kad jie kažkur nudegė ir nori jus apsaugoti nuo nemalonios patirties. BET. Mėginti apsaugoti kitą nuo nemalonios patirties, tai mėginti jį sulaikyti nuo bandymo patirti tai savo kailiu, žmogus iš savo klaidų mokosi geriausiai, kartais iš kito klaidų pats tik pasijuokia ir paskui nemirktelėmas pats suklysta taip pat ar rimčiau :)

Nepamenu, kieno tiksliai tai citata, radau kažkur internete, bet noriu pasidalinti: Jaunystėje mes norime visiems patikti, o vėliau vis rečiau randame tuos, kurie patinka. Tai yra dėl to, kad mums nepatinka tie žmonės, kokie buvome mes. Jei dabar nebūsime bjaurūs ir šalti, vėliau mums patiks daug žmonių :) Jeigu būsime šlykštynės, tikriausiai teks pasistengti, kad būtume bent jau turtingi, nes gyventi vienatvėje, būti visų nemėgiamam ir neturėti pinigų - rimtas išbandymas :)

Taigi, laikas atgal atsukamas tik paskutinį spalio sekmadienį, nes prisitaikoma prie žiemos, bet tai ne save ir load rėžimai kompiuteriniame žaidime, realiame gyvenime atgal įvykiai negrąžinami :) Dažniausiai graužtis tenka ne dėl veiksmų, o dėl žodžių, todėl juokauti derėtų su tais, kurie tavo pokštus supras, vengti neapgalvotų emocingų pasisakymų. Vokiečiai turi patarlę: kalbėjimas - sidabras, tyla - auksas :)

Šiandien šiek tiek moralo, pabaiga :)

Patiko (5)

Rodyk draugams

Kategorijos: Biški apie jausmus · Koks aš maladiec · Rimtuolis · biški apie žmones · biški išminties
žymės: , , , ,



0 komentarų ↓

  • Dar nėra komentarų. Būk pirmas!.

palikti komentarą