Pasakos suaugusiems. Arba Arba

Aistės tėvas apie durnius. Paradoksas

parašė: Rosenkreuzer · 2017-03-09 · Nėra komentarų

Aistė iš didmiesčio grįžo savaitgaliui pas tėvus. Kaip tik buvo susirinkusi ir visa šeima, suvažiavę iš kitų Lietuvos miestų ar užsienio.

Aistės tėvas mano, kad visi norvegai yra durniai. Todėl dirba pas juos ir skuta jiems žuvį, o jie jam už tai gerai moka, nes yra durniai. Jeigu jis būtų buvęs durnius, tai būtų gerai mokęsis mokykloje ir dabar pats būtų durnas ir kažkam mokėtų didelius pinigus už tai, kad jam kas nors skustų žuvį.

Aistės tėvas pamatė ją žiūrinčią japonišką anime filmuką.

- Ką či žiūri?

- Anime, toks japoniškas filmukas

- A tai nuo kad’ japoniškai supranti?

- Tai čia nereikia per daug suprasti, žiūrint daugmaž viskas aišku yra, o jeigu ko nesupranti, tai apačioj angliški titrai viską paaiškina

- Eik tu, niekais užsiiminėji. Mamai padėtum ką nors. Va, valgyt padarytum, grindis išplautum, darbo yra

- Tai kad mes viską paruošėm ir sutvarkėm

- Žiūri kažkokias nesąmones apie kažkokius japonus. Durniai jie paskutiniai, nuvežk šūdo krūvą ir nupirks iš tavęs. Nežino jie kur pinigų dėt, perka viską

Aistė susimąstė: kaip gyvenime gali būti toks paradoksas? Visų pirma tai, kad jos tėvo toks siauras mąstymas ir jis toks bukas kaip bato aulas, o ji į pasaulį žiūri tolerantiškai, su pagarba ir ją viskas žavi. Tuomet susimąstė apie japonus, rimtai, jei ypatingi, jie visur sugeba įžvelgti potencialą. Prisiminė per ekonomikos paskaitą, kai dėstytoja pasakojo, kai buvo laikotarpis kada japonai masiškai pirko rusiškus žigulius, kuriuos atsiųsdavo didelėse ąžuolinėse dėžėse. Kada rusai atvyko į Japoniją, paklausė - o tai kur tie žiguliai, kuriuos masiškai pirkote? Iš jų pagamino stakles, o iš dėžių, kuriose juos atsiuntėte, pastatėme gamyklas. Tai tikrai kitoks mąstymas, bet atrodo taip paprasta ir elementaru tuo pačiu.

Manau didžiausia gyvenime klaida, kurią gali padaryti žmogus, tai laikyti kitus kvailesniais už save. Pvz. Aistės tėvas laikantis norvegą kvailiu, bet jam dirbantis ir pati Aistė, nekenčianti savo tėvo, laikanti jį buku, bet vis tiek su juo bendraujanti.

Kaip reiktų elgtis tokiose situacijose?

Vengti kraštutinumų. Vengti niekur nevedančios, jokių išvadų nedarančios, jokiais faktais neparemtos nuomonės, o išgirdus tokią nuomonę, paklausti savęs, ar tau šis žmogus ir jo nuomonė rūpi? Jei taip, tuomet užduoti jam tikslingus klausimus, kad išsiaiškinti, kodėl jis taip mano, ar jo kalba nėra paremta kitų pasakojimais ar pagražinta dėl emocijų? Didelių pastangų dėka įmanoma rasti kompromisą, tinkamai suprasti kitą ir gal net jam paaiškinti, kad gali būti kitaip. Bet žmonės nėra linkę, kai kažkas ne tik nesutinka su jų nuomonę, bet ir kai logiškai bei protingai paaiškina, kad jie neteisūs ir kad gali būti kitaip. Dažniausiai žmonės neklauso kas jiems sakoma iki tol, kol už tai nesusimoka.  Kai moka psichologui, būrėjui ar gydytojui, jo žodžius galėti išsikalti sau virš lovos, kai jis tai sako nemokamai, numoja ranka ir dar gali jį pamokyti, pasakyti kaip geriau.

Na, o kitu atveju, jei matai, kad beprasmiška su žmogumi bendrauti, jei matai, kad jis virtęs mankurtu ir vis tiek laikysis savo nuomonės, gali arba su juo sutikti (tik išoriškai, nuomonės neįsileisti į vidų), arba viską, ką jis sako priimti juokais, tarsi jis pasakotų anekdotą. Geriausias variantas -nebendrauti, nesvarbu, ar jis tau artimas giminaitis, ar senas pažįstamas. Tai nieko nereiškia, jis už tave negyvens, vaikų negimdys, jeigu įvertinus viso gyvenimo bendravimą su tuo žmogumi 90% laiko buvo įtampa ir sugadinti nervai, tai bėgti nuo tokio kuo toliau.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Kategorijos: Personažas Aistė
žymės: , , ,



0 komentarų ↓

  • Dar nėra komentarų. Būk pirmas!.

palikti komentarą