Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Aš ir tikėjimas

parašė: Rosenkreuzer · 2016-11-23 · 2 komentarai

Kartais užduodu sau klausimą - ar aš esu tikintis?

Nemoku visų poterių, bet prie kapo persižegnoju ir sukalbu Tėve Mūsų ar Amžinąjį atilsį.

Sekmadieniais į bažnyčią neinu, o jei ir švenčiu sekmadienį, tai tik dėl to, kad tai būna šeštadienio pratęsimas.

Savęs paklausiu, tai yra Dievas ar nėra? Tikslaus atsakymo nežinau. Žinau tik, kad nėra jokio žmogaus, kuris

neturėtų nuodėmės, kuris gyventų ilgiau nei 116 metų, bet žinau, kad yra kažkas, kas aukščiau už bet kurį pasaulio žmogų.

Galbūt tai tikėjimas į tobulą save. Galbūt žmogus meldžiasi savo idealui, kuris neklysta, nepyksta, nekeršija, nevėluoja ir yra

tobulas pagal to žmogaus prizmę?

Aš kartais irgi meldžiuosi. Tarkim gulėdamas lovoje ar važiuodamas automobilyje. Rankų gestais nesižegnoju, bet persižegnoju mintyse. Tik

greitai, kad jei suklysčiau, likčiau nepastebėtas. Tuomet taktiškai pradedu dėkoti už tai, kas nepasikeitė. Pvz. už tai, kad vis dar esu gyvas

ir gyvi man brangūs žmonės. Po padėkos eina prašymas, bet kartais prigaunu save, kad mano malda nėra nuoširdi. Jeigu pirma prašyčiau, o po to

dėkočiau, padėka nublanktų ir atrodytų, kad dėkojau tik tam, kad išsipildytų prašymas. Taigi, net į maldą žiūriu ne tik pro savo prizmę, bet įsivaizduoju

tą, kuris galbūt jos klausytų. Štai kodėl ji nėra nuoširdi. Kai prašau, tai irgi prašau ne paprastų dalykų: ne pinigų, ne malonumų ir ne dovanų, o

tokių, kaip kad nepakliūčiau į avariją, kad nepramiegočiau darbo, kad žmonės mane išklausytų ir tinkamai suprastų, kad rasčiau savyje stiprybės

nebendrauti su netinkamais žmonėmis, kad nekramtyčiau nagų ar nerūkyčiau. Jeigu trumpa malda vyksta automobilyje pakeliui į krepšinio varžybas, tai niekada

neprašau silpnesnio varžovo, jo traumos ar tiesiog, kad iškovotume pergalę. Prašau, kad rasčiau jėgų įveikti startinį jaudulį, kad įmesčiau bent vieną

tašką. Prašau mažų dalykų, nes kartais maži dalykai pralaužia ledus ir po to jau ateina dideli.

Esu ne kartą spjovęs į viską ir pagalvojęs: Dievo nėra. Tikėjimas tik silpniems ir kvailiems. Religija - tai pelningiausias verslas su ištikimiausiais klientais. Jėzus - antras pagal populiariarumą marketingo sukurtas brandas po Coca Colos. Po to užsimiršdavau ir kai nesisekdavo, vėl prisimindavau savo įsivaizduojamą Dievą.

Bet aš tikiu į tą, kuris niekada nebuvo žmogus, niekada nebuvo žemėje, už nieką nesiaukojo, nenurodinėjo ką ir kas turi daryti, neskirstė į gerus ar blogus, bet jis visada atsirasdavo, kai į jį kreipdavausi. Nesvarbu, ar tai darydavau, kai nesisekdavo, ar kai sekdavosi ir bijodavau, kad pradės nesisekti.

Taigi, aš iš dalies esu tikintis. Bet mano tikėjimas kitoks. Man nereikia mokėti pinigų už tai, kad Dievas atsilieptų į mano kreipimąsį.

Man nereikia jam duoti ataskaitų, prieš kiek laiko su juo bendravau, nesiteisinu, kur buvau pradingęs. Jis viską žino. Daugiau nei aš.

Suvokiu, kad tai yra tik mano tikėjimas ir neapriboju savęs, kad jis negali keistis. Žinau, kad kiti žmonės kitaip tiki į Dievą, dievus ar netiki į nieką.

Tai jų pasirinkimas, nes jie absoliučiai nuo nieko nepriklausomi. Jei jie tikintys ar apsimeta tokiais, tikriausiai turi savo ritualus, gal laikosi ar

parodo, kad laikosi tam tikrų taisyklių, jei netiki, galbūt savo netikėjimą parodo savais būdais. Man tai netrukdo ir manau, kad neturiu teisės

kitiems nurodinėti kaip į ką tikėti, ką garbinti ir kaip gyventi. Aš ne tik juos toleruoju, bet ir kažkiek prisitaikau. Jei reikia, prie šventinio stalo

sukalbu poterį, jei dėl kažkokių aplinkybių atvykau į bažnyčią ir esu pakviečiamas skaityti skaitinį, jį perskaitau ir bandau suprasti potekstę, ką buvo

norima perteikti žmonėms. Retai pasigilinu į sąmokslo teorijas, kad religija padeda kontroliuoti žmones ar pasidomiu religijos teikiama nauda suburiant pavienius žmones į grupes, kad jie būtų stipresni. Man tai turi įtakos panašiai kaip ir orų prognozė. Minimaliai. Jeigu atvykstu į užsienio šalį, kuri išpažįsta kitą tikėjimą, suvokiu, jog esu svečias ir darau, ką lieptas: pvz. nusiauti batus prie jų šventyklos, nekalbėti, neliesti tam tikrų objektų, nefotografuoti ar kitaip neįžeisti ten gyvenančių žmonių.

Esu skaitęs ne vieną religinę knygą, nagrinėjęs jų istoriją ir bendravęs su skirtingas religijas išpažįstančiais žmonėmis. Jie skirtingi, kaip ir visi kiti žmonės. Visi mes skirtingi, tikriausiai todėl esu užgyvenęs tiek mažai tikrų draugų. Niekada su jais nekalbėjau apie religiją, apie politiką irgi vengiu kalbėti, nes nenorėčiau bereikalingai su jais pyktis. Prieš šventes nesistengiu būti geresnis. Laikau tai apsimetinėjimu. Juk negaliu visą gruodį būti pavyzdingas jaunuolis, o sausį padugnė. Esu toks pat visą laiką, jei turiu galimybę padėti, padedu. Padedu suvokdamas, kad geriausia pagalba parodyti kitam, kad jis pats sugebės susitvarkyti be kito pagalbos, paneigdamas jo įsitikinimą, kad jis silpnas ir priklausomas nuo kitų.

Mano požiūris į religiją, tikėjimą ir Dievą yra gal net ne liberalus, o labiau anarchistinis. Laikau tai absoliučiai individualiu kiekvieno pasirinkimu. Už tikėjimą žmogus neturi būti teisiamas ir smerkiamas, kaip ir už savo sapnus. Kai turiu tokį požiūrį, man labai keista žiniasklaidoje išvysti pranešimus apie žmones, kurie prisidengdami Dievu moko kitus gyventi ir net gi naudoja žodį “reikia”. Tas žmogus nesuvokia, kad jo Dievas kitiems net neegizstuoja. Kad kito Dievas yra visai kitoks nei jo. Šiandien žiniasklaidoje pasirodė vienos moters pareiškimas apie neigiamą požiūrį į prezervatyvus. Vienas iš akcentuojamų argumentų buvo religija ir jos propagandinė kontraceptinė priemonė - susilaikymas. Tai ne to žmogaus reikalas, kas ir kiek dažnai užsiima seksu ir saugosi ar ne.

Tai kyšimąsis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tai piktavališkas kenkimas, prisidengiant religija.

Noriu akcentuoti, kad toleravimas yra žmonių priėmimas tokių, kokie jie yra iki tol, kol jie nesikiša į tavo gyvenimą ir tavo tikėjimą. Kai tu nurodinėji kitiems į ką tikėti, tu esi nebe tikintis, o netikintis ir skatini ne tikėjimą, o netikėjimą. O, jei žmogus užsileidžia to, kurį toleravo, jis tampa nebe tolerantišku, o apsileidusiu, todėl raginu neužsileisti, o su išsišokėliais, kuriuos prieš tai toleravote, geriausias būdas kovoti - ignoravimas ir negirdėjimas. Bet kokia kritika, sarkastiškas juokelis, asmeninės nuomonės pareiškimas jiems suteiks pretekstą jaustis auka, įsižeisti ir jus paversti netolerantišku, bedieviu, bejausmiu gyvuliu. Įsivaizduok, kad turi sunkiu darbu uždirbtus pinigus ir visada yra žmonių, kurie norės jų iš tavęs gauti. Jei žmogus turi mažiau ir tu jam pasakysi savo nuomonę, kuri skirsis su jo, jis gali teigti, kad diskriminavai jį, nes jis mažiau turi. Žmonės po truputį gyvulėja, o gyvuliški instinktai moko prisitaikyti, sugalvoti būtų gauti tai, ko jiems reikia. Ar tie būdai sąžiningi? Jam galbūt atrodo, kad taip, nes jis tiki savaip, jo pasaulis kitoks, jis individas kaip ir aš ar tu. Todėl geriausia atsirinkti žmones pagal savo tikėjimą ar netikėjimą. Tikėjimas iš dalies ne tik vienija žmones, bet tuo pačiu juos ir skaido. Kol tavo tikėjimas nėra nuteiktas pakenkti kitam, tol gali manyti, kad tiki tinkamai. Tau nereikia, kad kiti tave laikytų geru žmogu. Geras kitiems - jiems palankus. Kol jautiesi geras sau, gali manyti, kad rasi savyje gėrio padėti ir kitiems.

Dalinuosi dviejomis savo sumąstytomis metaforomis:

Geriausias būdas sutriuškinti savo priešus yra jiems atleisti ir suteikti progą pasikeisti. O, kai priešas bus silpnas ir pažeidžiamas… Priminti jam, jog atleidai ir esi pasirengęs padėti. Jei priešas norės tau kerštauti už tai, kad nekerštavai jam, priimk jo kerštą ir sutriuškink jį dar kartą lygiai taip pat.

Antroje metaforoje tiltais vadinu daiktus, pažintis, kurios tau kažkada atrodė žūtbūt reikalingos ir manei, jog be jų neišsiversi: Jeigu visi tiltai, kuriuos kadaise sudeginau, būtų nušvietę man kelią, dabar nebūčiau tamsoje. Toje tikroje ir jaukioje tamsoje.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Kategorijos: Biški apie jausmus · Psichodelika · Rimtuolis · beprasmybė · biški išminties · mindfuck · sarkazmas
žymės: , ,



2 komentarai ↓

  •   AgataKristi // 2017-02-24 @ 23:45

    Pagaliau, po dviejų savaičių verksmingų skaitinių apie meilę ir venų pjaustymąsi perskaičiau normalią rašliavą. O dabar apie tai, kad tu nemoki už savo tikėjimą:
    Vieną dieną nueinu į katedrą. Galvoju uždegsiu žvakutes ir pasimelsiu. Prieinu prie moteriškės su žvakelėm. Užrašas skelbia, kad viena šaškė 15euro centų. Ištraukiu piniginę, atsveria lygiai tris žvakeles, nusišypso ,,Su Dievu”, o aš jai ir sakau: O ką daryti tiems, kurie neturi pinigų, bet žvakutę uždegt nori? Ji tik pažiūrėjo į mane kaip į vaiduoklį ir išmetė neaiškią mimiką. Nuo tos dienos, žvakes nešuosi iš namų. Ne dėl to, kad man gaila 15centų, bet iš principo, dėl tų, kurie gal neturi…

    O šiaip, ar Dievas negali būt mūsų gyvenimu? O kas, jeigu melstumėm savęs duoti, tikėti, leisti?
    Bet aš gyvenu ta pačia Tavo teorija. Ir manau, kad sau pripažint savo nuodėmės yra sunkiau, nei pasakyt kunigėliui į ausį, kad daug kartų melavai, daug kartų keikeisi ir nešventei sekmadienio.
    Švęst gyvenimą reikia kiekvieną dieną. Turėk 15centų kišenėj, jeigu kartais norėtum ypatingai atšvęsti laimėjimą su kažkuo brangiu, bet jau nepasiekiamu.

  •   Rosenkreuzer // 2017-02-27 @ 14:21

    :) 100% komentaras + savas išgyvenimas. Kad visi tokie komentarai būtų :)

palikti komentarą